Norvegijos reichskomisariatas

Norvegijos reichskomisariatas (vok. Reichskommissariat Norwegen) – Antrojo pasaulinio karo metu įkurtas civilinis okupacinis administracinis vienetas nacistinės Vokietijos okupuotoje Norvegijoje. Oficialus jo pavadinimas buvo Norvegijos okupuotų teritorijų reichskomisariatas (vok. Reichskommissariat für die besetzten norwegischen Gebiete). Jį valdė reichskomisaras Jozefas Terbovenas iki jo nuvertimo 1945 m. gegužės 7 d. Vokietijos karinės pajėgos Norvegijoje, kuriai tuomet vadovavo generolas Francas Bėmė, gegužės 9 d. pasidavė Sąjungininkams ir buvo atkurta teisėta vyriausybė.

Norvegijos reichskomisariatas Reichskommissariat Norwegen Rikskommissariat Norge/Noreg
← 1940 – 1945 →   →
Norvegijos reichskomisariatas 1942 m.
Valstybė	Trečiasis reichas
Administracinis centras	Oslas
Oficialios kalbos	Norvegų, vokiečių
Reichskomisaras	Josef Terboven (1940–1945) Franz Böhme (1945)
Gyventojų	2 982 224 (1940)
Plotas	385 207 km²

Vokietijos okupacija

Ženklas su užrašu: Reichskommissar für die besetzten Norwegischen Gebiete Dienststelle Trondheim. Naudotas nacionalinio komisaro Trondheimo skyriuje.

Nacistinės Vokietijos motyvacija įsiveržti į Norvegiją ir ją okupuoti atsirado dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji buvo ta, kad 1940 m. Vokietija buvo priklausoma nuo gamtos išteklių, daugiausia geležies rūdos, siunčiamų iš Švedijos į Vokietiją. Jei Norvegija būtų leidusi Sąjungininkų laivams plaukti per savo vandenis, jie galėtų blokuoti prekybos kelius. Antroji priežastis buvo ta, kad Vokietija bijojo Sąjungininkų puolimo, naudodama Norvegiją kaip sustojimo zoną arba persikeldama per Švediją.

Neutralumas išliko Norvegijos vyriausybės politika, kol invazija netapo nenuginčijamu faktu. Tačiau didžiausias jos prioritetas buvo išvengti karo su Jungtine Karalyste. Iki 1939 m. rudens Norvegijai vis labiau reikėjo pasirengti ne tik savo neutralumo apsaugojimui, bet ir kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę. Nuo 1939 m. rugsėjo iki 1940 m. balandžio buvo suintensyvintos pastangos gerinti karinį pasirengimą ir pajėgumus bei išlaikyti pratęstą blokadą. Keletas incidentų Norvegijos teritoriniuose vandenyse, ypač Altmarko incidentas Josingfjorde, labai apsunkino Norvegijos gebėjimą užtikrinti savo neutralumą. Norvegijai tokiomis sąlygomis pavyko susitarti dėl palankių prekybos sutarčių tiek su Jungtine Karalyste, tiek su Vokietija, tačiau vis labiau aiškėjo, kad abi šalys buvo strategiškai suinteresuotos neigti galimybę patekti į Norvegiją.

Įsitikinęs Sąjungininkų keliama grėsme geležies rūdos tiekimui, Hitleris įsakė vyriausiajai Vermachto vadovybei pradėti preliminarų invazijos į Norvegiją planavimą 1939 m. gruodžio 14 d. Preliminarus planas buvo pavadintas Studie Nord, kuriam reikėjo tik vienos kariuomenės divizijos.

1940 m. kovą ir balandį buvo parengti britų invazijos į Norvegiją planai, bandant pasiekti ir sunaikinti Švedijos geležies rūdos kasyklas Jelivarėje. Buvo tikimasi, kad tai atitrauks vokiečių pajėgas nuo Prancūzijos ir atvers karo frontą pietų Švedijoje.

Taip pat buvo sutarta, kad dalis Norvegijos vandenų būtų užminuoti, o po to turėtų būti dislokuoti kariai keturiuose Norvegijos uostuose: Narvike, Trondheime, Bergene ir Stavangeryje. Dėl anglų ir prancūzų ginčų minų klojimo data buvo nukelta iš balandžio 5 d. į 8 d. Atidėjimas buvo katastrofiškas. Hitleris balandžio 1 d. įsakė vokiečių invaziją į Norvegiją pradėti balandžio 9 d. Taigi, kai balandžio 8 d. Norvegijos vyriausybė buvo susirūpinusi rimtu protestu dėl Didžiosios Britanijos minų klojimo, Vokietijos karo laivų eskadra buvo pasiruošusi. Vokiečių invazijos didžiąja dalimi pasiekė savo tikslą – įvykdė staigų puolimą ir netikėtai užklupo Norvegijos pajėgas.

Kvislingo režimas

Norvegijos parlamento pastatas per nacių okupaciją (1941).

Nuo 1942 m. vokiečių okupantai įgaliojo Vidkuną Kvislingą suformuoti Nacionalinę vyriausybę, tačiau reichskomisariatas ir toliau gyvavo, o Kvislingo kolaboruojanti vyriausybė liko jam pavaldi.