Vikipedija

Vokietijos okupacija Albanijoje

Albanijos istorijos laikotarpis Antrojo pasaulinio karo metais

Vokietijos okupacija Albanijoje, oficialiai Albanijos karalystė (vok. Königreich Albanien, alb. Mbretëria Shqiptare)[1][2] – Albanijos valstybė, kai ji buvo okupuota Trečiojo Reicho 1943–1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą. Iki 1943 m. rugsėjo 8 d. paliaubų tarp Italijos ir Sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų Albanija de jure sudarė personalinę uniją su Italijos karalyste ir de facto buvo jos kontroliuojama. Po paliaubų ir Italijos pasitraukimo iš Ašies, Vokietijos karinės pajėgos įžengė į Albaniją ir ją okupavo.

Albanijos karalystė
vok. Königreich Albanien
alb. Mbretëria Shqiptare
Trečiojo Reicho marionetinė valstybė
←
1943 – 1944 →
 
→
Flag herbas
Vėliava Herbas
Devizas
Shqipëria Shqiptarëve, Vdekje Tradhëtarëvet.
(Albanija albanams, mirtis išdavikams)
Himnas
„Hymni i Flamurit”
Himnas Vėliavai

Location of {{{paprastas_pav}}}
Location of {{{paprastas_pav}}}
Albanijos karalystė 1943 m.
Sostinė Tirana
Kalbos albanų
Religija sunizmas, stačiatikybė
Valdymo forma Karinė okupacija
Valstybės vadovas
 1943 Ibrahim Biçakçiu
 1943–1944 Mehdi Frashëri
Ministras pirmininkas
 1943–1944 Rexhep Mitrovica
 1944 Fiqri Dine
 1944 Ibrahim Biçakçiu
Era Antrasis pasaulinis karas
 - Vokiečių įsiveržimas 1943 m. rugsėjo 8 d.
 - Išlaisvinimas 1944 m. lapkričio 29 d.
Šiuo metu priklauso: Albanijos vėliava Albanija
Kosovo vėliava Kosovas
Šiaurės Makedonijos vėliava Šiaurės Makedonija
Juodkalnijos vėliava Juodkalnija
Serbijos vėliava Serbija
Vermachto karys kalbasi su albanu, laikančiu šautuvą.
Enveras Hodža, Albanijos partizanų vadas 1944 m.

Vokiečiai pirmenybę teikė nacionalistams Balli Kombëtar, o ne karaliaus Zogo I šalininkams, ir okupacija pasižymėjo jų bendradarbiavimu su vokiečiais.[3][4] Vokietijos okupuota Albanija toliau kontroliavo teritorijas, kurias buvo gavusi valdant Italijai, įskaitant didžiąją dalį Kosovo, taip pat Vakarų Makedoniją, Tutino miestą Serbijoje ir rytinės Juodkalnijos dalį. Balli Kombëtar siekė, kad visos albanų gyvenamos teritorijos priklausytų vienai valstybei.[5]

Istorija redaguoti

Vokietijos invazija ir vokiškos Albanijos kūrimas redaguoti

Laukdamas tokios invazijos, Vermachtas parengė kelis karinius planus veiksmams prieš Italijos valdas Balkanuose kodiniu pavadinimu „Konstantin“. 1943 m. balandžio mėn. į Mitrovicą (dabartinį Kosovą) buvo nusiųsti vokiečių karinės žvalgybos (Abvero) II skyriaus padaliniai, kurie siekė įgyti tam tikrą įtaką tarp vis didėjančio skaičiaus albanų, nepatenkintų italais. 1943 m. liepą ir rugpjūtį Vokietijos kariuomenė užėmė Albanijos oro uostus ir uostus, tariamai siekdama apsaugoti Italijos Albaniją nuo galimos sąjungininkų invazijos. Rugpjūčio viduryje Albanijoje buvo apie šešis tūkstančius vokiečių karių.[2] Pirmasis politinis Užsienio reikalų ministerijos žingsnis prieš invaziją buvo buvusio Vienos mero Hermann Neubacher paskyrimas Ribentropo specialiuoju atstovu Pietryčių Europai. Neubacher, jau veikęs Balkanuose kaip Hitlerio atstovas ekonominiais klausimais, antroje karo pusėje tapo pagrindiniu Vokietijos veikėju Balkanuose, nors iki rugsėjo 10 d. jam oficialiai nebuvo priskirta Albanija. Be Neubacher paskyrimo, į Mitrovicą buvo išsiųstas majoras Franz von Scheiger. Scheiger, kuris anksčiau buvo lankęsis Albanijoje kaip Austrijos-Vengrijos kariuomenės karininkas, asmeniškai pažinojo daugelį įtakingų tarpukario Albanijos politikų.[2]

Vokiečiai planavo sukurti nepriklausomą neutralią Albaniją, kontroliuojamą vokiečiams palankios vyriausybės. Albanų partizanams sulaužius Mukje susitarimą, kilo karas tarp albanų partizanų (kuriuos rėmė Jugoslavijos partizanai, savo ruožtu remiami sąjungininkų[6]) ir Balli Kombëtar.

1943 m. rugsėjo 8 d. kapituliavus Italijos pajėgoms, vokiečių pajėgos su dviem divizijomis greitai užėmė Albaniją. Vokiečiai Tiranoje sudarė „neutralią vyriausybę“.[7] 1943 m. rugsėjo 10 d. Maximilian von Weichs kreipėsi į albanus:

Albanijos okupacija buvo būtina. Atvykstame į Albaniją ne kaip priešai, o kaip draugai, ir nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtumėte bijoti. Iš Albanijos išvyksime, kai tik manysime, kad tai būtina. Mes paliksime jums laisvę spręsti visus jūsų vidaus reikalus ir į juos nesikišime. Mes prašome jūsų paklusnumo, o tie, kurie nepaklus, bus nubausti.[8]

Albanijos autonomija redaguoti

Vokiečiai siekė sukurti autonominę administraciją ir bandė įtikinti albanų lyderius suformuoti vyriausybę, kuri pati perimtų šalies valdymą. Daugelis dvejojo, ypač kai pasklido gandai, kad britų pajėgos ruošiasi įsiveržti į Albaniją. Tačiau Kosovo albanų lyderiai, supratę, kad Vokietijos pralaimėjimas reikštų grįžimą prie Jugoslavijos valdymo, buvo labiau linkę bendradarbiauti. 1943 m. rugsėjo 14 d. buvo sudaryta albanų vyriausybė, kuriai vadovavo Ibrahim Biçakçiu, Cafo Beg Ulqini,[9][10] Bedri Pejani ir Xhafer Deva.[2] Nacionalinė asamblėja, kurią sudarė 243 nariai, pradėjo veikti 1943 m. spalio 16 d., išrinkusi keturių narių Vyriausiąją regentų tarybą (alb. Këshilli i Lartë i Regjencës), kuri valdė šalį.[2]

Vokietijos pažadai išsaugoti 1941 m. Albanijos sienas, patikinimai „nesikišti“ į naująją Albanijos administraciją ir bendras daugumos albanų provokiškas požiūris (dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu, kai Austrijos-Vengrijos užsienio politika palaikė nepriklausomą Albanijos valstybę) užtikrino,[11] kad naujoji vyriausybė iš pradžių sulaukė didelės žmonių paramos.[12] Naujajai vyriausybei, kuri pažadėjo išlikti neutrali kare, pavyko atkurti nemažai stabilumo.[2] Vėl pradėjo veikti administracijos ir teisingumo sistemos, o visoje šiaurės ir centrinėje Albanijoje vėl buvo atidarytos albanų mokyklos. Taip pat imtasi veiksmų žemės reformai įgyvendinti.[2]

Vokiečiai stengėsi, dažnai savo nenaudai, palikti albanų tautai įspūdį, kad ji turi bent tam tikrą autonomiją. Iš Albanijos nebuvo stengiamasi prievarta verbuoti darbo jėgos Reichui, nes tai buvo nesuderinama su Albanijos nepriklausomybės idėja. 1944 m. vasario mėn. regentas Frashëri taip pat susitarė su vokiečiais, kad albanų belaisviai nebus išvežami iš šalies, tačiau vokiečiai ne visada to laikėsi, ypač 1944 m. pabaigoje. Remiantis H. Neubacher politika Albanijos atžvilgiu, represijos prieš civilius gyventojus už išpuolius prieš vokiečių kariuomenę buvo neįprastos ir tikrai ne tokios žiaurios kaip kitose okupuotose teritorijose.[13]

Frashëri derėjosi su vokiečiais dėl kuo didesnės nepriklausomybės ir sugebėjo įtikinti Neubacher pripažinti Albanijos „santykinį“ neutralumą ir „santykinį“ suverenitetą. Šiuo požiūriu Albanijos statusas buvo panašus į Kroatijos ir Slovakijos.[14] 1943 m. lapkričio pabaigoje Albanijos vyriausybė paprašė vokiečių padėti įtikinti Bulgarijos karalystę pripažinti naująją valstybę, ir vokiečiai sutiko. Tuo pat metu M. Frashëri pradėjo derybas dėl diplomatinių santykių užmezgimo su Šveicarija ir Turkija. Tai sukėlė tam tikrą nerimą Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, kuri teigė, kad į šias neutralias valstybes nereikėtų kreiptis, tačiau Vokietijos kontroliuojamų valstybių būtų galima paprašyti išplėsti pripažinimą.[15] Netrukus Antė Paveličiaus ustašių režimas Kroatijoje pripažino albanus.[16]

Partizaninis pasipriešinimas ir pilietinis karas redaguoti

Naujajai vyriausybei ir vokiečiams teko kovoti su vis labiau komunistų dominuojamu Nacionaliniu išsivadavimo judėjimu (LANÇ) ir vėliau jiems pavyko priversti didžiąją nacionalistinio pasipriešinimo dalį pereiti į savo pusę.[17] Vokiečiai pradėjo keletą puolimų prieš partizanus, kurie daugiausiai buvo susitelkę Pietų Albanijoje ir kiek mažiau Centrinėje Albanijoje. Pirmasis puolimas, operacija „505“, prasidėjo 1943 m. lapkričio pradžioje, siekiant išvalyti partizanų dalinius iš Pezu regiono ir pašalinti grėsmę Duresio-Tiranos keliui. Per aštuonias dienas vokiečiai paskelbė kampaniją sėkminga, nes nukovė apie 100 partizanų ir paėmė daugiau kaip 1650 belaisvių, kurie visi pagal išankstinį susitarimą buvo perduoti Albanijos civilinei valdžiai.[18] Žiemos puolimo metu Balli Kombëtar taip pat dalyvavo kovose su partizanais ir žiemos pabaigoje LANÇ susidūrė su dideliais sunkumais. LANÇ atsidūrė labai arti vokiečių ir nacionalistų pajėgų sunaikinimo, o daliniai, kuriems pavyko išsigelbėti iš apsupties, kentėjo dėl maisto, drabužių ir amunicijos trūkumo (nes sąjungininkai negalėjo jų aprūpinti iš oro).[19] Vokiečių duomenimis, sausio pabaigoje žuvo 2239 partizanai, vasarį – 401, o kovą – 236. Iki to laiko visos naujosios valstybės prefektūros, išskyrus Girokasterį pietuose, liko Albanijos vyriausybės rankose. Partizanų karininkas Enveras Hodža pripažino, kad „padėtis yra sudėtinga“.[19]

Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir komunizmo pradžia redaguoti

Žiemos kampanijos sėkmė buvo trumpalaikė, o partizanai pasirodė daug atsparesni, nei tikėjosi vokiečiai, britai ir daugelis albanų.[20] Įsteigus Didįjį Trejetą (SSRS, JK, JAV), vokiečiai pradėjo pralaimėti karą. Susiklosčius palankiai komunistams situacijai, partizanai pradėjo plataus masto puolimą prieš vokiečius ir Balli Kombëtar. Britų ryšių karininkai Albanijoje pastebėjo, kad komunistai gautus ginklus daug dažniau naudojo kovai su albanų tautybės žmonėmis nei vokiečių persekiojimui.[21] Vakarai pažymėjo, kad komunistai nebūtų galėję laimėti be Didžiosios Britanijos, Amerikos ir Jugoslavijos tiekimo ir ginkluotės,[21] o LANÇ nebijojo žudyti savo tautiečių.[22]

Kolaboravimas redaguoti

Kariuomenė redaguoti

 
Vokiečių kariai šalia italų tanko Albanijoje 1943 m. rugsėjo mėn.

Laikantis Vokietijos „nesikišimo“ politikos ir noro išsaugoti savo karius, kad juos būtų galima dislokuoti kitur,[23] netrukus po to, kai buvo sudaryta naujoji vyriausybė, buvo suformuota Albanijos kariuomenė, kuriai vadovavo generolas Prenk Pervizi.[24][25] Vokiečiai sustiprino kelis Albanijos reguliariosios kariuomenės dalinius ir padidino žandarmerijos veiksmingumą.[23] Daugelis su italais bendradarbiavusių dalinių buvo išsaugoti ir vėliau panaudoti vokiečių antipartizaninėse operacijose, taip pat buvo pasitelkti griežtai antikomunistiniai Balli Kombëtar (Nacionalinis frontas).[23] Netrukus po to Nacionalinis frontas ir vokiečių pajėgos smarkiai spaudė komunistus.[26] Į pietvakarius nuo Tiranos nacionalistai sunaikino gana didelį komunistų partizanų būrį.[26] Apie 2000 partizanų pajėgos buvo sunaikintos. Kitoms pagrindinėms partizanų pajėgoms pralaimint, Albanijos komunistai taktiškai atsitraukė ir pradėjo partizaninę kovą su Balli Kombëtar. Nacionalis frontas kartu su vokiečiais užėmė Čamerijos regioną. 1943 m. gruodžio mėn. Didžiosios Britanijos specialiųjų operacijų valdybos ataskaitoje teigiama, kad Balli Kombëtar pajėgos „bendradarbiauja su vokiečiais, kurie juos dideliais kiekiais aprūpina ginklais“.[27]

Kosove ir Vakarų Makedonijoje vokiečių ir nacionalistų pajėgos retkarčiais susidurdavo su jugoslavų partizanais. Kai penktoji partizanų brigada atkovojo Makelarį, esantį pusiaukelėje tarp Debaro ir Peškopijos, vokiečiai, padedami Xhem Hasa nacionalistinių pajėgų, surengė puolimą iš Debaro ir sutriuškino partizanus.[28] Fiqri Dine, Xhem Hasa ir Hysni Dema bei trys vokiečių majorai vadovavo karinėms kampanijoms prieš albanų ir jugoslavų partizanus.[29] Lapkričio pradžioje naujai suformuotos pajėgos dalyvavo kovose su makedonų ir albanų partizanų daliniais Kičevo mieste. Po 7 dienas trukusių įnirtingų kovų partizanai buvo nugalėti ir priversti trauktis iš miesto.[30] Savanorių milicija, vadinama Vulnetari, taip pat buvo naudojama kaip reorganizuotos Albanijos valstybės pasienio sargyba. Kovodami savo vietovėse (Kosove ir Makedonijoje) jie kovojo ir su partizanais, ir su četnikais, „prieš kuriuos pasirodė esą įgudę ir ryžtingi kovotojai“.[31] Šis padalinys dažnai vykdė tarpvalstybinius reidus Serbijoje prieš civilinius ir karinius objektus.[32] 1944 m. balandžio mėn. įkurta 21-oji Waffen SS kalnų divizija „Skanderbeg“ buvo geriau žinoma dėl žudynių, prievartavimų ir plėšikavimų daugiausia serbų gyvenamose vietovėse, o ne dėl dalyvavimo kovinėse operacijose Vokietijos karo veiksmų labui.[33]

Albanijos ir Jugoslavijos partizanai buvo pagrindinė, bet ne vienintelė grėsmė okupantams. Albanijos valstybei priklausančiuose Sandžako regionuose četnikų pajėgos persekiojo vietos gyventojus. Džemail Koničanin ir nacionalistų pajėgos, vadovaujamos Shaban Polluzha, sėkmingai atstūmė četnikų pajėgas iš Novi Pazaro ir sutriuškino jų tvirtovę Banioje.[34]

Policija redaguoti

 
Vokiečių kolona, važiuojanti per Tiranos centrą, Albanijoje, po miesto užėmimo iš italų, 1943 m. rugsėjo m.

Xhafer Deva buvo vidaus reikalų ministras, taigi ir šalies policijos bei žandarmerijos vadovas.[24] Iš Kosovo kilęs albanas, kurį vokiečiai laikė „efektyviausiu ir patikimiausiu“, Deva dalyvavo kovoje su valstybės vidaus priešais.[31] 1944 m. vasario 4 d. jam pavaldūs policijos padaliniai buvo įtraukti į 86 Tiranos gyventojų, įtariamų antifašistine veikla, žudynes ir kitus gestapo, bendradarbiaujant su Albanijos žandarmerija, įvykdytus nusikaltimus.[35] Nuo 1942 m. daug serbų buvo nužudyti visame Kosove arba deportuoti į stovyklas Albanijoje.[36] Nacionalistai įžvelgė galimybę atkeršyti savo kaimynams serbams už kančias, kurias jie patyrė per pastaruosius du dešimtmečius (albanų žudynės Balkanų karų metu, Kosovo kolonizacija).[36] Nacionalinio fronto nariai puolė serbų kolonistus ir sudegino galbūt net 30 000 serbų ir juodkalniečių namų.[36] Žandarmerijos ir policijos pajėgų taikiniu taip pat tapo romai.

Siekdami išlaikyti karinę okupaciją naujojoje Vokietijos Albanijos valstybėje, Vermachtas ir Waffen SS siekė pasitelkti vietinę darbo jėgą teisėtvarkai palaikyti ir kovoti su Jugoslavijos partizanų ir komunistinio albanų pasipriešinimo veikla regione. Savo ruožtu albanų lyderiai tikėjosi suformuoti „kariuomenę, kuri galės apsaugoti Kosovo sienas ir išlaisvinti aplinkinius regionus“.[37] 1944 m. gegužės mėn. vokiečių karininkų vadovaujama dalis divizijos karių buvo dislokuoti Džiakovicos apylinkėse, kad saugotų minas.

Gyventojai redaguoti

Remiantis 1941 m. liepos mėn. Italijos skaičiavimais, Albanijos karalystės gyventojų skaičius siekė 1 850 000. Senojoje Albanijoje (apimančioje iki 1941 m. buvusias sienas) gyveno 1 100 000 gyventojų, o naujojoje Albanijoje (apimančioje Kosovą, Debarą ir dalį Juodkalnijos) – 750 000 gyventojų.[38] Karalystėje gyveno maždaug 1 190 000 musulmonų ir 660 000 krikščionių.[38]

Ekonomika redaguoti

 
Albanijos 20 frankų banknotas

Kai vokiečiai įžengė į Tiraną, jie tikėjosi nacionaliniame banke rasti pakankamai pinigų, kad galėtų sumokėti savo kariams. Tai turėjo būti laikoma paskola. Iš tikrųjų jie rado tik 30 milijonų frankų. Tuo tarpu Vokietijos kariuomenės Albanijoje pridėtinės išlaidos sudarė apie 40 mln. frankų per mėnesį.[2] Jie skubiai kreipėsi į Vokietijos valdžios institucijas Romoje, kur per SS reidą iš pagrindinio Albanijos nacionalinio banko filialo buvo pagrobta 120 mln. frankų banknotais, plokštelės, 23 maišai aukso monetų ir 29 dėžės aukso luitų.[2] Auksas buvo išsiųstas į Berlyną, o banknotai – į Tiraną. Didelės sumos buvo nedelsiant pervestos į Albanijos nacionalinį banką Tiranoje.[2]

Pinigai buvo naudojami vokiečių kariams Albanijoje ir Juodkalnijoje apmokėti. Jie taip pat buvo naudojami Vokietijos statybos projektams, tokiems kaip pastatai, keliai, kelių remontas, oro uostai ir pakrantės patrankų postai, finansuoti.[2]

Nacistinės Vokietijos įtaka redaguoti

Albanijos karalystėje, kurią nacistinė Vokietija oficialiai laikė suverenia valstybe, daugelį pramonės ir ekonominės veiklos sričių monopolizavo arba pirmenybę teikė Vokietijai. Beveik visoms veikiančioms eksporto bendrovėms vadovavo vokiečiai, daugiausia – Vokietijos kariškiai.[11] Chromo rūdos, magnezito ir rusvųjų anglių kasyklos bei naftos telkiniai visoje Albanijoje buvo tiesiogiai kontroliuojami Vokietijos.[11]

Svarbiausi rūdos ištekliai Vermachtui Albanijoje buvo chromo rūda. Chromo rasta ir senojoje Albanijoje, ir Kosove. Senojoje Albanijoje chromo rūdos telkiniai buvo Kukesio, Kloso ir Pogradecio miestuose. Kai vokiečiai įžengė į Kosovo regioną, Džiakovicoje ir Letajuje veikė chromo kasyklos. Nuo 1943 m. spalio mėn. iki 1944 m. rugpjūčio mėn. pabaigos šiose kasyklose iš viso išgauta 42 902 tonos chromo, iš kurių 28 832 tonos buvo eksportuotos į Vokietiją. Magnezito kasyklos Goleše taip pat buvo svarbios. Nuo 1943 m. rugsėjo vidurio iki 1944 m. rugpjūčio pabaigos į Vokietiją buvo eksportuota 2647 tonos perdirbto ir neperdirbto magnezito.[11] Išskyrus Rumuniją, Albanija buvo vienintelė pietryčių Europos šalis, turinti didelių naftos atsargų.[11] 1944 m. gegužės mėn. pradėjus eksploatuoti naftos telkinius, Devolyje buvo perdirbta maždaug milijonas tonų žalios naftos.[11]

Taip pat skaitykite redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Owen Pearson (2006). Albania in the Twentieth Century, A History. III: Albania as Dictatorship and Democracy, 1945–99. I. B. Tauris. ISBN 978-1-84511-105-2.
  2. ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 Fischer, Bernd Jürgen (1999). Albania at War, 1939-1945. Purdue University Press. ISBN 978-1-55753-141-4.
  3. ↑ Thomas, Nigel; Abbott, Peter (2010). Partisan Warfare 1941-45. Bloomsbury USA. p. 27. ISBN 978-0-85045-513-7.
  4. ↑ Winnifrith, Tom (2002). Badlands, Borderlands: A History of Northern Epirus/Southern Albania. Duckworth. ISBN 978-0-7156-3201-7.
  5. ↑ Robert Elsie. „Balli Kombëtar: The Ten-Point Programme“. Suarchyvuotas originalas 2011-07-17. Nuoroda tikrinta 2011-02-17.
  6. ↑ Roberts, Walter R (1987). Tito, Mihailović, and the Allies, 1941-1945. Duke University Press. ISBN 0-8223-0773-1.
  7. ↑ Morrock, Richard (2014). The Psychology of Genocide and Violent Oppression: A Study of Mass Cruelty from Nazi Germany to Rwanda. McFarland. ISBN 978-0-7864-5628-4.
  8. ↑ Pearson 2006, p. 273.
  9. ↑ Buçinca, Fahri (2009). Cafo Beg Ulqini: jeta dhe veprimtaria politike [Cafo Beg Ulqini: Political Life and Activity] (albanų). Art Club. ISBN 9788690873326.
  10. ↑ „Albania: Heads of State: 1939-1944“. Archontology.org. Nuoroda tikrinta 2019-08-11.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 11,5 Robert Elsie. „1945 Final Report of the German Wehrmacht in Albania“. Nuoroda tikrinta 2018-01-05.
  12. ↑ Vickers 2001, p. 152.
  13. ↑ Jürgen Fischer 1999, p. 187.
  14. ↑ Jürgen Fischer 1999, p. 172.
  15. ↑ Jürgen Fischer 1999, p. 175.
  16. ↑ Jürgen Fischer 1999, p. 176.
  17. ↑ Jürgen Fischer 1999, p. 195.
  18. ↑ Jürgen Fischer 1999, p. 196.
  19. ↑ 19,0 19,1 Jürgen Fischer 1999, p. 198.
  20. ↑ Jürgen Fischer 1999, p. 199.
  21. ↑ 21,0 21,1 Trix, Frances (2009). The Sufi Journey of Baba Rexheb. University of Pennsylvania Press. p. 72. ISBN 978-1-934536-12-4.
  22. ↑ Grünbaum, Irene (1996). Escape Through the Balkans: The Autobiography of Irene Grünbaum. Vertė Morris, Katherine. University of Nebraska Press. p. 187. ISBN 978-0-8032-7082-4. OCLC 32859822.
  23. ↑ 23,0 23,1 23,2 Tomasevich 2001, p. 153.
  24. ↑ 24,0 24,1 Dorril 2002, p. 357.
  25. ↑ „Biography of Prenk Pervizi“. Nuoroda tikrinta 2011-11-24.
  26. ↑ 26,0 26,1 Pearson 2006.
  27. ↑ Dorril 2002, p. 357-358.
  28. ↑ Pearson, Owen (2004). Albania in Occupation and War. Albania in the Twentieth Century. 2. Centre for Albanian Studies. ISBN 978-1-84511-014-7.
  29. ↑ Pearson, Owen (2006). Albania as Dictatorship and Democracy. Albania in the Twentieth Century. 3. I.B.Tauris. p. 228. ISBN 978-1-84511-105-2.
  30. ↑ Bojić, Mehmedalija; Trgo, Fabijan (1982). The National Liberation War and Revolution in Yugoslavia (1941–1945): Selected Documents. Military History Institute of the Yugoslav People's Army.
  31. ↑ 31,0 31,1 Tomasevich 2001, p. 152.
  32. ↑ Vickers, Miranda (1998). Between Serb and Albanian: a History of Kosovo. Hurst & Co. p. 134. ISBN 9781850652786. Nuoroda tikrinta 2012-08-21.
  33. ↑ Mojzes, Paul (2011). Balkan Genocides: Holocaust and Ethnic Cleansing in the 20th Century. Lanham, Maryland: Rowman & Littlefield. pp. 94–95. ISBN 978-1-4422-0665-6.
  34. ↑ „Heroji Sandzaka - Acif Hadziahmetovic (1887-1945)“. bosnasancak.net. 2012-04-26. Suarchyvuotas originalas 2012-04-26. Nuoroda tikrinta 2019-08-11.
  35. ↑ Dorril 2002, p. 358.
  36. ↑ 36,0 36,1 36,2 Ramet, Sabrina P (2006). The Three Yugoslavias: State-building and Legitimation, 1918-2005. Indiana University Press. p. 141. ISBN 0-253-34656-8.
  37. ↑ Ailsby, Christopher (2004). Hitler's Renegades: Foreign Nationals in the Service of the Third Reich. Photographic Histories Series. Brassey's. p. 169. ISBN 978-1-57488-838-6.
  38. ↑ 38,0 38,1 Rodogno, Davide (2006). Fascism's European Empire: Italian Occupation During the Second World War. Cambridge University Press. p. 426. ISBN 9780521845151.

Šaltiniai redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vokietijos_okupacija_Albanijoje&oldid=7150370"