Astravas
Kitos reikšmės – Astravas (reikšmės).
| Astravas | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1958 m. | ||
  Astravas |
||
| 56°13′12″š. pl. 24°46′16″r. ilg. / 56.220°š. pl. 24.771°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |
| Savivaldybė |  Biržų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Biržų miesto seniūnija | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Остров | |
Astravas – Biržų miesto dalis, esanti šiauriniame Širvėnos ežero krante, prie Apaščios upės. Astravą su Biržais jungia medinis Širvėnos ežero tiltas, skirtas pėstiesiems. Išlikęs dvaro ir parko ansamblis. Veikia linų perdirbimo įmonė „Biržų linai“, audimo ir siuvimo įmonė „Siūlas“, lentpjūvė „Astravas“, malūnas.
Etimologija redaguoti
Vietovės vardas tikriausiai susijęs su rus. остров – „sala“, kadangi iš miesto į dvarą buvo galima patekti tiltu per ežerą tarsi į salą.
Istorija redaguoti
Astravo dvaras žinomas nuo 1617 m. Jis priklausė Radvilų giminės Biržų-Dubingių atšakai, pirmasis savininkas buvo greičiausiai Kristupas Radvila Jaunasis. Išmirus Biržų Radviloms dvaras perėjo Nesvyžiaus Radvilų atšakai, tačiau konkrečius dvaro valdytojus dar reiktų išaiškinti. 1794 m. Biržai, taip pat ir Astravo dvaras, buvo įkeisti Tiškevičiams. Pirmuoju dvaro valdytoju tapo Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815 m.). Iki 1820 m., kai pradėti statyti pastatai pusiasalyje, dvaras turėjo tik ekonomines funkcijas. Jo sūnus Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839 m.) tapo ir viso Biržų majorato valdytoju.
Nuo 1862 m. II Biržų majorato valdytoju tapo archeologas ir keliautojas Mykolas Tiškevičius, vedęs Marija Radvilaitę (1830–1902 m.). 1865 m. Mykolui Tiškevičiui išvykus į Italiją, iki 1871 m. majoratą faktiškai valdė jo pusbrolis Eustachijus Tiškevičius (1814–1873 m.). 1871 m. dėl pablogėjusios sveikatos negalėdamas nuolat gyventi ir prižiūrėti ūkinės veiklos Biržų majorate, Mykolas Tiškevičius kreipėsi į imperatorių, prašydamas leisti perduoti Biržus pilnametystės sulaukusiam vyriausiajam sūnui. Gavęs leidimą, 1872 m. liepos 10 d. perdavė majoratą Juozapui (1850–1905 m.), o sau užsitikrino pragyvenimą iki gyvenimo pabaigos.
Tačiau Juozapas Tiškevičius, nesugebėjęs valdyti majorato, apsisprendė jo atsisakyti jaunesnio brolio naudai. Marija Tiškevičienė ėmė rūpintis, kad majorato paveldėjimo įsake būtų padaryta išimtis, nes Rusijos įstatymai neleido perduoti majorato, jį buvo galima tik paveldėti. Reikėjo išimtinio caro sutikimo, tačiau Aleksandras II iš pradžių atsisakė jį suteikti ir sutiko tik proteguojant Aleksandrui Potapovui. 1876 m. spalio 8 d. vardiniu imperatoriaus įsaku, duotu Valdančiajam Senatui, nuo 1880 m. birželio 14 d. Juozapas Tiškevičius perdavė Biržų majoratą jaunesniajam broliui tokį, koks jis aprašytas imperatoriaus įsake 1862 m. gegužės 29 d. įkuriant majoratą. 1880 m. IV Biržų majorato Astrave valdytoju tapo Jonas Leonas Tiškevičius.
1918 m. iš jo sūnaus Alfredo Tiškevičiaus dvarą nupirko Petras Variakojis (1892–1970). 1918 m. dvare buvo įkurta pradžios mokykla. 1918–1940 m. dvaro rūmuose buvo įsikūrusi Biržų kultūros draugija „Mūza“, turėjusi čia savo klubą, biblioteką ir skaityklą. 1923–1924 m. įsteigtas vilnų verpimo fabrikas, kuris 1930 m. išplėstas į linų ir pakulų apdirbimo fabriką. 1924 m. įsteigta pieninė.
Per nacių okupaciją 1941 m. rugpjūčio mėn. Astravo miškelyje buvo sušaudyta apie 3000 žmonių, daugiausia žydų. Nuo 1958 m. Astravas – Biržų miesto dalis.
Gyventojai redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Astravas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 100 psl.
Nuorodos redaguoti
- Astravas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 103 psl.
- Astravas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 112