Gruntas
Šis straipsnis apie uolienų sluoksnį. Apie dažų pagrindą skaitykite straipsnyje Gruntas (dažai).
Gruntas (vok. Grand, 'pagrindas') – tai įvairios litologinės sudėties žemės sluoksniai, kurie vienas nuo kito skiriasi savo fizinėmis, mechaninėmis, cheminėmis ir kitokiomis savybėmis.[1] Gruntu paprastai vadinamas uolienų sluoksnis, esantis po dirvožemiu.[2] Gruntų savybes ir jų panaudojimą tiria gruntotyra – inžinerinės geologijos dalis.
Gruntų klasifikacija redaguoti
Gruntai skirstomi į uolinius ir neuolinius. Uoliniai gruntai yra įvairios kilmės uolienos (granitas, dolomitas, klintys ir kt.). Prie neuolinių gruntų priskiriami gabaliniai gruntai (nesucementuotos uolienų nuolaužos), smėlis, molis. Smėliniai ir moliniai gruntai vadinami dispersiniais, jie daug silpnesni už uolinius, susidaro iš masyvių uolienų, vykstant sudėtingiems dūlėjimo ir kitiems procesams.
Dirbtiniai gruntai dar vadinami technogeniniais (supiltieji gruntai, taip pat natūralūs, kurių savybės dirbtinai pakeistos, pvz., sutankinant). Natūralūs gruntai yra nesuardytos sandaros, nepakitusio drėgnumo, masės ir tūrio. Gruntai turi įvairią struktūrą, kuri priklauso nuo mineralinių dalelių didumo ir formos, tarpusavio sąveikos. Ją lemia susiklostymo geologinės sąlygos. Gruntų savybės gali būti nustatomos tiriant mėginius laboratorijose arba natūraliomis slūgsojimo sąlygomis (pvz., smeigiant metalinius strypus).
Naudojimas redaguoti
Gruntai statybų srityje dažniausiai atlieka pagrindų vaidmenį, nes ant jų projektuojami ir įrengiami pamatai įvairios paskirties statiniams. Turint geologinius gruntų tyrimų rezultatus, nustatomos gruntų atsparumo skaičiuojamųjų rodiklių reikšmės, sudaromas optimaliausias ekonominiu požiūriu statinio projektas.