Bavarijos istorija

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bavarijos istorija – istorinio Vokietijos regiono Bavarijos istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Bavarijos istorija
Germanija: keltai > germanai
Romos imperija (Norikas, Retija)
Bavarų kunigaikštystė (Agilolfingai)
Frankų imperija
Šventoji Romos imperija
Bavarijos kunigaikštystė:
Luitpoldingai > Velfai > Babenbergai
Vitelsbachai
Bavarijos imperinė apygarda
Bavarijos karalystė (1806-1918)
Veimaro Respublika (Bavarija)
Trečiasis Reichas
Rytų Vokietija
Vokietija (Bavarija)

Senovės istorija redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Keltai, Retija ir Norikas.

Bavarijoje rasta daug paleolito radinių.

Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose minimi Bavarijos gyventojai buvo keltai, priklausę La Teno kultūrai, romėnų užkariautai I a. pr. m. e. pabaigoje. Romėnai čia įkūrė Noriko ir Retijos provincijas. Regioną jie valdė iš Castra Regina, kuris nuo viduramžių vadinamas Rėgensburgu.

Viena teorija teigia, kad žodis „Bavarija“ atsirado iš Bai(o)arii, o šis iš Bai(a)haim (lot. Boiohaemum), reiškiančio bojų žemes ir šiuolaikinę Bohemiją. Pirmąkart Bavariją paminėjo frankai žmonių sąraše apie 520 m. Jordano „Gotų istorija“ (551 m.) yra pirmasis šaltinis, nurodantis bavarų gyvenamąją vietą (į rytus nuo švabų).

V–VI a. radiniai rodo skirtingų tautų ir regionų įtaką: alemanų, lombardų, tiuringų, Bohemijos slavų ir romanizuotų vietos gyventojų.

Ankstyvoji bavarų valstybė redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Bavarų kunigaikštystė, Agilolfingai ir Frankų imperija.

Frankų valdymas redaguoti

Frankai užėmė bavarus be didelio pasipriešinimo. Jie laikė Bavariją buferine zona nuo Rytų genčių, tokių kaip slavai ir avarai bei karių šaltiniu. Apie 550 m. bavarus pradėjo valdyti frankų karaliaus paskirtas kunigaikštis. Pirmas žinomas kunigaikštis yra Garibaldas I iš galingos Agilolfingų giminės. Ši šeima valdė Bavariją iki 788 m.

Pusantrą šimtą metų Bavarijos kunigaikščiai priešinosi slavų įsiveržimams ir Teodono I, mirusio 717 m., laikais jie tapo nepriklausomi nuo nusilpusių frankų karalių. Kai Karolis Martelis tapo faktiniu frankų valdovu, jis prijungė Bavariją ir nušalino du jos kunigaikščius iš eilės už nepaklusnumą. Pipinas Trumpasis išlaikė frankų įtaką ir tarp jo giminės ir Agilolfingų įvyko kelios vedybos. Tai, kaip lengvai frankai numalšindavo sukilimus, rodo, kad juos sukeldavo šeimų nesantaika, o ne prispaustų žmonių nepasitenkinimas.

Bavarų įstatymai buvo užrašyti 739-748 m. Jų papildymai rodo frankų įtaką. Nors kunigaikštystė priklausė Agilolfingams, kunigaikštis buvo renkamas žmonių, o rinkimus patvirtindavo frankų karalius, už tai gaudamas ištikimybės priesaiką. Buvo penkios kilmingos šeimos, tikriausiai rodančios ankstesnį bavarų pasidalinimą.

Krikščionybė redaguoti

Krikščionybė paliko Bavarijoje pėdsakus nuo romėnų laikų, bet nauja era išaušo, kai Teodonas I 696 m. pasikvietė Vormso vyskupą Rupertą. Jis įkūrė keletą vienuolynų kaip ir Šventasis Emeranas, Puatjė vyskupas. Jų rezultatai buvo tokie geri, kad dauguma žmonių tapo krikščionimis, tarp Bavarijos ir Romos užsimezgė verslo ryšiai. VIII a. pagonys bandė priešintis, bet apie 734 m. į Bavariją atvykęs šv. Bonifacas sutriuškino apostazę (atsimetimą nuo krikščionybės). Bonifacas organizavo bažnyčias, įkūrė ar atstatė Zalcburgo, Pasau, Freizingo ir Rėgensburgo vyskupystes.

 
Bavarija Frankų imperijoje IX a.

Tasilas III, 749 m. tapęs Bavarijos kunigaikščiu, 757 m. pripažino frankų karaliaus Pipino Trumpojo višenybę, bet netrukus atsisakė padėti frankams kariauti Akvitanijoje. Be to jis savo vardu davė įsakymus dvasininkijos ir civiliniais klausimais, atsisakė atvykti į frankų susirinkimus ir kitaip elgėsi kaip nepriklausomas valdovas. Kadangi jis valdė Alpių perėjas, buvo avarų sąjungininkas ir lombardų karaliaus Desiderijaus žentas, kėlė grėsmę frankams ir Karolis Didysis turėjo jį sutriuškinti.

Karolio Didžiojo pergalės smulkmenos lieka neaiškios. Tasilas davė priesaiką 781 ir 787 m. turbūt įbaugintas Bavarijoje buvusios frankų armijos. Tačiau 788 m. frankai iškvietė kunigaikštį į Ingelheimą ir nuteisė mirties bausme, apkaltinę išdavyste. Karalius jam atleido ir Tasilas, tapęs vienuoliu formaliai atsisakė kunigaikštystės 794 m. Frankfurte.

Geroldas, Karolio Didžiojo svainis, buvo Bavarijos kunigaikštis iki mirties mūšyje su avarais 799 m. Tada frankų grafai perėmė Bavarijos valdymą ir prijungė kunigaikštytę prie likusios Frankų imperijos. Dėl Karolio pastangų pagerinti bavarų intelektualinį gyvenimą ir buitį, jie nesipriešino kunigaikštystės panaikinimui. Dėl Bažnyčios vienijančios įtakos, Karoliui Didžiajam tik du kartus reikėjo įsikišti į Bavarijos reikalus.

Karolingų dinastija redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Rytų Frankų karalystė.

Pagal Verdeno sutartį Bavarija atiteko Liudvikui II Vokiečiui. Liudvikas Bavariją valdė iš Rėgensburgo ir daug nuveikė dėl jos saugumo kaudamasis su slavais. Kai jis dalino savo valdas 865 m., Bavariją atidavė vyriausiam sūnui Karlomanui, o po jo mirties 880 m., Bavarija atiteko Karoliui III Storajam. Silpnas valdovas Bavarijos gynybą patikėjo Arnulfui Karintiečiui, nesantuokiniui Karlomano sūnui. Su bavarų parama jis maištavo prieš Karolį 887 m. ir kitas metais buvo išrinktas Vokietijos karaliumi. 899 m. Bavarija atiteko Karoliui Vaikeliui, kuriam valdant regioną siaubė vengrai. Nuo jų apsiginti buvo vis sunkiau. Teigiama, kad 907 m. liepos 5 d. Presburgo (Bratislavos) mūšyje su vengrais žuvo visa bavarų gentis.

Atkurta kunigaikštystė redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Bavarijos kunigaikštystė.

Luitpoldingų, Liudolfingų ir Salijų laikotarpis redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Luitpoldingai, Liudolfingai ir Salijai.
 
Bavarų kunigaikštystė apie 1000 m.

Valdant Karoliui Vaikui, Luitpoldas, Šejerno grafas, kuriam priklausė daug žemių Bavarijoje, valdė Karintijos marką, sukurtą Bavarijai ginti pietryčiuose. Jis žuvo dideliame mūšyje, bet jo sūnus Arnulfas Blogasis sutelkė karius ir išvijęs vengrus 911 m. tapo Bavarijos kunigaikščiu kartu gaudamas ir Karintiją. Taip buvo atkurta gentinė Bavarijos kunigaikštystė, tapusi viena iš penkių kunigaikštysčių Frankų karalystėje. Karalius Konradas I nesėkmingai bandė sutramdyti Arnulfą, bet tik jo įpėdiniui imperatoriui Henrikui I pavyko to padaryti. 920 m. Henrikas I, tapęs Konrado įpėdiniu, pripažino Arnulfą kunigaikščiu, patvirtino jo teises skirti vyskupus, kalti monetas ir kurti įstatymus.

 
Henriko II karūnacija „Rėgensburgo sakramentare“, XI a. pirma pusė

Panašus konfliktas kilo tarp Arnulfo sūnaus Eberhardo ir Henriko sūnaus imperatoriaus Otono I. Tačiau Eberhardas buvo priverstas bėgti 938 m., o Bavarija, sumažinus privilegijas, buvo atiduota mirusio kunigaikščio dėdei Bertoldui. Otonas taip pat paskyrė grafą palatiną (pfalcgrafą) Eberharhardo brolį Arnulfą atstovauti karaliaus interesams.

Po Bertoldo mirties 947 m., Otonas atidavė Bavariją savo broliui Henrikui, kuris buvo vedęs Juditą, Arnulfo dukterį. Bavarai nemėgo Henriko ir savo trumpą valdymą jis praleido su jais besipykdamas.

Vengrų grėsmė išnyko po pergalės Lechfeldo mūšyje (955 m.) netoli Augsburgo. Bavarijos teritorija išaugo prijungus Italijos sritis – didelę Veronos marką.

955 m. Henriko sūnus Henrikas II, vadinamas Henriku Peštūnu, tapo Bavarijos kunigaikščiu, bet 974 m. įsivėlė į sąmokslą prieš imperatorių Otoną II. Sukilimas įvyko, nes Otonas II atidavė Švabijos kunigaikštytę Otonui, Otono I vaikaičiui, Henriko II priešui, o Bavarijos Rytų marką, vėliau pavadintą Austrijos markgrafyste – Leopoldui, Bambergų kunigaikščiui. Maištas nepavyko ir, nors Henrikas, pabėgęs iš kalėjimo atnaujino sąmokslą, prarado kunigaikštystę savo priešui Otonui 976 m. Tuo metu Karintija tapo atskira kunigaikštyte, grafo palatino pareigybė panaikinta, o Bavarijos bažnyčia tapo priklausoma nuo imperatoriaus, ne kunigaikščio.

985 m. vėl tapęs kunigaikščiu Henrikas II pasirodė esąs geras valdovas: įvesta tvarka, išleista daug svarbių įstatymų, reformuoti vienuolynai. Jo sūnus ir įpėdinis tapo imperatoriumi Henriku II 1002 m. atidavė Bavariją svainiui Henrikui, po kurio mirties 1026 m. Bavarija atiteko Henrikui III, tada kitam šeimos nariui, Bavariją valdžiusiam kaip Henrikas VII. Agnesė Puatu, imperatoriaus Henriko IV motina ir regentė, atidavė Bavariją Otonui Nordheimiečiui.

Velfų ir Babenbergų dinastijos redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Velfai ir Babenbergai.

1070 m. imperatorius Henrikas IV nuvertė Otoną ir atidavė Bavariją grafui Velfui, kilusiam iš įtakingos giminės, kurios šaknys Šiaurės Italijoje. Kadangi Velfas rėmė popiežių Grigalių VII jo ginče su Henriku IV, prarado Bavariją, bet vėliau ją atgavo. Velfo įpėdiniai buvo du jo sūnūs: Velfas II nuo 1101 m. ir Henrikas IX nuo 1120 m. Abu broliai turėjo didelę įtaką tarp vokiečių didikų.

Henrikas X, vadinamas Henriku Išdidžiuoju, paveldėjo sostą 1126 m., be to gavo Saksonijos kunigaikštystę. 1137 m. Imperatorius Konradas III išsigando jo galios ir nuvertė Henriką. Bavarija atiteko Austrijos markgrafui Leopoldui IV. Kai Leopoldas IV mirė 1141 m., Konradas pasiliko kunigaikštystę sau, bet joje tvyrojo suirutė, tad 1143 m. ją atidavė Austrijos hercogui Henrikui II.

Kova dėl Bavarijos truko iki 1156 m., kai imperatorius Frydrichas I Barbarosa, norėdamas taikos Vokietijoje, įtikino Henriką II atiduoti Bavariją Saksonijos kunigaikščiui Henrikui Liūtui, Henriko Išdidžiojo sūnui. Mainais Austrija, pagal „Mažąją privilegiją“ (lot. Privilegium Minus) tapo nepriklausoma grafyste. Henrikas Liūtas įkūrė Miuncheną.

Vitelsbachų valdymas redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Vitelsbachai.
 
Bavarijos apygarda Šventojoje Romos imperijoje XVI a.

Naujas Bavarijos laikotarpis prasidėjo, kai 1180 m., kai imperatorius Frydrichas I ištrėmė Henriką Liūtą, o kunigaikštystę atidavė Otui Vitelsbachui. Vitelsbachai su pertraukomis valdė Bavariją iki 1918 m.

Otas valdė Bavariją tik trejus metus, jo įpėdiniu tapo sūnus Liudvikas I 1183 m. Jis aktyviai dalyvavo politikoje Imperatoriaus Frydricho II valdymo pradžioje, bet buvo nužudytas Kelheime 1231 rugsėjį. Jo sūnus Otas II palaikė Hohenštaufenus kovoje su popiežiumi. Dėl to Bavarijai popiežius paskelbė interdiktą (bažnytinių apeigų apribojimą). Otas II sekė tėvo pėdomis didinant kunigaikštystės teritoriją ir stiprinant ją politiškai. Jis mirė 1253 m. lapkritį.

Susiskaldymo laikotarpis redaguoti

Bavarijos stiprėjimą nutraukė virtinė padalinimų, kuri 250 metų susilpnino kunigaikštystę. Pirmasis padalinimas įvyko 1255 m. Oto II sūnūs Liudvikas II ir Henrikas XIII dvejus metus kartu valdė Bavariją, bet nusprendė pasidalinti kunigaikštystę. Liudvikui II teko vakarinė Bavarija, pavadinta Aukštutine, ir Pfalco kurfiurstystė. Henrikas XIII valdė rytinę Bavarija, dar vadinamą Žemutine.

Bavarijos kurfiurstystė redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Bavarijos kurfiurstystė.

1621 m. Pfalco kurfiurstystės pfalcgrafui ir elektoriui Frydrichui V pritaikyta imperatoriškoji nemalonė (vok. Reichsacht) – viso turto ir teisių panaikinimas – dėl jo vaidmens čekų sukilime (1618–1620 m.) ir kurfiursto titulas bei Aukštutinio Pfalco teritorija perleista Bavarijos kunigaikščiui Maksimilianui I. Taip Bavarijos kunigaikštystė tapo kurfiurstyste. Kurfiurstystei 1805 m. suteiktas karalystės titulas. 1806 m. panaikinus Šventąją Romos imperiją Bavarijos karalius neteko kurfiursto titulo.

Karalystė redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Bavarijos karalystė.

Teisės istorija redaguoti

Istoriniai Bavarijos teisynai:

Šiuolaikinė Bavarija redaguoti

 
Bavarijos teritorija po 1918 m.

Bavarijos respublika redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Bavarijos respublika.

Nacių valdoma Bavarija redaguoti

Pokario Bavarija redaguoti