Vladimiras Putinas

 Crystal Clear action decrypted.png  Šis straipsnis dėl savo svarbos ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas.
Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai.
Vladimiras Putinas
Rusijos prezidentas
Владимир Путин (08-09-2022) 2.png
V. Putinas 2022 m. rugsėjo mėn.
Gimė 1952 m. spalio 7 d. (70 metų)
Leningradas, RTFSR
Tėvai Vladimiras Spiridonovičius Putinas ir Marija Ivanovna Putina
Sutuoktinis (-ė) Liudmila Putina (Škrebniova) (1983–2013)
Vaikai Katerina ir Marija
Religija Rusijos stačiatikių bažnyčia
Rusijos prezidentas
Kelintas antrasis, ketvirtasis ir penktasis
Ėjo pareigas 2000 m. gegužės 8 d. –
2008 m. gegužės 7 d.;
2012 m. gegužės 7 d. – dabar
Ankstesnis Borisas Jelcinas
Vėlesnis Dmitrijus Medvedevas
Rusijos ministras pirmininkas
Ėjo pareigas 1999 m. rugpjūčio 9 d. –
2000 m. gegužės 7 d.;
2008 m. gegužės 8 d. – 2012 m. gegužės 7 d.
Ankstesnis Viktoras Zubkovas
Vėlesnis Dmitrijus Medvedevas
Kiti postai
FSB generalinis direktorius
Ėjo pareigas 1998 m. liepos 25 d. – 1999 m. kovo 29 d.
Ankstesnis Nikolajus Kovaliovas
Vėlesnis Nikolajus Patruševas
Saugumo tarybos sekretorius
Ėjo pareigas 1999 m. kovo 9 d. – 1999 m. rugpjūčio 9 d.
Ankstesnis Nikolajus Bordiuža
Vėlesnis Sergejus Ivanovas
Partija Vieningoji Rusija
Commons-logo.svg Vikiteka Vladimiras Putinas
Parašas
Putin signature.svg

Vladimiras Vladimirovičius Putinas (rus. Влади́мир Влади́мирович Пу́тин; g. 1952 m. spalio 7 d. Leningrade) – rusų politikas, buvęs žvalgybos pareigūnas ir dabartinis Rusijos prezidentas, be pertraukos šias pareigas einantis nuo 2012 m. Putinas valstybės prezidentu arba ministru pirmininku yra nuo 1999 m. 1999–2000 m. jis vadovavo Vyriausybei, 2000–2008 m. buvo išrinktas prezidentu dviem kadencijoms iš eilės, o 2008–2012 m. vėl tapo ministru pirmininku.

Ankstyvoji vaikystė

 
Penkerių Vladimiras Putinas su savo mama Marija 1958 m. liepos mėn.

Putinas gimė 1952 m. spalio 7 d. tuometiniame Leningrade, Tarybų Sąjungoje.[1][2] Jis buvo jauniausias iš trijų Vladimiro Spiridonovičiaus Putino (1911–1999 m.) ir Marijos Ivanovnos Putinos (mergautinė pavardė – Šelomova; 1911–1998 m.) vaikų. Jo senelis, Spiridonas Putinas, buvo asmeninis Vladimiro Lenino bei Josifo Stalino virėjas.[3][4] Du Putino broliai mirė dar prieš jam gimstant – Albertas žuvo būdamas dar kūdikiu, o Viktoras mirė nuo difterijos ir bado nacistinės Vokietijos surengtos Leningrado blokados metu 1942 m.[5][6]

Putino tėvas, Vladimiras Spiridonovičius Putinas
Putino motina, Marija Ivanovna Šelomova

Putino motina dirbo fabrike, o tėvas XX a. 4 deš. pradžioje buvo pašauktas atlikti karo tarnybą ir tarnavo TSRS povandeniniame laivyne. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, jo tėvas tarnavo NKVD naikintojų batalione,[7][8][9] o vėliau buvo perkeltas į nuolatinę armiją, kur buvo smarkiai sužeistas 1942 m.[10] Putino senelė iš motinos pusės buvo nužudyta vokiečių Tverėje 1941 m., tuo tarpu dėdės dingo be žinios betarnaudami Rytų fronte Antrojo pasaulinio karo metais.[11]

1960 m. rugsėjo 1 d. Putinas pradėjo mokytis 193-oje mokykloje, Baskovo gatvėje, kuri buvo netoli jo namų. Jis buvo vienintelis iš 45 mokinių, kuris nepriklausė jaunųjų pionierių organizacijai. Kuomet Putinui sukako 12 metų, jis pradėjo lankyti sambo ir dziudo.[12] Laisvalaikiu jis mėgdavo skaityti Karlo Markso, Frydricho Engelso ir Lenino darbus.[13] Putinas studijavo vokiečių Sankt Peterburgo 281-oje vidurinėje mokykloje ir ši kalba jam yra užsienio pirmoji.[14]

KGB karjera

 
Putinas su tarnybine KGB uniforma

1975 m. Leningrado universiteto Teisės fakultete V. Putinas baigė teisę. 1975 m. V. Putinas įstojo į KGB ir atliko praktiką 401-oje KGB Oktos mokykloje, Leningrade.[15][16] Baigęs praktiką, jis pradėjo dirbti antrajame valdybos direktorate, kuris užsiėmė kontržvalgyba, vėliau buvo perkeltas į pirmąjį valdybos direktoratą, kur stebėjo užsieniečius bei konsulato pareigūnus, įsikūrusius Leningrade.[15][17][18] 1984 m. rugsėjo mėn. V. Putinas buvo išsiųstas komandiruotei į Maskvoje esantį tuometinį Jurijaus Andropovo raudonojo kaspino institutą.[19][20][21]

V. Putino oficialioje biografijoje teigiama, kad prasidėjus Berlyno sienos griūčiai, 1989 m. lapkričio 9 d., jis išsaugojo Tarybų kultūrinio centro bei KGB vilos Dresdene dokumentus, siekdamas juos perduoti valstybinėms institucijoms bei neleisti demonstruotojams jų sunaikinti.[22] Surinkęs medžiagą, V. Putinas sudegino su KGB susijusius dokumentus, o likusią Kultūrinio centro archyvinę medžiagą perdavė Vokietijos institucijoms.[22]

1991 m. rugpjūčio 20 d. išėjo iš KGB būdamas papulkininkiu.

Politinė karjera

Darbas Sankt Peterburge ir Maskvoje: 1991–1999

1991–1996 m. dirbo Leningrado valstybinio universiteto rektoriaus padėjėju tarptautiniais klausimais, vadovavo Leningrado merijos užsienio ryšių komitetui, buvo mero patarėju, Sankt Peterburgo vyriausybės vadovo pirmuoju pavaduotoju. 1996 m. persikėlė į Maskvą ir ėmė dirbti Rusijos Federacijos prezidento administracijoje. 1998–1999 m. Rusijos saugumo tarnybos (FSB) direktorius. 1999 m. dirbo Saugumo tarybos sekretoriaus pareigose.

Rusijos ministras pirmininkas: 1999

 
Putinas kartu su prezidentu Borisu Jelcinu, kuomet šis pranešė apie savo atsistatydinimą 1991 m. gruodžio 31 d.

1999 m. rugpjūčio 9 d. Putinas tapo vienu iš trijų kandidatų į ministro pirmininko postą, o vėliau buvo Rusijos prezidento Boriso Jelcino sprendimu paskirtas laikinuoju ministru pirmininku.[23] Jelcinas taip pat pranešė norintis, kad Putinas būtų jo įpėdiniu. Tą pačią dieną Putinas sutiko ateityje iškelti savo kandidatūrą į prezidentus.[24]

Rugpjūčio 16 d. Dūma patvirtino jo kandidatūrą į ministro pirmininko postą (233 – už, 84 – prieš, 17 – susilaikė).[25] Kuomet Putinas tapo ministru primininku, daugelis manė, kad šis, būdamas praktiškai nežinomu plačiajai visuomenei, poste neišbus ilgiau nei jo pirmtakai. Tuomet Putinas buvo laikomas Jelcino lojalistu – kaip ir kiti buvę tuometinio prezidento ministrai pirmininkai, Putino kabinete dirbančius žmones rinko ne jis pats, o Prezidentūros administracija.[26]

1999 m. spalio 4 d. pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą.

Tuo tarpu pagrindiniai Jelcino oponentai ir kiti potencialūs jo įpėdiniai jau anuomet bandė pakeisti ligotą prezidentą ir įnirtingai priešinosi galimai Putino įpėdinystei. Po Rusijos apartamentų bombardavimų ir Ičkerijos čečėnų respublikoje įsikūrusių modžahedo kovotojų, įskaitant ir buvusių KGB žvalgų, surengtos Dagestano invazijos, Putino griežta reakcija į šiuos įvykius bei nuožmi retorika suvaldant Antrojo Čečėnijos karo padarinius lėmė jo išaugusį populiarumą ir reikalingą persvarą artėjančiuose rinkimuose.

Nors Putinas oficialiai ir neatstovavo jokiai politinei partijai, jis išreiškė palaikymą naujai iškilusiai partijai „Vieningoji Rusija“,[27] kuri laimėjo antrą pagal dydį balsų skaičių (23,3 %) 1999 m. Dūmos rinkimuose, ir mainais užsitikrino jos paramą.

Laikinasis Rusijos prezidentas: 1999–2000

 
Vladimiras Putinas, būdamas laikinuoju prezidentu 1999 m. gruodžio 31 d.

1999 m. gruodžio 31 d. atsistatydinus Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, remiantis Konstitucija V. Putinas paskirtas laikinai einančiuoju prezidento pareigas. Putinas tuo metu, kaip ir buvo ankščiau planavęs, iškeliavo į susitikimą su Rusijos kariais Čečėnijoje.[28]

Putinas tą pačią dieną pasirašė dekretą „Dėl garantijų buvusiam Rusijos Federacijos prezidentui ir jo šeimai“.[29][30] Jis užtikrino, kad „kaltinimai korupcija išėjusiam prezidentui ir artimiesiems“ nebūtų tiriami. 2000 m. rugpjūčio 30 d. kriminalinis tyrimas, kuriame ir pats anuomet Sankt Peterburgo miesto valdžioje užėmęs pareigas Putinas tapo įtariamuoju, buvo nutrauktas.

2000 m. gruodžio 30 d. buvo nutraukta dar viena byla prieš generalinį prokurorą dėl „įrodymų trūkumo“, nepaisant to, jog Šveicarijos prokurorams šiuo klausimu buvo perduoti tūkstančiai dokumentų.[31] 2001 m. vasario 12 d. Putinas pasirašė panašų federalinį įstatymą, kuris pakeistų 1999 m. dekretą. Šis sprendimas buvo susijęs su rusų politikės Marinos Saljė atrasta byla, kur pats Putinas buvo kaltinamas 1992 m. vykdytu neteisėtu metalo eksportu.[32][33] Pati Saljė buvo nutildyta ir priversta palikti Sankt Peterburgą.[34]

Nors oponentai rinkimų tikėjosi 2000 m. birželio mėn., Jelcino atsistatydinimas lėmė tai, jog prezidentiniai rinkimai įvyko 2000 m. kovo 26 d. Putinas, nepaisant kaltinimų balsų klastojimu,[35] rinkimus laimėjo pirmame ture su 53 % palaikymu.[36][37]

Rusijos prezidentas: 2000–2008

 
Putinas, stovėdamas šalia Boriso Jelcino, duoda prezidentinę priesaiką. 2000 m. gegužės mėn.

Prezidento V. Putino inauguracija įvyko 2000 m. kovo 26 d. Ministru pirmininku paskirtas finansų ministras, Michailas Kasjanovas. Pirmoji rizika Putino populiarumui iškilo 2000 m. rugpjūtį, kuomet jis buvo kritikuojamas dėl nederamos reakcijos į povandeninio laivo „Kursk“ katastrofą,[38] mat prezidentui prireikė keliolikos dienų, jog šis grįžtų iš atostogų ir dar keleto, jog aplankytų tragedijos vietą.[39]

2000–2004 m. Putinas pradėjo vykdyti reformas, siekdamas pagerinti situaciją smarkiai nuskurdintoje valstybėje: jis laimėjo kovą dėl valdžios su Rusijos oligarchais, sudaręs su jais sandorį, kurio esmė – oligarchų galių išsaugojimas mainais už paramą, skirta Putino valdžiai.[40][41]

2002 m. spalio mėn. Rusijos visuomenę sukrėtė įkaitų krizė Maskvos teatre. Daugelis Rusijos spaudos atstovybių bei tarptautinės žiniasklaidos priemonių perspėjo apie daugiau 130 įkaitų mirtis specialiųjų pajėgų gelbėjimo metu ir tikino, jog po šio įvykio Putino populiarumas smarkiai sumažės. Tačiau, neilgai trukus po šios operacijos, Rusijos prezidento populiarumas pasiekė rekordines aukštumas – 83 % Rusijos gyventojų tikino esantys patenkinti tuo, kaip Putinas suvaldė šią situaciją.[42]

Putinas prezidentu antrąkart buvo perrinktas 2004 m. kovo 14 d gavęs 71 % rinkėjų balsų.[43] Tų pačių metų rugsėjo 1–3 d. įvyko Beslano mokyklos įkaitų krizė, kurios metu mirė 330 žmonės, 186 iš jų vaikai.[44]

2005 m. Kremliaus kalboje Tarybų Sąjungos žlugimą pavadino „didžiausia XX-ojo amžiaus geopolitine katastrofa“.[45] Šią poziciją jis paaiškino, tvirtindamas: „Dar daugiau, iširimo epidemija paveikė ir pačią Rusiją.“ 2005 m., dėl trumpėjančios gyvenimo trukmės ir prastėjančios socialinės apsaugos padėties, Putinas iniciavo Nacionalinių prioritetų projektus, siekdamas pagerinti Rusijos padėtį sveikatos apsaugos, švietimo, apgyvendinimo ir agrokultūros srityse.[46][47]

Jukos“ naftos ir dujų kompanijos prezidento ir turtingiausio asmens Rusijoje Michailo Chodorkovskio baudžiamasis persekiojimas dėl sukčiavimo ir mokesčių vengimo tarptautinės žiniasklaidos buvo įvertintas kaip Putino bandymas pasipriešinti oligarcho skiriamai paramai Rusijos liberalams ir komunistams.[48] Chodorkovskis buvo suimtas, „Jukos“ iškelta bankroto byla, o kompanijos aktyvai buvo išparduoti aukcione už mažesnę nei rinkos kainą. Didžiausią aktyvų dalį įsigijo valstybinė kompanija „Rosneft“.[49] Vėliau Hagos arbitražo teismas „Jukos“ akcininkams skyrė 50 mln. JAV dolerių kompensaciją.[50]

Rusijos ministras pirmininkas: 2008–2012

 
Putinas kartu su Dmitrijumi Medvedevu 2008 m. kovo mėn.

Dėl konstitucijoje numatyto apribojimo užimti prezidento pareigas daugiau nei dvi kadencijas iš eilės negalėjo dalyvauti 2008 m. prezidento rinkimuose. Juos laimėjo D. Medvedevas, kuris paskyrė V. Putiną premjeru ir taip pradėjo „tandemokratija“ vadinamą periodą.[51] 2011 m. rugsėjį, po įstatyminių pakeitimų, kuriais prezidento kadencija pailginta nuo 4 iki 6 metų,[52] V. Putinas paskelbė sieksiąs trečios prezidento kadencijos. Šis pareiškimas sukėlė didelio masto protestus Rusijos miestuose.

Putinas yra tvirtinęs, kad didžiausi jo pasiekimai antrąkart užimant ministro pirmininko pareigas – ekonominės krizės pasekmių šalyje įveikimas[53] bei trukusio Rusijos populiacijos dydžio 2008–2011 m. stabilizavimas, sėkmingai suvaldant ligi tol vyravusią demografinę krizę šalyje.[53]

Rusijos prezidentas: 2012–dabar

2012 m. kovo 4 d. Putinas laimėjo 2012 m. prezidento rinkimus gavęs 63,6 % rinkėjų balsų,[54] nepaisant kaltinimų, jog rezultatas buvo suklastotas.[55][56][57][58] Opozicinės grupės apkaltino Putiną ir partiją „Vieningoji Rusija“ sukčiavimu. Nors būta pastangų rinkimus padaryti skaidresniais pasitelkiant kameras balsavimo vietose, balsavimas susilaukė opozicijos ir tarptautinių stebėtojų kritikos dėl padarytų procedūrinių klaidų.[59]

 
Putinas Didžiojo aštuoneto susitikime su JAV prezidentu Baraku Obama Airijoje, 2013 m. birželio 17 d.

Iškart prezidentu tapęs Putinas pasirašė 14 prezidentinių dekretų, kartais žiniasklaidoje vadinamų „Gegužės dekretais“, įskaitant ir dekretą, patvirtinantį naujus Rusijos ekonomikos uždavinius. Kiti buvo susiję su švietimu, apgyvendinimu, darbo jėgos apmokymais, santykiais su Europos Sąjunga, gynybos pramone, etniniais santykiais šalies viduje ir prezidentinės kampanijos metu kitais keltais klausimais.[60]

2012–2013 m. Putinas ir „Vieningoji Rusija“ išleido „Rusijos gėjų propagandos įstatymą“, kuris atitinkamai apribojo LGBT bendruomenės veiklą Sankt Peterburge, Archangelske bei Novosibirske. Įstatymas, kurį 2013 m. birželio mėn. patvirtino Dūma pasisako prieš „homoseksualų propagandą“ – LGBT simbolių bei homoseksualaus turinio uždraudimą.[61][62] Šis žingsnis susilaukė tarptautinio susirūpinimo, Putinas savo veiksmus pateisino tvirtindamas, kad šiuo įstatymu tėra siekiama „uždrausti pedofilijos ir homoseksualumo propagandą“ ir aiškino, jog homoseksualūs svečiai 2014 m. žiemos olimpinių žaidynių metu turėtų „palikti vaikus ramybėje“. Jis taip pat neigė, kad yra propaguojama „profesionali, karjeros ar socialinė diskriminacija“ homoseksualių asmenų atžvilgiu Rusijoje.[63]

Putinas pastarąjį kartą perrinktas 2018 m. Rusijos prezidento rinkimuose.

Krymo aneksija

 
2014 m. spalio 17 d. Putinas Normandijos formato metu kalbasi su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentu Fransua Olandu.

2014 m. vasario mėn. Rusija pasitelkdama karines struktūras įsiveržė į Ukrainos teritoriją. Po Euromaidano protestų ir Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimo iš pareigų, Rusijos kariai, dėvintys uniformas be atpažinimo ženklų, užėmė strategiškai svarbias Krymo vietas bei infrastruktūrą. Vėliau įvykdžiusi daugelio valstybių nepripažįstamą referendumą Kryme ir Sevastopolyje, Rusija pusiasalį aneksavo.[64][65][66]

Pasak akademiko Andrejaus Tsigankovo, daugelio tarptautinės bendruomenės narių vertinimu nuo Krymo aneksijos prasidėjo visiškai kitoks Rusijos užsienio politikos laikotarpis.[67][68] Jų tvirtinimu, aneksuodama Krymą Rusija perėjo nuo „valstybės pagrindu vykdomos užsienio politikos“ į puolamąją retoriką, siekiant atkurti Tarybų Sąjungą. Taip pat Tsigankovas aiškino, kad Putino politikos pokytis gali būti siejamas su jo bandymu apginti tariamai Rusijos įtakos sferai priklausančias tautas nuo „įsibraunančios Vakarų galios“.[69]

Intervencija Sirijoje

2015 m. rugsėjo 30 d. prezidentas Putinas Sirijos valdžios prašymu patvirtino Rusijos kariuomenės intervenciją Sirijos pilietiniame kare, skirtą susidoroti su sukilėliais ir džihadistų grupuotėmis.[70]

Rusijos kariuomenė bombardavo, rengė raketų smūgius, pasitelkė specialiąsias tarnybas, siekdama įveikti Sirijos valdžiai neįtinkančias karines grupuotes, įskaitant Sirijos opoziciją, taip pat ir ISIL, Al Nustra pajėgas Levante, Tahrir al Šam, Ahrar al Šam bei Užkariavimo armiją.[71][72] Putinui 2016 m. kovo 14 d. pareiškus, kad Rusijos pajėgų misija Sirijoje „iš esmės įvykdyta“ ir nurodžius didžiajai kariuomenės daliai pasitraukti iš Sirijos,[73] likusios Rusijos karinės struktūros įsikūrė Sirijoje, siekdamos toliau stebėti situaciją šalyje ir remti valstybės valdžią.[74]

Konstitucinės pataisos

2020 m. liepos 3 d. Putinas pasirašė įsakymą, kuriuo buvo oficialiai patvirtintos Rusijos konstitucijos pataisos, leidžiančios jam kandidatuoti į prezidento postą dar dvejoms kadencijoms, kurių trukmė – šešeri metai. Pataisos buvo įteisintos 2020 m. liepos 4 d.[75]

Nuo liepos 11 d. Chabarovsko krašte vyko protestai, remiantys suimtą regiono gubernatorių Sergejų Furgalą ir smerkiantys Vladimirą Putiną.[76][77][78] 2020 m. liepos mėn. „Levada“ daryta apklausa atskleidė, jog 45 % apklaustųjų palaikė šiuos protestus.[79]

2020 m. gruodžio 22 d. Putinas pasirašė įstatymą, kuris visiems buvusiems Rusijos prezidentams numato neliečiamybę nuo baudžiamojo persekiojimo iki gyvos galvos.[80][81]

2021–2022 m. Rusijos–Ukrainos karas ir invazija

Po provakarietiškos Orumo revoliucijos Ukrainoje 2014 m. Putinas de facto užėmė rytinius valstybės regionus ir aneksavo Krymą. 2021 m. Putinas publikavo esė pavadinimu „Apie rusų ir ukrainiečių istorinį vieningumą“, kurioje šis tvirtina, kad baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai turėtų būti bendros rusų tautos (rus. общерусский народ) ir Rusijos pasaulio dalimi. Pasak prezidento, rytų slavai yra „tie patys žmonės“, kuriuos išskyrė „jėgos visuomet bandžiusios sužlugdyti mūsų vienybę“, nes norėjo „skaldyti ir valdyti“.[82] Esė neigia ukrainiečių, kaip nepriklausomos tautos, gyvavimą.[83][84]

2022 m. vasario 23 d. Putinas savo kreipimesi per televiziją pranešė apie „specialią karinę operaciją“ Ukrainoje, kurios metu bus vykdomas valstybės užėmimas pilnu mastu.[85] Nurodęs, kad invazijos priežastis yra „denacifikacija“, Putinas taip pat paminėjo ir būtinybę „apginti [rusakalbius] žmones“ Donbaso regione, kurie, pasak prezidento, „jau aštuonerius metus susiduria su pažeminimu bei genocidu, kurį vykdo Kyjivo režimas“.[86] Taip pat Putinas pridūrė, kad „visa galima atsakomybė už kraujo praliejimą guls ant režimo, valdančio Ukrainos teritoriją, sąžinės“.[87] Kalbos metu prezidentas aiškino, kad neturįs planų Ukrainos okupuoti, sakydamas: „Mes nieko niekam neketiname primesti.“[87] Kitą dieną jis pradėjo karą Ukrainoje, kuriuo siekia nuversti išrinktą valdžią, laikydamasis pozicijos, kad šie yra „naciai“.[88][89]

V. Putinas yra save palyginęs su Petru I. Kviečia grįžti prie pamatinių vertybių ir atkurti vientisą, galingą Rusiją, kokia ji buvo praeityje.[90]

Politinės pažiūros

Konservatizmo rėmimas

 
Putinas dalyvauja ortodoksų kalėdinėse pamaldose Turginovo kaime, Kalininske, Tverės srityje, 2016 m. sausio 7 d.

Putinas sistemingai propaguoja konservatizmą socialinėje, kultūrinėje ir politinėje sferose. Putinas ne kartą smerkė globalizmą bei neoliberalizmą, pasisako už rusiškąjį konservatizmą.[91] Vis dėlto prezidentas remia idėjų kalves, skatina bendraminčių intelektualų bei rašytojų bendradarbiavimą.[92] Daugelis Putino globojamų intelektualų pasižymi radikaliai dešinei būdinga retorika. Vienas iš jų – žurnalistas Aleksandras Prohanovas, kuris propaguoja tokias idėjas, kaip rusiškasis nacionalizmas, Rusijos istorinės didybės atkūrimas ir sistemiška opozicija liberaliai politikai.[93]

Vidaus politika

Būdamas Rusijos premjeru V. Putinas vykdė reformas kariuomenėje ir policijoje, palaikė branduolinės energetikos pramonės plėtrą. Užsienio investicijų augimas prisidėjo prie automobilių pramonės plėtros.[94]

Per 1999–2008 m. laikotarpį realiosios pajamos Rusijoje padidėjo 2,5 karto, o realieji atlyginimai patrigubėjo; nedarbas ir skurdas sumažėjo perpus. Rusijos ekonomika augo aštuonerius metus iš eilės, BVP išaugo 72 % (pagal paritetinę perkamąją galią). Augimą paskatinto XXI a. pirmojo dešimtmečio žaliavų kainų augimo, aukštos naftos kainos ir apdairios ekonominės bei fiskalinės politikos.[95][96]

Užsienio politika

Posovietinės valstybės

 
Posovietinės erdvės šalys: 1 – Armėnija, 2 – Azerbaidžanas, 3 – Baltarusija, 4 – Estija, 5 – Sakartvelas, 6 – Kazachstanas, 7 – Kirgizija, 8 – Latvija, 9 – Lietuva, 10 – Moldavija, 11 – Rusija, 12 – Tadžikija, 13 – Turkmėnija, 14 – Ukraina, 15 – Uzbekija.

Putino valdymo laikotarpiu Kremliaus atstovybė ne kartą yra teigusi, kad Rusija turi savąją įtakos sferą bei „išskirtines teises“ į posovietinę erdvę, kuri šalyje neretai vadinama „artimu užsieniu“ (rus. ближнее зарубежье). Taip pat teigta, kad posovietinės valstybės Rusijai yra strategiškai svarbios.[97] Kai kurie Rusijos ekspertai santykius tarp Rusijos ir posovietinės erdvės prilygino Monro doktrinai.[98]

Virtinė spalvotųjų revoliucijų posovietinėje erdvėje – 2003 m. Rožinė revoliucija Sakartvele, 2004 m. Oranžinė revoliucija Ukrainoje, 2005 m. Tulpių revoliucija Kazachstane – lėmė susipriešinimą tarp Rusijos ir šių valstybių. 2004 m. gruodžio mėn. Putinas kritikavo Rožinę bei Oranžinę revoliucijas sakydamas: „Jeigu jūs turėsite nuolatines revoliucijas, jūs rizikuojate įtraukti visą posovietinę erdvę į nesibaigiantį konfliktą.“[99]

Baltijos šalys

Putino požiūris į Baltijos šalių okupaciją laikui bėgant kito. Anksčiau estų žurnalistės apie tai paklaustas Putinas yra teigęs, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupacija – tuometinių neteisėtų Vokietijos ir Rusijos geopolitinių sprendimų pasekmė – ir šis klausimas daugiau nebesvarstytinas:[100]

„Jūs taip gerai kalbate rusiškai, jog aš įsitikinęs, kad skaitote ne ką prasčiau. Prašau paimkite 1989 m. Liaudies deputatų suvažiavimo rezoliuciją, kur juodai ant balto parašyta – Liaudies deputatų suvažiavimas smerkia Molotovo–Ribentropo paktą ir laiko jį juridiškai negaliojančiu. Jis neatspindėjo tarybinės liaudies nuomonės, o yra Stalino ir Hitlerio asmeninis reikalas. Ką dar galima tiksliau ir aiškiau pasakyti šiuo klausimu? Ar jūs norite, kad mes tai darytume [atsiprašinėtume] kiekvienais metais? Kaip jūs manote, ką dar galima pasakyti? Mūsų nuomone, šis klausimas uždarytas <...>“ – Vladimiras Putinas.[100]

Vėliau Putinas 1940 m. okupaciją pradėjo vertinti kaip teisėtą. „1939 m. rudenį Tarybų Sąjunga, įvertinusi savo strateginius, karinius ir gynybinius tikslus, pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos suvienijimo procesą. Jų įstojimas į TSRS buvo atliekamas sutarties pagrindu ir su išrinktų valdžios organų sutikimu. Tai atitiko to meto tarptautinę ir nacionalinę teisę“, – tvirtino jis.[101]

Taip pat Putinas yra kritikavęs Estiją ir Latviją dėl šalyse įvestų nepiliečio pasų tvirtindamas, kad pastarieji pažeidžia ten gyvenančių rusakalbių teises ir neturi teisinio pagrindo.[102] 2018 m. forumo metu Putinas komentuodamas situaciją Latvijoje pareiškė: „Sunku patikėti, kad šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje šimtai tūkstančių žmonių buvo paskelbti nepiliečiais – tokios kategorijos tarptautinėje teisėje nėra. <...> Ši kategorija buvo sugalvota Baltijos valstybėse, sugalvota, siekiant apriboti žmonių, gyvenančių tose teritorijose, juridines teises.“[102]

Šeima

Vladimiras Putinas išsiskyręs. Su buvusia žmona Liudmila Putina jis susituokė 1983 m. liepos 28 d., su kuria turi dvi dukras – Mariją (gimė 1985 m. balandžio 28 d. Leningrade, Tarybų Sąjungoje) ir Kateriną (gimė 1986 m. rugpjūčio 31 d. Dresdene, Rytų Vokietijoje). Jiedu oficialiai išsiskyrė 2013 m. birželio 6 d., o apie skyrybų pabaigą pranešė 2014 m. balandžio mėn.

Apdovanojimai

  • 2006 m. rugsėjo mėn. Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas apdovanojo Vladimirą Putiną Didžiojo kryžiaus ir Garbės legiono ordinais.
  • 2007 m. vasario 12 d. Saudo Arabijos šeichas Abdullah apdovanojo Putiną aukščiausiu civiliniu Karaliaus Abdulos Aziz apdovanojimu.
  • 2007 m. rugsėjo 10 d. Jungtinių Arabų Emiratų prezidentas Chalifa bin Zajedas al Nahjanas apdovanojo Putiną aukščiausiu civiliniu apdovanojimu.
  • 2007 m. gruodžio mėn. „Expert“ žurnalas jį išrinko metų žmogumi.
  • 2007 m. žurnalas „Time“ išrinko Putiną metų žmogumi.

Išnašos

  1. Rosenberg, Matt (12 August 2016). „When Was St. Petersburg Known as Petrograd and Leningrad?“. About.com. Nuoroda tikrinta 16 September 2016. 
  2. „Prime Minister of the Russian Federation – Biography“. 14 May 2010. Suarchyvuotas originalas 14 May 2010. Nuoroda tikrinta 31 July 2015. 
  3. „Putin says grandfather cooked for Stalin and Lenin“. Reuters. 11 March 2018. Nuoroda tikrinta 30 January 2021. 
  4. Sebestyen, Victor (2018), Lenin the Dictator, London: Weidenfeld & Nicolson, p. 422, ISBN 978-1-4746-0105-4 
  5. Barry, Ellen (27 January 2012). „At Event, a Rare Look at Putin's Life“. The New York Times. Suarchyvuotas originalas 6 August 2021. Nuoroda tikrinta 27 March 2022. 
  6. Pasha-Robinson, Lucy (9 October 2016). „Putin's brother died in Siege of Leningrad, which bears striking resemblance to Syrian crisis“. International Business Times. Suarchyvuotas originalas 27 March 2022. Nuoroda tikrinta 27 March 2022. 
  7. Vladimir Putin; Nataliya Gevorkyan; Natalya Timakova; Andrei Kolesnikov (2000). First Person. trans. Catherine A. Fitzpatrick. PublicAffairs. p. 208. ISBN 978-1-58648-018-9. 
  8. First Person An Astonishingly Frank Self-Portrait by Russia’s President Vladimir Putin The New York Times, 2000.
  9. Putin’s Obscure Path From KGB to Kremlin Archyvuota kopija 4 March 2016 iš Wayback Machine projekto. Los Angeles Times, 19 March 2000.
  10. (Sakwa 2008, p. 3).
  11. Sakwa, Richard. Putin Redux: Power and Contradiction in Contemporary Russia (2014), p. 2.
  12. „Prime Minister“. Russia.rin.ru. Nuoroda tikrinta 24 September 2011. 
  13. Truscott, Peter (2005). Putin's Progress: A Biography of Russia's Enigmatic President, Vladimir Putin. p. 40. ISBN 978-0-7434-9607-0. Nuoroda tikrinta 25 February 2022 – via Google Books. 
  14. „In Tel Aviv, Putin's German Teacher Recalls 'Disciplined' Student“. Haaretz. 26 March 2014. Suarchyvuotas originalas 19 November 2015. Nuoroda tikrinta 16 April 2016. 
  15. 15,0 15,1 Rosenberg, Matt (2016-08-12). „When Was St. Petersburg Known as Petrograd and Leningrad? [Kuomet Sankt Peterburgas tapo žinomas kaip Petrogradas ir Leningradas?]“ (anglų k.). About.com. Nuoroda tikrinta 2016-09-16.
  16. „Vladimir Putin as a Spy Working Undercover from 1983 [Agentas Vladimiras Putinas, slapta dirbantis nuo 1983]“ (anglų k.). 1983-06-30. Suarchyvuotas originalas 2021-12-11. „YouTube“ nuoroda tikrinta 2017-04-08.
  17. Sawka 2008, pp. 8–9.
  18. Hoffman, David (2000-01-30). „Putin's Career Rooted in Russia's KGB [Putino karjera, įsišaknijusi Rusijos KGB]“ (anglų k.). The Washington Post. Nuoroda tikrinta 2021-05-23.
  19. Chris Hutchins (2012). Putin. Troubador Publishing Ltd. p. 40. ISBN 978-1-78088-114-0. „But these were the honeymoon days and she was already expecting their first child when he was sent to Moscow for further training at the Yuri Andropov Red Banner Institute in September 1984 ... At Red Banner, students were given a nom de guerre beginning with the same letter as their surname. Thus Comrade Putin became Comrade Platov.“ 
  20. Andrew Jack (2005). „Inside Putin's Russia: Can There Be Reform without Democracy? [Putino Rusijos viduje: ar ten gali būti reformos be demokratijos?]“ (anglų k.). Oxford University Press. p. 66. ISBN 978-0-19-029336-9. „He returned to work in Leningrad’s First Department for intelligence for four and a half years, and then attended the elite Andropov Red Banner Institute for intelligence training before his posting to the German Democratic Republic in 1985.“
  21. Vladimir Putin; Nataliya Gevorkyan; Natalya Timakova; Andrei Kolesnikov (2000). „First Person: An Astonishingly Frank Self-Portrait by Russia's President Vladimir Putin [Pirmasis asmuo: neįtikėtinai atviras asmeninis Rusijos prezidento Vladimiro Putino portretas]“ (anglų k.). Public Affairs. p. 53. ISBN 978-0-7867-2327-0. „I worked there for about four and a half years, and then I went to Moscow for training at the Andropov Red Banner Institute, which is now the Academy of Foreign Intelligence.“
  22. 22,0 22,1 „Vladimir Putin, The Imperialist [Vladimiras Putinas, Imperialistas]“ (anglų k.). Time. 2014-12-10. Nuoroda tikrinta 2014-12-11.
  23. „Text of Yeltsin's speech in English“. BBC News. 9 August 1999. Nuoroda tikrinta 31 May 2007. [neveikianti nuoroda]Šablonas:Cbignore
  24. Yeltsin redraws political map BBC. 10 August 1999.
  25. „Yeltsin's man wins approval“. BBC News. 16 August 1999. Nuoroda tikrinta 22 June 2013. 
  26. (Sakwa 2008, p. 20).
  27. „Political groups and parties“. Suarchyvuotas originalas 2 July 2001. Nuoroda tikrinta 2 July 2001.  Norsk Utenrikspolitisk Institutt
  28. „Russia: Putin Travels To Chechnya To Visit Troops“. Radio Free Europe/Radio Liberty. 3 March 2000. 
  29. „УКАЗ от 31 декабря 1999 г. No. 1763 О ГАРАНТИЯХ ПРЕЗИДЕНТУ РОССИЙСКОЙ ФЕДЕРАЦИИ, ПРЕКРАТИВШЕМУ ИСПОЛНЕНИЕ СВОИХ ПОЛНОМОЧИЙ, И ЧЛЕНАМ ЕГО СЕМЬИ.“. Suarchyvuotas originalas 19 February 2001. Nuoroda tikrinta 17 December 2007.  Rossiyskaya Gazeta
  30. Александр Колесниченко. "Развращение" первого лица. Госдума не решилась покуситься на неприкосновенность экс-президента“. Newizv.ru. Nuoroda tikrinta 22 June 2013. 
  31. Dawisha, Karen (2015). Putin's Kleptocracy: Who Owns Russia?. Simon & Schuster. ISBN 978-1-4767-9520-1. 
  32. „Делo Путина“. Novaya Gazeta. 23 March 2000. Nuoroda tikrinta 19 March 2016. 
  33. „Компромат.Ru / Compromat.Ru: Фигунанты по квартирному делу“. compromat.ru. Nuoroda tikrinta 19 March 2016. 
  34. „Почему Марина Салье молчала о Путине 10 лет?“. Radio Svoboda. Nuoroda tikrinta 19 March 2016. 
  35. „Putin won 'rigged elections'. BBC News. 11 September 2000. 
  36. „Putin won 'rigged elections'. BBC News. 11 September 2000. Nuoroda tikrinta 16 November 2020. 
  37. Wines, Michael (27 March 2000). „Election in Russia: The OVerview – Putin Wins Russia Vote in First Round, But His Majority Is Less Than Expected“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 16 November 2020. 
  38. Spectre of Kursk haunts Putin. BBC News. 12 August 2001. Retrieved 30 August 2020.
  39. Spectre of Kursk haunts Putin. BBC News. 12 August 2001. Retrieved 30 August 2020.
  40. (Sakwa 2008, pp. 143–150).
  41. Playing Russian Roulette: Putin in search of good governance, by Andre Mommen, in Good Governance in the Era of Global Neoliberalism: Conflict and Depolitisation in Latin America, Eastern Europe, Asia, and Africa, by Jolle Demmers, Alex E. Fernández Jilberto, Barbara Hogenboom (Routledge, 2004).
  42. Wyatt, Caroline (16 December 2002). Moscow siege leaves dark memories. BBC News. Retrieved 30 August 2020.
  43. Mydans, Seth (15 March 2004). „As Expected, Putin Easily Wins a Second Term in Russia (Published 2004)“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 16 November 2020. 
  44. „Putin meets angry Beslan mothers“. BBC News. 2 September 2005. Nuoroda tikrinta 23 March 2020. 
  45. „Putin deplores collapse of USSR“. BBC News. 25 April 2005. Nuoroda tikrinta 23 December 2016. 
  46. „The challenges of the Medvedev era“ (PDF). BOFIT Online. 24 June 2008. ISSN 1456-811X. Suarchyvuotas originalas (PDF) 20 March 2012. Nuoroda tikrinta 24 September 2011. 
  47. „BBC Russian – Россия – Путин очертил "дорожную карту" третьего срока“. BBC. Nuoroda tikrinta 25 November 2015. 
  48. Russia: Russia president Vladimir Putin rule: achievements, problems and future strategies. Washington, DC: International Business Publications. 2014. p. 70. ISBN 978-1-4330-6774-7. OCLC 956347599. 
  49. How to Steal Legally The Moscow Times, 15 February 2008 (issue 3843, page 8).
  50. „Hague court awards $50 bn compensation to Yukos shareholders“. Russia Herald. Suarchyvuotas originalas 30 July 2014. Nuoroda tikrinta 29 July 2014. 
  51. Hale, Henry E.; Timothy J. Colton (8 September 2009). „Russians and the Putin-Medvedev "Tandemocracy": A Survey-Based Portrait of the 2007–08 Election Season“ (PDF). The National Council for Eurasian and East European Research (Seattle, WA: University of Washington). Nuoroda tikrinta 15 March 2012. 
  52. Vasilyeva, Natallya. „Putin claims to support term limits as he readies to take helm for 3rd time“ Archyvuota kopija 2014-08-28 iš Wayback Machine projekto., China Post (12 April 2012).
  53. 53,0 53,1 „BBC Russian – Россия – Путин очертил "дорожную карту" третьего срока“. BBC. Nuoroda tikrinta 25 November 2015. 
  54. Владимир Путин избран президентом России на третий срок
  55. „История президентских выборов в России“ [History of the presidential elections in Russia]. RIA Novosti (rusų). 9 March 2012. Nuoroda tikrinta 25 November 2015. 
  56. „Putin won 'rigged elections'. BBC News. 11 September 2000. 
  57. Выборы Президента Российской Федерации 2012. izbirkom.ru (rusų). Central Election Commission of the Russian Federation. Suarchyvuotas originalas 9 March 2015. Nuoroda tikrinta 10 June 2015. 
  58. „Elections in Russia: World Awaits for Putin to Reclaim the Kremlin“. The World Reporter. 2012 m. kovo mėn. Nuoroda tikrinta March 2012. 
  59. „Russia's presidential election marked by unequal campaign conditions, active citizens' engagement, international observers say“. Organization for Security and Co-operation in Europe. 
  60. „Putin decrees EU closeness policy“. Voice of Russia, English.ruvr.ru. 7 May 2012. Suarchyvuotas originalas 13 May 2013. Nuoroda tikrinta 22 June 2013. 
  61. Госдума приняла закон о 'нетрадиционных отношениях' [The State Duma has adopted a law on 'non-traditional relationships']. BBC Russia (rusų). 11 June 2013. Suarchyvuotas originalas 1 March 2014. Nuoroda tikrinta 11 June 2013. 
  62. „ГД приняла закон об усилении наказания за пропаганду гомосексуализма среди подростков“. RBC. 11 June 2013. Suarchyvuotas originalas 3 October 2013. Nuoroda tikrinta 11 June 2013. 
  63. Jivanda, Tomas (19 January 2014). „Vladimir Putin: 'I know some people who are gay, we're on friendly terms'. The Independent (London). Nuoroda tikrinta 8 February 2014. 
  64. „BBC Radio 4 – Analysis, Maskirovka: Deception Russian-Style“. BBC. Nuoroda tikrinta 11 April 2015. 
  65. Lally, Kathy (17 April 2014). „Putin's remarks raise fears of future moves against Ukraine“. The Washington Post. Nuoroda tikrinta 14 September 2014. 
  66. „President of Russia“. eng.kremlin.ru. 1 June 2010. Nuoroda tikrinta 20 April 2014. 
  67. Rutland, Peter (18 May 2014). „A Paradigm Shift in Russia's Foreign Policy“. The Moscow Times. Nuoroda tikrinta 14 October 2020. 
  68. Zevelev, Igor (27 April 2014). „Границы русского мира“ [The Borders of the Russian World]. Россия в глобальной политике (rusų). Nuoroda tikrinta 14 October 2020. 
  69. Tsygankov, Andrei (4 July 2015). „Vladimir Putin's last stand: the sources of Russia's Ukraine policy“. Post-Soviet Affairs 31 (4): 279–303. ISSN 1060-586X. doi:10.1080/1060586x.2015.1005903. 
  70. Patrick J. McDonnell; W.J. Hennigan; Nabih Bulos (30 September 2015). „Russia Launches Airstrikes in Syria Amid U.S. Concern About Targets“. Los Angeles Times. Nuoroda tikrinta 7 October 2015. 
  71. „Clashes between Syrian troops, insurgents intensify in Russian-backed offensive“. U.S. News & World Report. 8 October 2015. Suarchyvuotas originalas 9 October 2015. Nuoroda tikrinta 10 October 2015. 
  72. Dearden, Lizzie (8 October 2015). „Syrian army general says new ground offensive backed by Russian air strikes will 'eliminate terrorists'. The Independent. Nuoroda tikrinta 10 October 2015. 
  73. „Syria conflict: Russia's Putin orders 'main part' of forces out“. BBC World Service. 14 March 2016. Nuoroda tikrinta 14 March 2016. 
  74. „Новости NEWSru.com :: Генштаб ВС РФ объявил о новых авиаударах по террористам в Сирии“. 18 March 2016. Nuoroda tikrinta 9 April 2016. 
  75. „Putin orders constitution changes allowing him to rule until 2036“. Al Jazeera. 3 July 2020. Nuoroda tikrinta 11 August 2020. 
  76. „Anti-Putin Protests in Russia's Far East Gather Steam“. Voice of America. Radio Free Europe/Radio Liberty Russia. 25 July 2020. Nuoroda tikrinta 11 August 2020. 
  77. Troianovski, Anton (25 July 2020). „Protests Swell in Russia's Far East in a Stark New Challenge to Putin“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 11 August 2020. 
  78. Odynova, Alexandra (3 August 2020). Written at Moscow. „Anti-Kremlin protests continue in Russia's far east for 24 consecutive days“. New York City: CBS News. Nuoroda tikrinta 11 August 2020. 
  79. „ПРОТЕСТЫ В ХАБАРОВСКЕ“. Levada Center. 28 July 2020. 
  80. „Putin signs bill granting lifetime immunity to former Russian presidents“. The Guardian. Moscow. 22 December 2020. Nuoroda tikrinta 24 December 2020. 
  81. „Russia's Putin signs bill giving ex-presidents lifetime immunity“. Al Jazeera. 20 December 2020. Nuoroda tikrinta 24 December 2020. 
  82. Putin, Vladimir (12 July 2021). „Article by Vladimir Putin 'On the Historical Unity of Russians and Ukrainians'. The Kremlin. Government of Russia. Suarchyvuotas originalas 25 January 2022. 
  83. „How Putin's Denial of Ukraine's Statehood Rewrites History“. Time. 22 February 2022. 
  84. „Why is Putin attacking Ukraine? He told us“. Vox. 23 February 2022. 
  85. „Russia launches massive invasion of Ukraine — live updates“. Deutsche Welle. 24 February 2022. Nuoroda tikrinta 24 February 2022. 
  86. „Putin's claims that Ukraine is committing genocide are baseless, but not unprecedented“. The Conversation. 25 February 2022. 
  87. 87,0 87,1 „Full text: Putin's declaration of war on Ukraine“. The Spectator. 24 February 2022. 
  88. „Putin's "Nazi" rhetoric reveals his terrifying war aims in Ukraine“. Vox. 24 February 2022. 
  89. „Fact check: Do Vladimir Putin's justifications for going to war against Ukraine add up?“. Deutsche Welle. 25 February 2022. 
  90. Andrew Roth (2022). Putin compares himself to Peter the Great in quest to take back Russian lands. https://www.theguardian.com/world/2022/jun/10/putin-compares-himself-to-peter-the-great-in-quest-to-take-back-russian-lands theguardian.com]
  91. Sergei Prozorov, "Russian conservatism in the Putin presidency: The dispersion of a hegemonic discourse." Journal of Political Ideologies 10#2 (2005): 121–143.
  92. Marlene Laruelle, "The Izborsky Club, or the New Conservative Avant‐Garde in Russia." Russian Review 75#4 (2016): 626–644.
  93. Sirke Mäkinen, "Surkovian narrative on the future of Russia: making Russia a world leader." Journal of Communist Studies and Transition Politics 27#2 (2011): 143–165.
  94. „ПОСТУПЛЕНИЕ ИНОСТРАННЫХ ИНВЕСТИЦИЙ ПО ТИПАМ*)“. gks.ru. Suarchyvuotas originalas 2022-02-13. Nuoroda tikrinta 25 November 2015. 
  95. Putin: Russia’s Choice, (Routledge 2007), by Richard Sakwa, Chapter 9
  96. Fragile Empire: How Russia Fell In and Out of Love with Vladimir Putin, Yale University Press (2013), by Ben Judah, page 17
  97. Kramer, Andrew E. (31 August 2008). „Russia Claims Its Sphere of Influence in the World“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 3 August 2021. 
  98. Safire, William (22 May 1994). „On Lanuage – The Near Abroad“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 3 August 2021. 
  99. Polish head rejects Putin attack, BBC News (24 December 2004).
  100. 100,0 100,1 „Путин ответил эстонцам о оккупации, истории и реалиям политической жизни [Putinas estams atsakė apie okupaciją, istoriją ir politinio gyvenimo realizmą]“ (rusų). YouTube.
  101. „Путин решил, что оккупация стран Балтии в 1940 году была законной [Putinas nusprendė, kad Baltijos šalių okupacija 1940 m. buvo teisėta]“ (rusų). Gordonua.
  102. 102,0 102,1 „Путин прокомментировал «языковой вопрос» в Латвии [Putinas pakomentavo Latvijos „kalbų klausimą“]“(rusų). YouTube.


Politinis postas
Prieš tai:
Nikolajus Kovaliovas
Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos direktorius
19981999 m.
 
Po to:
Nikolajus Patruševas
Prieš tai:



Sergejus Stepašinas
Viktoras Zubkovas
Rusijos Federacijos Ministras pirmininkas
 

1999 – 2000 m.
2008 - 2012 m.
Po to:



Michailas Kasjanovas
Dmitrijus Medvedevas
Prieš tai:



Borisas Jelcinas
Dmitrijus Medvedevas
Rusijos Federacijos Prezidentas
 

2000 – 2008 m.
nuo 2012 m.
Po to:



Dmitrijus Medvedevas
-