Vikipedija

Petras Vileišis

   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Petras Vileišis
Petras Vileišis
Gimė 1851 m. sausio 25 d.
Mediniai, Pasvalio valsčius
Mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. (75 metai)
Palanga
Palaidotas (-a) Rasų kapinėse, Vileišių koplyčioje
Tėvas Vincentas Vileišis
Motina Agota Mačėnaitė
Sutuoktinis (-ė) Alina Moščinskaitė (Moszczyńska)
Vaikai Jonas Vileišis, Petras Vileišis, Vytautas Vileišis, Elena Vileišytė, Marija Vileišytė ir Kazimira Birutė Vileišytė.
Veikla inžinierius, visuomenės ir politinis veikėjas
Alma mater 1874 m. Peterburgo universitetas,
1880 m. Peterburgo kelių institutas
Vikiteka Petras Vileišis

Petras Vileišis (1851 m. sausio 25 d. Mediniuose, Pasvalio valsčius – 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas.

Biografija

redaguoti

Gimė laisvų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Kartu augo broliai: Kazimieras, Juozas, Antanas (1856–1919), Anupras, Jonas (1872–1942) Vileišiai.

Nuo 1861 m. mokėsi Panevėžyje, 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1874 m. baigė Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Peterburgo kelių institutą.

Inžinierius

redaguoti

1880 m. paskirtas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą, Serpuchovo kelio ruožo viršininko padėjėju. Po metų išvyko statyti tilto per Doną. Nuo 1883 m. kovo 18 d., netoli Lietuvos, trejus metus dirbo Polesės geležinkelio pirmos eilės darbų vykdytoju, distancijos viršininku. Jam vadovaujant, per pelkes nutiesta 20 km geležinkelio, pastatytas tiltas per Pripetės upę.

1883 m. valdyba jį išsiuntė į Belgiją susipažinti su nauja geležinkelio metalinių tiltų statybos technologija, panaudojant kesonus bei tiltams perkamos geležies kokybės tikrinimo metodų. Per 8 komandiruotės mėnesius išbrokavo pusę belgų parduodamos geležies kiekio, nes ji neatitiko kokybės reikalavimų. Jis nenuolaidžiavo, nes žinojo kokių katastrofiškų pasekmių tiltui gali turėti panaudotas nekokybiškas metalas. Daugelis jo pastatytų tiltų sėkmingai atlaikė laiko išbandymus.

1885 m. pavasarį paskirtas Samaros-Ufos geležinkelio statybos ruožo viršininku ir kartu jam pavesta pastatyti tiltą per Belajos upę. 600 m ilgio tiltas per šį Kamos intaką pastatytas 1888 m. Tuo pačiu metu jis parašė mokslinį darbą apie cementinių skiedinių ir tiltams naudojamo plieno tyrimus, kurį Ufoje išleido atskira knygute.[1] Už gerą darbą inžinierius 1889 m. apdovanotas ordinu.

 
Petro Vileišio tiltas Kaune

1889 m. gegužės mėn. paskirtas Ufos-Zlatousto geležinkelio, kurio trasa ėjo labai sudėtingu reljefu, statybos pirmosios eilės ruožo viršininku. Geležinkelis buvo nutiestas per pusantrų metų. Už tai P. Vileišiui padėką pareiškė pats Rusijos imperijos susisiekimo ministras.

Nuo 1891 m. vasaros dirbo Riazanės-Kazanės geležinkelio ruožo viršininku. Gyveno Maskvoje, Tambovo gubernijoje – Sasove ir Simbirsko gubernijoje – Alatyrėje. Tiltų atramoms įrengti ėmė naudoti kesonus. Ilgainiui pagarsėjo kaip žymus kesoninių pamatų specialistas.

Pats projektavo ir vadovavo tiltų statybos darbams per 6 upes – Oką, Pronią, Cną, Mokšą, Surą ir Kazanką. 1893–1896 m. Susisiekimo ministerijos neetatinis inžinierius, pakeltas rūmų patarėju. Kurį laiką gyveno Maskvoje, paskui – Peterburge.

1896 m. išėjo iš Susisiekimo ministerijos ir bendradarbiavo su privačiomis geležinkelių statybos bendrovėmis. Pusmetį projektavo Rygos-Pskovo geležinkelio didesnius tiltus, 1897 m. pastatė geležinį plento tiltą per Narevo upę netoli Varšuvos.

1898 m. Ukrainoje, 80 km į šiaurės vakarus nuo Luhansko, pastatė pamatus ir atramas tiltui per Šiaurės Donecą Lysyčanske, per Psiolą ir Sudžią ties Belicos miesteliu Rusijoje. Statė tiltus ir Latvijoje – per Dauguvą ties Kreicburgu (Jekabpilio miesto dalis dešiniajame Dauguvos krante) ir per Lielupę Mintaujoje (Jelgavoje), Baltarusijoje – per Dnieprą ties Žlobinu ir per Dauguvą Vitebske.

Visuomenininkas

redaguoti
 
Petro Vileišio aikštė Kaune (vaizdas nuo Petrausko g.)

Mokydamasis Peterburge, subūrė lietuvių studentų būrelį, nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“ (1875–1876 m., išėjo 10 numerių), dalyvavo labdaringoje Peterburgo lietuvių bei žemaičių draugijos veikloje. 1876–1877 m., gavęs cenzūros komiteto leidimą, legaliai lotyniškomis raidėmis išleido 4 savo knygeles.

Statydamas tiltus užsidirbo nemažą kapitalą, kurio didžiąją dalį paaukojo Lietuvos reikalams. Dirbdamas Rusijoje kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais, padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus.

Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame judėjime, propagavo nacionalinio kapitalistinio ūkio vystymą, peticijomis caro valdžios pareigūnams siekė spaudos lotyniškomis raidėmis atgavimo, rūpinosi švietimu. Materialiai rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas“ ir „Aušra“, pats rašė ir vertė knygas, susirašinėjo su užsienio spaustuvininkais, organizavo savo knygų leidimą ir platinimą. Vėliau savo darbus spausdino Mažojoje Lietuvoje – Oto fon Mauderodės, Martyno Jankaus ir kitų spaustuvėse. Keli leidiniai buvo išleisti JAV. Susirašinėjo su Bulgarijoje gyvenusiu Jonu Basanavičiumi dėl jo grįžimo į Vilnių.

1900 m. grįžęs į Vilnių įsteigė mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves, 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną. Nuo 1904 m. gruodžio mėn. iki 1909 m. kovo mėn. leido pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, pats jį ir redagavo. Spaustuvėje ruošė lietuviškos spaudos surinkėjus.

1905–1906 m. pasistatė Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikūrė „Ryto“ švietimo draugija ir Lietuvių mokslo draugija. 1905 m. buvo vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigėjas, nuo 1907 m. – LMD valdybos narys. Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių.

Tačiau iš Rusijos atsivežtas kapitalas, tapęs tautinio darbo materialiniu pagrindu, išseko, nes dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija buvo nuostolingi. Teko akcinei bendrovei „Vilija“ parduoti dirbtuves, Jurgiui Šlapeliui – knygyną, spaustuvę. 1908 m. su šeima vėl išvažiavo uždarbiauti į Rusiją, kur vadovavo tiltų statybai. Jo padėjėju kurį laiką dirbo inžinierius Steponas Kairys.

Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinosi Lietuvos valstybės atkūrimu. Ne kartą šelpė dailės parodų bei lietuvių kalbos kursų organizavimą, mokyklų steigimą, karo metu užleido dalį savo namų Antakalnyje našlaičių prieglaudai, rėmė Peterburge ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą.

Politikas

redaguoti
 
Broliai Jonas Vileišis, Petras Vileišis, Antanas Vileišis ir Anūpras Vileišis, 1904 m.

1921 m. vasario 17 d. grįžo į Lietuvą. Grįžo ligotas, bolševikų apiplėštas, be skatiko kišenėje. Atsivežė tik pažymas apie uždirbtas milijonines sumas, kurias jam privalėjo sumokėti Juodosios jūros geležinkelio bendrovė už atliktus inžinerinius darbus.

Kaune dirbo Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku. 1922–1923 m. buvo Lietuvos susisiekimo ministru Ernesto Galvanausko kabinete.

Tik pradėjęs eiti pareigas, susidūrė su lietuvių kalbos nemokėjusiais valdininkais, išplitusiu kyšininkavimu. Puikiai nusimanydamas apie geležinkelius, greitai suprasdavo problemų esmę, sprendimus priimdavo operatyviai, atvirai ir autoritetingai – tuo labai skyrėsi nuo kitų aukštų valdininkų.

Tačiau ministru dirbo tik 4 mėn. ir 19 dienų. Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis P. Vileišį atleido jo paties prašymu. Konfliktas su Ministrų kabinetu kilo dėl jo teikimo atleisti premjero globojamą viceministrą Silvestrą Grinkevičių, aplaidžiu darbu padariusį nuostolių valstybei. Vyriausybė, norėdama sušvelninti nuoskaudą, iki gyvos galvos P. Vileišiui paskyrė pensiją, patvirtino Susisiekimo ministerijos Inžinierių tarybos pirmininku su solidžia alga, išsprendusia materialinio aprūpinimo senatvėje problemą.

Atsiliepdamas į Steigiamojo Seimo paskelbtą Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, 1922 m. pradžioje pareiškė savo požiūrį į pamatinius Lietuvos konstitucijos dėsnius. Dešimtyje lakoniškų skyrių ir 24 paragrafuose išdėstė savąją nepriklausomos valstybės sąrangos viziją. Lietuvą matė demokratine respublika su padalintomis valdžių galiomis, su visų piliečių lygybe prieš įstatymus, su laiduotomis svarbiausiomis žmogaus ir piliečio teisėmis.

1924 m., jam konsultuojant, Steigiamajam Seimui ir Ministrų kabinetui įteiktas Telšių apskrities tarybos pareiškimas dėl Šiaulių-Telšių-Kretingos-Palangos geležinkelio magistralės tiesimo. Jai tiesti P. Vileišis buvo pasiryžęs įsteigti bendrovę, numatęs jos veiklos principus ir neatidėliotinų darbų planą. Panašiomis sąlygomis ir būdais norėjo nutiesti ir geležinkelį iš Palangos į Šventąją bei įrengti Šventosios uostą. Planų įgyvendinimas turėjo paspartinti Žemaitijos ir visos Lietuvos ekonominę raidą.

Per Užsienio reikalų ir Finansų ministerijas bandė išgauti iš Rusijos įstaigų jam priklausančią skolą, gauti Valstybės banko kreditą. Bet, nesant susitarimo tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos, prarasto uždarbio atgauti nepavyko, todėl projektai nebuvo vykdomi. Tiesa, pirmasis projektas nebuvo užmirštas ilgam – jį valstybė įgyvendino dviem etapais: 1924–1926 m. nutiesti Šiaulių-Telšių, o 1929–1932 m. Telšių-Kretingos ruožai. Pastarojo ruožo tiesimu rūpinosi P. Vileišio sūnus – susisiekimo ministras Vytautas Vileišis.

Literatas

redaguoti
 
Petras Vileišis 1921 m. Lietuvos albumas

Sukūrė keletą apsakymų, scenos vaizdelių, eilėraščių, išvertė Marko Tveno, Frensio Bret Harto, Henriko Sinkevičiaus, Hanso Kristiano Anderseno ir kt. rašytojų prozos kūrinių. Taip pat parašė ir išvertė apie 30 populiarių knygelių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros, istorijos klausimais, vadovėlių. 1921 m. prancūzų kalba, 1922 m. – lietuvių kalba išleido publicistinę brošiūrą „Lietuvių-lenkų ginčas“. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas.

Mirė atostogaudamas Palangoje, valstybės lėšomis palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos rūsyje. 1936 m. kovo 21 d. jo palaikai pervežti į Vilnių ir perlaidoti Vileišių šeimos kape Rasų kapinėse.

Įvertinimas

redaguoti
  • LU Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių literatūros garbės daktaras (1923 m.)
  • Lietuvos technikų ir inžinierių draugijos garbės pirmininkas (1924 m.)
  • Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės narys (1924 m.)
  • už nuopelnus Seimas paskyrė valstybinę pensiją (1925 m.)
  • LU Technikos fakulteto garbės daktaras inžinierius (1926 m.)
  • KTU garbės daktaras (1999 m.)

Atminimo įamžinimas

redaguoti
 
Lietuvos pašto ženklas 1933 m.

Literatūra apie Petrą Vileišį

redaguoti
  • Jonas Petronis. „Petras Vileišis“ (Vilnius, 1992)
  • Antanas Kučys. „Vileišiai : trijų brolių darbai tautai“ (Petersburg (Florida), 1993)
  • Jonas Aničas. „Petras Vileišis : bibliografija, 1876–1990“ (Pasvalys, 1991)
  • Jonas Aničas. „Petras Vileišis, 1851–1926 : gyvenimo ir veiklos bruožai“ (Vilnius, 1993 ir 2001)
  • Jonas Aničas. „Broliai Vileišiai : didieji Lietuvos kėlėjai : lietuviškos spaudos atgavimo 100-osioms metinėms“ (Vilnius, 2003)
  • Jonas Aničas ir Paulė Mikelinskaitė. „Petras, Antanas, Jonas Vileišiai : bibliografijos“ (Vilnius, 2004),
  • Algimantas Nakas ir Valdas Pruskus. „Petras Vileišis : inžinierius, kultūrininkas, verslininkas : 150-osioms gimimo metinėms“ (Vilnius, 2001),
  • Alma Lapinskienė. „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ (Vilnius, 2001).
  • Juozas Vytautas Uzdila. „Istoriko Jono Aničo Vileišiada“ (Vilnius, 2018)

Išnašos

redaguoti
  1. ↑ Вилейшис П.В. Определение состава цементных растворов и сравнительные опыты над способами обработки мостового железа
  2. ↑ http://vilnius21.lt/pvileisio-g8213150.html
  3. ↑ http://www.pvileisis.vilnius.lm.lt/istorija/

Šaltiniai

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Petras_Vileišis&oldid=7182905"