Vikipedija

Vytauto Didžiojo karo muziejus

(Nukreipta iš puslapio Kauno karo muziejus)

54°54′0″ š. pl. 23°54′43.36″ r. ilg. / 54.90000°š. pl. 23.9120444°r. ilg. / 54.90000; 23.9120444

Vytauto Didžiojo karo muziejus
2022 m.
Įkurtas 1921 m. sausio 22 d.[1]
Vieta K. Donelaičio g. 64, Kaunas
Tematika Lietuvos karyba
Plotas 3150 m²[2]
Lankytojai 92 193 (2022; rekordas)[3]
Muziejaus fondas 387 988 (2023)[3]
Darbuotojai 92 (2023-04)[4]
Vadovas Rita Malinauskienė[5]
Filialai Karo technikos ekspozicija
Pogrindžio spaustuvė „ab“
Interneto svetainė VDKaroMuziejus.lt

Vytauto Didžiojo karo muziejus – Lietuvos karybos muziejus. Laikomas vertingu Kauno modernizmo architektūros pastatu, vienas senesnių Lietuvos muziejų[6][7].

Istorija

redaguoti

Įkūrimas

redaguoti

1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai laikinojoje sostinėje Kaune nusprendė steigti Karo muziejų. 1919 m. gruodžio 15 d. kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu jis pradėtas kurti.[8]

  Kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės.

1921 m. sausio 22 d. įsakymas kariuomenei Nr. 17

 


 
V. Nagevičius (sėdi centre) muziejuje tarpukariu

1921 m. pasirašytu įsakymu paskelbta, kad kuriamas, pirmasis taip pavadintas, Karo muziejus ir Karo istorijos kolegija. Pastarosios tikslas – rūpintis, kad teisingai būtų pateikiama pulkų istorija bei tinkamai vykdomas archyvo organizavimas. Muziejaus konservatoriumi (vėliau – organizatoriumi) paskirtas generolas leitenantas Vladas Nagevičius.[9] Per 24 dienas jis sename mediniame carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko manieže įrengė pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją iš penkių skyrių. Muziejus veikti pradėjo dar XIX a. pabaigoje statytame mediniame pastate.[10]

1921 m. vasario 16 d., Lietuvai švenčiant 3-iąsias Nepriklausomybės metines, muziejus iškilmingai atidarytas. Muziejų pašventino kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Iškilmėse dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis, kiti Seimo ir Vyriausybės nariai, kariuomenės atstovai, užsienio svečiai.

1921 m. vasario 19 d. nupirktas dailininko Petro Kalpoko paveikslas „Vytis“. Muziejaus inventorinėje knygoje jis užregistruotas pirmuoju eksponatu.[11] Pirmajame muziejuje veikė penki skyriai: Istorinis, Nepriklausomybės, Žuvusiųjų, Kariuomenės dalių ir įstaigų bei Šaulių sąjungos. Eksponuota ~100 įvairių nuotraukų, kelių mūšių schemos, trofėjai.

Muziejus augo, turtėjo, plėtėsi. Eksponatai demonstravo ginklų evoliuciją, kovas. Stengtasi parodyti Lietuvos politinę, kultūrinę praeitį. Muziejus tapo lietuvių tautos kultūriniu židiniu.

Didelis dėmesys skirtas kariuomenės įvykiams. Stengtasi įamžinti reikšmingus kariuomenės įvykius, nuopelnus. Tai daryta manant, kad pamirštami daug svarbių kariuomenės įvykių ir siekiant to išvengti.

1924 m. lapkritį dėl pastato susidevėjimo (kiauro stogo, išpuvusių grindų, temperatūros nepastovumo, netvarkingos elektros instaliacijos ir kt.) muziejus laikinai uždarytas.

Naujasis pastatas

redaguoti

1924 m. laikinai uždarius muziejų, skaičiuota naujo muziejaus pastato statybos sąmata. Svarstant pastato projektą, siūlyta naują muziejų statyti Lietuvos viduramžių pilių, senovinės koplyčios arba stubos stiliaus.[12]. Ketinta kartu įkurdinti ir Kauno miesto kraštotyros muziejų. Grįžta prie žemės sklypo Nepriklausomybės aikštėje.

1929 m. parengtas naujas muziejaus statutas. Juo numatyta muziejuje steigti 12 skyrių.

V. Nagevičius stengėsi paversti muziejų vieta, "kur suėję tūkstančiai jaunimo ir suaugusiųjų pajusdavo laisvės didybę; pamatydavo, kokių didelių aukų būta, vaduojant tėvynę."[13]

 
2015 m.

1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas[14], tapęs tautiniu. 1930 m. lapkričio 28 d. pašventintas naujojo muziejaus pastato kertinis akmuo.[15] Į pamatus suberta grunto, atvežto iš Gedimino kalno, Rasų kapinių, Lietuvos nepriklausomybės kovų vietų. Statybą prižiūrėjo komisija: Kauno burmistras Jonas Vileišis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, inžinierius Antanas Gravrogkas, komisijos pirmininkas – švietimo ministras Konstantinas Šakenis.

Statinio projektą rengė ir muziejaus statybą prižiūrėjo garsių to meto architektų komanda: Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis.[16] Naujieji muziejų rūmai paskirti dviems muziejams – Karo ir Kultūros (dabar M. K. Čiurlionio dailės muziejus). 1934 m. lapkričio 23 d. (Kariuomenės dieną) įvyko Nežinomo Kareivio palaikų perlaidojimo iškilmės.

1936 m. vasario 16 d. dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai, oficialiai atidarytas visas muziejų kompleksas.[17]

  Karo muziejus, įsikūręs tautos ir valstybės aukomis įrengtuose didinguose rūmuose, ir ateityje rodys, kad lietuviai, per amžius budėję, laisvę laimėjo tik per aukas ir pasišventimą, muziejus ugdys kariuomenėje ir visuomenėje tautinį supratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nepriklausomybę

V. Nagevičiaus inauguracinė kalba

 


Muziejaus pastato paradinė pusė atsukta į Nepriklausomybės aikštę. Ten pat įrengta Vytauto Didžiojo kapela ir Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta, kuriuos sukūrė ir dekoravo dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Muziejaus kriptos prieigas puošė jauno skulptoriaus Vytauto Kašubos darbai – statula "Mirštantis karys" bei virš įėjimo įkomponuotas bareljefas, mirusio kario galvą. Muziejus Lietuvoje išsiskyrė būtent muziejaus paskirčiai statytu pastatu. Iki tol muziejai būdavo įrengiami kitokių paskirčių patalpose, pvz. mokyklose ar kituose pastatuose.

Architektūrinė kompozicija

redaguoti
 
2023 m.

Muziejaus pastatas laikomas vienu vertingiausių Kauno modernizmo architektūros pavyzdžių.[18]

Naujųjų rūmų kompozicija pakankamai klasikinė, bet monumentalių fasadų lakoniškose formose užkoduoti vieni pirmųjų modernistinės architektūros bandymų, kai kuriose detalėse galima įžvelgti ir art deco įtaką. „Kariškoji“ pastato pusė – kur kas griežtesnių formų, fasadas sudarytas iš trijų rizalitų. Tiek šoniniuose rizalituose, tiek dalyse, jungiančiose juos su pagrindiniu, apatinę pastato dalį formuoja dvi langų eilių horizontalės, viršuje užbaigiamos funkcijos padiktuotomis plokštumomis. Centrinėje dalyje esantis įėjimas iškeltas, į jį veda monumentalūs rusvo granito laiptai, per ceremonijas turėję atlikti tribūnos funkcijas. Pagrindinis akcentas – virš pastarosios dalies esančios penkios langų vertikalės, skaidomos šešių sudvejintų piliastrų. Viršuje, pagal pirminį sumanymą, turėjo būti įrengta skulptūra.[19]

Ekspozicijos kūrimas

redaguoti

Muziejus tapo pirmuoju viešuoju valstybiniu muziejumi su specialiai ekspozicijai sukurtu interjeru. Ekspozicijai įrengti pasitelktos scenografinės ir memorialinės priemonės. Ekspozicijos rėmai, t. y. jos pradžia ir pabaiga, buvo herojinis pasakojimas apie tautos istorinį kelią, kovas dėl laisvės ir Nepriklausomybės.

Muziejus kaupė ir eksponavo vertingus daiktus, surinktus Lietuvoje ir užsienyje. Pasak šaltinių, meno kūriniai turėjo papildyti arba pakeisti autentiškus eksponatus, buvo svarbus tikroviškumo įspūdis. Net kariuomenės istorijos skyrius, kuriame netrūko autentiškų daiktų, neapsiėjo be dailės kūrinių. 1924 m. muziejus šiam skyriui nupirko Otto Jenerio drobes "Kavalerijos ataka," "Artilerijos mūšis ties Širvintais 1920 m. lapkritį," 1926 m. – Javorskienės paveikslą "Žvalgų ataka," 1927 m. – O. Jenerio kompozicijas "Mūšis ties Radviliškiu 1919 m. rugsėjo 22 d." ir "Karininko Antano Juozapavičiaus mirtis," 1928 m. – Antano Kairio drobę "Panevėžio bataliono žvalgai Ilūkštos bažnyčios bokšte," neminint daugybės eilinių karių bei karininkų portretų.[20] V. Nagevičius visaip skatino muziejui dirbančių menininkų kūrybingumą. Rengė tapytojams ekskursijas į mūšių vietas, kuriose kautynių eigą smulkiai pasakojo atsargos generolas Kazys Ladiga.

Aplinka

redaguoti
 
Muziejaus bokštas

Panaikinta šalia pastato buvusi netvarkinga prekyvietė, sklypas aptvertas buvusios Kauno tvirtovės geležine tvora, įrengti gėlynai. Fasadinėje dalyje esantį žemės sklypą imta vadinti Karo muziejaus sodeliu. Nuo 1922 m. jame tradiciškai imta švęsti Naujųjų metų sutikimą. 1923 m. oficialiai atidengtas Jono Basanavičiaus biustas (skulpt. J. Zikaras , archit. V. Dubeneckis), šiam dar tebesant gyvam ir kuris pradėjo Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių asmenų portretų alėją. J. Basanavičiaus biustui (tai skelbė ir įrašas ant paminklo postamento) panaudotas metalas iš "tūtelių nuo šovinių, paleistų į Lietuvos priešus," o postamentui – akmuo, skyręs Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Taip V. Nagevičius stengėsi sekti didžiųjų Europos tautų patirtimi, sureikšminant ne tik vaizdinius, bet ir medžiaginius paminklo elementus.[21]

Medžiagų simbolikos paisyta ir vėliau, visiems biustams naudotos šovinių tūtelės. 1925 m. visuomenei pristatyti, o 1927 m. biustų alėją pratęsė tų pačių autorių kurti Simono Daukanto ir Vinco Kudirkos paminklai.

1928 m. atidengtas žalvarinis Laisvės paminklas (skulp. J. Zikaras). 1937–1938 m., Lietuvai nusipelniusių asmenybių alėją papildė Maironio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai (J. Zikaro ir Broniaus Pundziaus kūriniai), „Knygnešys“ (J. Zikaro žalvarinė statula), „Sėjėjas“ (Bernardo Bučo žalvarinė statula), taip pat paminklinė lenta Lietuvos knygnešiams.

1930 m. spalio pradžioje, minint Suvalkų sutarties sulaužymo metines, atidengtas gyvą tautos žaizdos – Vilniaus netektį – primenantis „Juodasis paminklas“. Obelisko formos granitinio stulpo priekinėje pusėje buvo iškaltas įrašas: "1920–1930 V.D.M. Atmink lietuvi, kad klastingas lenkas, pasirašęs Suvalkų sutartį, 1920 m. spalio 7 d., jau po dviejų dienų tą sutartį sulaužė ir pagrobė tavo sostinę Vilnių," kurį pratęsė ir apibendrino frazė "ir eisime kovos keliu" obelisko užpakalinėje plokštumoje. Įrašus simboliškai iliustravo postamento abiejose pusėse įmūryti plačiai žinomo Petro Rimšos medalio "Unija–kova" (1926) aversas bei reversas.[22] Po 1938 m. Jozefo Becko ultimatumo paminklas buvo perkeltas į muziejaus ekspoziciją, toliau nuo lenkų politikų bei visuomenės veikėjų žvilgsnių.[23]

1936 m. sodelis pradėtas pertvarkyti, į kitą vietą perkelti biustai ir Laisvės paminklas.

Muziejaus sodelyje pastatyti iš bermontininkų atimti ir iš Kauno fortų atgabenti artilerijos pabūklai. Įėjimą į muziejų papuošė liūtų skulptūros, atvežtos iš Astravo dvaro. 1938 m. juos muziejui padovanojo Paryžiuje gyvenęs grafas Jonas Jurgis Tiškevičius. XIX a. viduryje šiuos valdžios ir galybės simbolius į Lietuvą iš Peterburgo atsigabeno grafo tėvai.

 
Žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija prie Nežinomojo kareivio kapo

1922 m. greta muziejaus esanti Arklių rinkos aikštė pervadinta Vienybės vardu.

1921 m. spalio 16 d. muziejaus sodelyje atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubeneckio paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Paminklas buvo sudėtas iš Nepriklausomybės kovų vietų atvežtų akmenų. Prie paminklo uždegta ugnis, simbolizuojanti išskirtinę pagarbą žuvusiems. Atidengimo iškilmėse dalyvavo Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas dr. Kazys Grinius, Vyriausybės nariai, garbūs užsienio svečiai. Laikytos šv. mišios, karinis orkestras pirmąkart atliko kompozitoriaus Juozo Tallat Kelpšos sukurtą Gedulingą karinį maršą. Nuo 1922 m. prie šio paminklo, Lietuvos laisvės kovų invalidai atlikdavo kasdieninę valstybinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. 1923 m. prieš paminklą uždegtas aukuras, ant kurio buvo lotyniškas užrašas „Redde quod debes“ („Atiduok, ką privalai“). 1934 m. lapkričio 23 d. prie šio paminklo palaidoti Nežinomojo kareivio palaikai, taip galutinai paverčiant paminklą "Tėvynės altoriumi" bei įteisinant kaip svarbią valstybinių ceremonijų vietą.[24] Siekiant suteikti šiai vietai tautiškų memorialinio paminklo bruožų, pradėta statyti liaudies meistrų darbo kryžius, atgabentus iš įvairių Lietuvos vietų. Tuo būdu, šis žuvusiems už tėvynės laisvę monumentas buvo lyginamas su Nežinomo kareivio kapu Žvaigždės aikštėje esančia Triumfo arka (Paryžius) bei karaliaus Viktoro Emanuelio II Italijos susivienijimo monumentu Romoje.[25]

 
Nežinomojo kareivio perlaidojimo ceremonija, 1934 m.

1923 m. prieš muziejų įrengtam fontanui grafas Aleksandras Tiškevičius III padovanojo nykštuko skulptūrą. 1936 m. muziejaus arkadų nišose pastatyti švediški Karolio XII pabūklai.

1921 m. pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą pradėtas perstatyti prie muziejaus pastato esantis buvusios cerkvės varpinės bokštas. 1938 m. naujajame bokšte iškelta valstybinė vėliava. 1939 m. naujajame bokšte atidengta skulptoriaus Juozo Mikėno dekoratyvi bronzinė 2,65 m aukščio skulptūra „Senosios Lietuvos karys" (dar vadinama Riteriu, Kariu). 1943 m. pareikalavus naciams ji atiduota į metalo laužą. 2015 vasario 16 d. atidengta skulptūros reprodukcija, pagal išlikusius duomenis, atgaminta skulptoriaus Juozo Šlivinskio, nukaldinta kalvio Jono Malinausko. 1937 m. muziejaus bokšte įrengtas Kauno karilionas, suskambo varpų muzika. Viso buvo 36 varpai. Vienas varpas nulietas Filadelfijoje ir 1922 m. padovanotas lietuvių emigrantų kaip Laisvės simbolis išsivadavusiai tautai. Vienoje varpo pusėje buvo išlietas Vytis, kitoje – priesakas: „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Kiti varpai nuliedinti Belgijoje, jiems suteikti žuvusių Lietuvos vaduotojų-gynėjų ir Lietuvos laisvės kovų vardai.

  • Kauno karo muziejus ir sodelis Tarpukario laikotarpiu
  •  
    Iškilmės prie Laisvės paminklo
  •  
    Muziejaus panorama
  •  
    Muziejaus bokštas
  •  
    Muziejaus atvirukas
  •  
    Muziejus ir Vienybės aikštė
  •  
    Muziejus ir Vienybės aikštė
  •  
    Muziejus
  •  
    Atvirukas su ekspozicijos nuotrauka.
  •  
    Trofėjiniai, 1919 m. ties Radviliškiu iš bermontininkų atimti minosvaidžiai
 
J. Tiškevičiaus 1937 m. dovanoti liūtai iš Astravo dvaro

1936–1937 m. bokšte sumontuotas ir įkeltas firmos „C.F. Rochlitz“ (Berlynas) laikrodis. Jį montavo iš Berlyno atvykęs specialistas. Iki ~1989 m. muziejaus bokšto laikrodis rodė vien tik valandas, neskambėdavo. Bokštas kelis dešimtmečius administruotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, kartu su Laisvės varpu, karilionu ir laikrodžiu, grąžintas Karo muziejui.

Okupacijų laikotarpis

redaguoti

1940 m. sovietinė okupacija palietė ir muziejų. Uždraudus naudoti Lietuvos kunigaikščių ir kitų Lietuvos asmenų vardus, 1940 m. liepos 25 d. muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo ir pervadintas tiesiog Karo muziejumi, o tų pačių metų rugsėjį – Kariškai istoriniu muziejumi. Bolševikams įsakius muziejų perorganizuoti, laikinuoju viršininku paskirtas plk. Juozas Šarauskas (1941 m. sušaudytas). 1941 m. muziejaus vadovu paskirtas Bronius Žekonis. 1941 m. gegužės 21 d. LKP CK biuras liepė pašalinti iš muziejaus sodelio skulptūras (S. Žukausko, V. Putvinskio, P. Lukšio, A. Juozapavičiaus).

Nacių okupacijos metais pavadinimas muziejui sugrąžintas, bet prarasti keli stambūs eksponatai. Tarp jų ir Juozo Mikėno kario statula muziejaus bokšte.

1944 m. hitlerininkai buvo iš didesnės Lietuvos teritorijos. 1944 m. birželio 14 d. Raudonoji armija antrą kartą užėmė Vilnių, o rugpjūčio 1 d. – ir Kauną. Pradėtos kurti sovietinės įstaigos. 1947 m. Karo muziejus pervadintas Kariškai istoriniu ir tapo pavaldus sovietinei Muziejų ir paminklų apsaugos valdybai.

Grįžtant sovietams, muziejaus vadovas brg. gen. V. Nagevičius emigravo į Vakarus. 1944–1946 m. Kauno kariškai istorinio muziejaus direktoriumi dirbo archeologas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas Petras Tarasenka. 1946 m. pradžioje direktoriumi paskiriamas buvęs Komunistų partijos pogrindininkas Jonas Apuokas-Maksimavičius.

Vokiečių okupacinės švietimo valdybos Statistikos žiniose nurodoma, kad 1941 m. gruodžio 31 d. muziejuje buvo 4391 eksponatas, o 1948 m. pradžioje muziejaus metinėje ataskaitoje – jau 36 460 eksponatų. Toks skirtumas susidarė ne tik todėl, kad po muziejaus fondai pasipildė Raudonosios armijos ginklais, trofėjais, dokumentais ir nuotraukomis, bet ir dėl to, kad 1941 m. nurodomą eksponatų skaičių sudarė ne tik pavieniai eksponatai, bet ir rinkiniai kaip atskiri fondų vienetai. Be to, iki karo ir karo metais į eksponatų sąrašą nebūdavo įtraukiami meno kūriniai (paveikslai, skulptūros), dokumentai, nuotraukos.

1940–1944 m. uždraustos apeigos ir ceremonijos muziejaus sodelyje, skambinimas Laisvės varpu, karilionu, užgesinta aukuro ugnis prie Nežinomojo kareivio kapo, bokšte nebebuvo kabinama Lietuvos vėliava. Per antrąją sovietinę okupaciją prarasta nemažai tarpukariu surinktų eksponatų: kariuomenės pulkų vėliavų, albumų, nuotraukų, artilerijos pabūklų ir kt. Sunaikintos buvusios salių ekspozicijos. Muziejų privertė propaguoti okupacinę ideologiją.

Sunaikinus nepriklausomos Lietuvos paminklus, statyti atitinkantys sovietinę ideologiją: sodelio šiaurinėje tvoroje 1947 m. įmūrytos urnos su keturių komunarų palaikais (iškeltos 1973 m.). 1950 m. sunaikinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas, kitos skulptūros. Vietoje Laisvės paminklo pastatyta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, vietoj Nežinomojo kareivio kapo – Felikso Dzeržinskio skulptūra, o rytinėje sodelio dalyje, prie pat muziejaus, – rusiškas tankas.

Nuo 1956 m. muziejus vadintas Valstybiniu istorijos muziejumi.

 
Laisvės gynėjų dienos minėjimas Karo muziejaus sodelyje. 2010.01.13 d.

Atgimimas

redaguoti
 
Karo muziejus ant 20 litų banknoto
 
Ekspozicijos salė

1990 m. sausio 29 d. grąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas.[26] Darbuotojai grąžino ir dalį eksponatų, per okupaciją išvežtų į Vidaus reikalų ministerijos archyvus. Muziejus papildytas per visas okupacijas lietuvių išsaugotomis ir padovanotomis relikvijomis: tarpukario karininkų ir kareivių, valstybės veikėjų, diplomatų asmeniniais daiktais, apdovanojimais ir dokumentais.

1988 m. pradėtas atkūrinėti sodelis (pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą). 1989 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengta Laisvės statula. 1990 m. vasario 16 d. atstatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. 1990 m. lapkričio 23 d. perlaidoti Nežinomojo kario palaikai. 1989–1991 m. į savo vietas sugrįžo tautos didvyrių paminklai. 1998 m. lapkričio 23 d. atkurta Žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kripta.

Nuo 2006 m. sausio 1 d. muziejaus steigėjas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.[27]

2009 m. lapkričio 5 d. kultūros ministro įsakymu muziejaus statiniai paskelbti saugomu kultūros paveldo objektu.[28]

2015 m. pagal Juozo Šlivinsko projektą kariljono bokšte atstatyta 2,7 m aukščio varinė Kario skulptūra. 1938 m. ją iš šovinių tūtelių, sveriančią toną, nuliejo Juozas Mikėnas,[29] o 1942 m. nugriovė ir sunaikino vokiečių okupantai.[30]

Sandara

redaguoti

Muziejus bendradarbiauja su Vidaus reikalų ministerija, Šaulių sąjunga, Tautiniu olimpiniu komitetu, Lenkijos kariuomenės muziejumi Varšuvoje, Mikalojaus Koperniko universitetu Torunėje ir kt. Nuo 1989 m. prie muziejaus veikia Kauno karo istorijos klubas, puoselėjantis Lietuvos kariuomenės tradicijas, dalyvaujantis istorinių mūšių rekonstrukcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Fondai

redaguoti

Šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologiniai radiniai, dokumentai, fotografijos ir negatyvai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai. Ypač vertingomis laikomos ginklų, Balio Buračo negatyvų kolekcijos, „Lituanicos“ transatlantinio skrydžio relikvijos, pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko ir kitų kariuomenės kūrėjų asmeniniai ginklai ir daiktai. Didelės Antrojo pasaulinio karo, 1944–1953 m. Lietuvos partizanų kovų, numizmatikos kolekcijos.

Yra mokslinė biblioteka, kurioje sukaupta apie 15 tūkst. leidinių. Seniausias spausdintas 1605 m.

Skyriai

redaguoti
  • Bendrųjų reikalų skyrius;
  • Renginių ir lankytojų aptarnavimo skyrius;
  • Edukacijos skyrius;
  • Karybos istorijos skyrius;
  • Rinkinių apskaitos ir skaitmeninimo skyrius;
  • Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyrius;
  • Restauravimo skyrius;
  • Ūkio skyrius.

Padaliniai

redaguoti
  • Karo technikos ekspozicija (VI Kauno fortas);
  • Pogrindžio spaustuvė „ab“ (Spaustuvės g. 2, Salių k., Domeikavos sen., Kauno r., LT-54376).[31]

Vadovai

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Renginiu „100 metų vienybės“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje vainikuotas muziejaus šimtmetis, Kauno diena, 2021-09-09. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  2. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. Archyvuota kopija 2022-10-09 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  3. ↑ 3,0 3,1 VDKM 2022 m. veiklos ataskaita. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  4. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejus, Rekvizitai/Verslo žinios. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  5. ↑ Kontaktai, Vytauto Didžiojo karo muziejus. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  6. ↑ Raimundas Klimavičius, Lietuvos muziejai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2023-05-09. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  7. ↑ Pirmieji muziejai Lietuvoje, We love Lithuania, 2020-05-18. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  8. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Archyvuota kopija 2023-02-07 iš Wayback Machine projekto., Tarpukario architektūra, 2019-04-11. Nuoroda tikrinta 2023-05-16.
  9. ↑ Apsižvalgyk ir apsilankyk, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2019-01-10. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  10. ↑ Istorija, Vytauto Didžiojo karo muziejus. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  11. ↑ Paveikslas „Vytis“, LIMIS. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  12. ↑ Miglė Labukaitė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus fenomenas kultūros ir politikos kontekste Archyvuota kopija 2023-04-25 iš Wayback Machine projekto.. Magistro baigiamasis darbas, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2014 m., p. 16. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  13. ↑ "Gen. gyd. Vlado Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga," Putnam, 1962, 121 p.
  14. ↑ Skirmantė Javaitytė, Tarpukario valstybingumo simboliai Kaune: kurį objektą išrinktumėte jūs, Kas vyksta Kaune, 2018-06-30. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  15. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejus Archyvuota kopija 2023-04-25 iš Wayback Machine projekto., Keliauk Lietuvoje. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  16. ↑ Vaidas Petrulis, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  17. ↑ 11. Vytauto Didžiojo karo muziejus, Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra Kaune, 2014 m. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  18. ↑ 100-osioms Vytauto Didžiojo karo muziejaus metinėms paminėti – ženklintas atvirukas, Kauno diena, 2021-02-03. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  19. ↑ Kauno Vytauto Didžiojo Muziejaus Statinių Kompleksas, Architektūra Lietuvoje. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  20. ↑ Jankevičiūtė, Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940," Kaunas, 2003. 123–124 p.
  21. ↑ Jankevičiūtė, Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940," Kaunas, 2003. 122 p.
  22. ↑ Jankevičiūtė, Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940," Kaunas, 2003, 122–123 p.
  23. ↑ Juodojo paminklo statytas, LCVA, f. 1764, ap. 1 b. 161.
  24. ↑ Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 121-122 p.
  25. ↑ Jankevičiūtė, Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 122 p.
  26. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejus, Pamatyk Lietuvoje. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  27. ↑ Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. V-186 Dėl Vytauto Didžiojo karo muziejaus statuto patvirtinimo. Vilnius, 2006-02-15. Nuoroda tikrinta 2023-05-16.
  28. ↑ Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-602 Dėl Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus statinių komplekso paskelbimo valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Vilnius, 2009-11-05. Nuoroda tikrinta 2023-05-23.
  29. ↑ Iš šovinių tūtelių atliedintas 1000 kg. milžinas // Lietuvos Aidas, 1938 m. lapkričio 15 d.
  30. ↑ „Kario skulptūra – pakeliui į Vytauto Didžiojo kariliono bokštą“. 15min.lt. 2015-02-04. Suarchyvuota iš originalo 2015-06-29. Nuoroda tikrinta 2016-06-10.
  31. ↑ Kaip mus rasti, Vytauto Didžiojo karo muziejus. Nuoroda tikrinta 2023-05-16.
  32. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejus 2018 metais Archyvuota kopija 2023-04-25 iš Wayback Machine projekto., Vytauto Didžiojo muziejus, Kaunas, 2019 m., p. 74. Nuoroda tikrinta 2023-05-13.
  33. ↑ 105-osios Broniaus Žekonio gimimo metinės, Kauno IX forto muziejus, LIMIS. Nuoroda tikrinta 2023-05-13.
  34. ↑ https://kam.lt/karo-akademijos-ir-karo-muziejaus-simbioze/ Archyvuota kopija 2023-04-25 iš Wayback Machine projekto.
  35. ↑ Gintautas Surgailis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-11-09. Nuoroda tikrinta 2023-05-13.
  36. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejui vadovaus plk. Kęstutis Kuršelis Archyvuota kopija 2023-04-25 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos kariuomenė, 2011-05-10. Nuoroda tikrinta 2023-05-13.
  37. ↑ Vytauto Didžiojo karo muziejui vadovaus Rita Malinauskienė, 15min, 2020-04-07. Nuoroda tikrinta 2023-05-13.

Literatūra

redaguoti
  • Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės kovų (1918–1920) eksponatai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose (sud. Dalė Naujalienė, Paulius Radzevičius, Andriejus Stoliarovas). – Kaunas, 2008. – 247 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-99-2
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2008 m.
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2010 m.
  • Jankevičiūtė, Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003 m.

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Vytauto Didžiojo karo muziejus – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vytauto_Didžiojo_karo_muziejus&oldid=7405569"