Naikinimo stovykla
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Naikinimo stovykla Vernichtungslager | |
.jpg) Sobiboro naikinimo stovykla, 1943 m. | |
 | |
| Vieta | Vokietijos okupuota Europa (daugiausia Lenkija) |
|---|---|
| Data | Antrasis pasaulinis karas |
| Vykdytojai | SS |
| Organizacijos | SS-Totenkopfverbände |
| Stovyklos | Kulmhofo, Belžeco, Sobiboro, Treblinkos, Aušvico-Birkenau, Maidaneko |
Naikinimo stovykla (vok. Vernichtungslager), arba mirties stovykla (vok. Todeslager) – nacių koncentracijos stovyklų rūšis. Steigtos daugiausia vokiečių okupuotoje Lenkijoje ir Baltarusijoje, kur A. Hitleris ketino galutinai išspręsti vadinamąjį „žydų klausimą“.[1] Stovyklos skirtos specialiai Europos žydų ir kitų etninių bei dėl kitų priežasčių persekiotų mažumų žudymui. Nuo jų įkūrimo iki panaikinimo besiveržiant Raudonajai Armijai 1944–1945 m. didžiuosiose naikinimo stovyklose dujų kamerose dujomis išnuodyti ar per masines egzekucijas nužudyti daugiau nei 3 mln. žmonių. Didžioji dalis vokiečių okupuotose teritorijose vykdytų masinių žudynių (Holokaustas) vyko naikinimo stovyklose.
Didžiausia nacistų įkurta naikinimo stovykla buvo Aušvicas (Birkenau), kitos naikinimo stovyklos buvo Treblinka, Sobiboras, Belzecas, Kulmhofas ir iš dalies Majdanekas. Aušvico-Birkenau stovykla buvo kartu ir koncentracijos, ir naikinimo stovykla.
Jau nuo 1933 m. nacistų režimas ėmė steigti koncentracijos stovyklas, kurių žinomiausia yra tais pačiais metais įkurta Dachau koncentracijos stovykla, kurią naciai rodė ir žiniasklaidai. Pramoninio masto žmonių naikinimo dujų kamerose stovyklos atsirado 1942 m. Kulmhofe kalinti žydai dujų kamerose žudyti pradėti jau nuo 1941 m. gruodžio.
Lietuvoje veikė Kauno IX fortas ir Panerių naikinimo stovykla.
Skirtingai nuo koncentracijos stovyklų, kuriose kaliniai mirė nuo ligų, badavimo ir per sunkaus darbo, į naikinimo stovyklas patekę deportuoti asmenys, specialiais traukiniais atgabenti į stovyklas, buvo netrukus nužudomi. Po sąstato atvykimo į stovyklą kaliniai, paprastai neatsižvelgiant į amžių, lytį ar darbingumą, buvo nuodijami dujų kamerose.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Furet, François (1989). Unanswered Questions: Nazi Germany and the Genocide of the Jews. New York: Schocken Books. p. 182. ISBN 978-0805209082.