Diskriminacija (lot. discriminare, discriminatio – 'atskirti, atskyrimas') – teisių suvaržymas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, tautybės, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, turtinės ar socialinės padėties, gimimo vietos ir kt. Tai taip pat priemonės, kuriomis valstybė ar kelios valstybės apriboja kurios nors valstybės, jos atstovų ar piliečių, juridinių ir fizinių asmenų teises.

Dažniausiai apibūdinama kaip asmens ar asmenų grupės teisių suvaržymas (teisinės padėties pakeitimas) be objektyviai pateisinamo pagrindo. Kraštutinės negatyviosios diskriminacijos formos (apartheidas, genocidas) pagal tarptautinę teisę laikomos tarptautiniais nusikaltimais.

Diskriminacijos formos redaguoti

Diskriminacija skirstoma:

  • Negatyvioji diskriminacija – asmens ar asmenų grupės teisių suvaržymas ar atėmimas (teisinės padėties pakeitimas) be objektyviai pateisinamo pagrindo.
  • Pozityvioji diskriminacija – teisinės normos taikomos diferencijuotai kai kuriems asmenims ar jų grupėms, kurie, kaip manoma nepajėgūs garantuoti savo teisių (pvz., neįgalieji, vaikai, tautinės mažumos).

Tarptautinė diskriminacija redaguoti

Jeigu valstybė ar kelios valstybės apriboja kurios nors valstybės, jos atstovų, juridinių ir fizinių asmenų teises, diskriminuojama valstybė, siekdama apsaugoti savo suverenumą ir priversti gerbti tarptautinės teisės garantuotas teises ir teisėtus interesus, paprastai imasi retorsijos priemonių paveikti kitą valstybę ar valstybių grupę nutraukti diskriminacinę praktiką, nedraugiškus veiksmus.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Dainius ŽalimasDiskriminacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 12 psl.