Ministras pirmininkas

Ministras pirmininkasministrų kabineto vadovas, kai ministrų kabinetui nevadovauja valstybės vadovas.[1] Pavyzdžiui, taip būna parlamentinio valdymo bei pusiau prezidentinio valdymo sistemose. Įvairiose valstybėse Ministro Pirmininko pareigos gali būti vadinamos įvairiai, pvz., Premjeras, Kancleris arba Valstybės Ministras.[1]

Šiaurės ir Baltijos šalių ministrų pirmininkų spaudos konferencija 2014 m. spalio 27 d. Stokholme. Iš kairės į dešinę: Erna Solberg (Norvegija), Algirdas Butkevičius (Lietuva), Laimdota Straujuma (Latvija), Sigmundur Davíð Gunnlaugsson (Islandija), Alexander Stubb (Suomija), Anne Sulling (Estija), Helle Thorning-Schmidt (Danija), Stefan Löfven (Švedija)

Ministras pirmininkas nustato vyriausybės vykdomos politikos pagrindines kryptis, koordinuoja ministrų veiklą, tvirtina posėdžių darbotvarkę, sprendžia svarbiausius valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimus ir kita.[2] Daugiausiai įgaliojimų ministras pirmininkas turi parlamentinės valdymo formos šalyse, kuriose jis kartu yra ir vykdomosios valdžios vadovas.[2] Mišriose (pusiau prezidentinėse) respublikose ministrui pirmininkui suteikiami nedideli įgaliojimai, nes vyriausybės vadovo funkcijas atlieka prezidentas (pvz., Prancūzijoje).[2] Absoliutinėse, dualistinėse monarchijose, prezidentinėse respublikose faktinis vyriausybės vadovas yra pats valstybės vadovas.[2]

Taip pat skaitykiteKeisti

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 Gediminas Vitkus „Politologija“, Vilnius, 1998, ISBN 9986-442-55-9, 154 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Ministras pirmininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009

NuorodosKeisti

 

Vikiteka