Prancūzijos prezidentas

Prancūzijos valstybės vadovas
Prancūzijos prezidentas
Président de la République française

Prezidento emblema

Prezidento vėliava
Dabartinis prezidentas
Emanuelis Makronas
nuo 2017 m. gegužės 14 d. (2017-05-14)
Informacija
Įkurta1848 m. gruodžio 20 d.
StatusasValstybės vadovas
RezidencijaEliziejaus rūmai, Paryžius
Kadencija5 metai (su perrinkimu vieną kartą)
Pirmas ėjęs pareigasLiudvikas Napoleonas Bonapartas
Atlyginimas15 200 € per mėnesį[1]
Svetainėwww.elysee.fr

Prancūzijos prezidentas, oficialiai Prancūzijos Respublikos prezidentas (pranc. Président de la République française) – Prancūzijos valstybės vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. Prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais penkeriems metams ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.

Pirmuoju Prancūzijos prezidentu 1848 m. išrinktas Liudvikas Napoleonas Bonapartas.[2]

Dabartinis Prancūzijos Respublikos prezidentas yra Emanuelis Makronas, kuris 2017 m. gegužės 14 d. pakeitė Fransua Olandą,[3] o 2022 m. gegužės 7 d. buvo inauguruotas antrajai kadencijai.

Istorija

redaguoti

Pirmą kartą Prancūzijos prezidento institucijos idėja viešai iškelta per 1830 m. Liepos revoliuciją. Tuomet prezidento postas pasiūlytas karo ir valstybės veikėjui, markizui Mari Žozefui de La Fajetui. Jis palaikė princą Liudviką Pilypą, tapusį Prancūzijos karaliumi. Po 18 metų prezidento institucija įsteigta tautos išrinktam valstybės vadovui, kuriuo pirmasis tapo Napoleono sūnėnas Liudvikas Napoleonas Bonapartas. Jis ėjo prezidento pareigas iki kol 1851 m. gruodžio 2 d. įvykdė valstybės perversmą ir pasiskelbė imperatoriumi Napoleonu III. Trečiosios Respublikos laikotarpiu prezidentas iš pradžių turėjo nemažai galių, nes įsigaliojus 1875 m. konstituciniams įstatymams rojalistų partija buvo stipri. Buvo tikimasi, kad vienos iš dviejų karališkosios šeimos atšakų narys galės eiti prezidento pareigas ir paversti Prancūziją konstitucine monarchija. Tačiau 1877 m. parlamento rinkimus laimėjo respublikonai. Prezidentas Patrisas de Makmahonas, paleisdamas Deputatų rūmus, nesėkmingai bandė gauti naują rojalistų daugumą. Jo įpėdinis Žiulis Grevi 1879 m. pažadėjo, kad nepasinaudos savo prezidento galia paleisti parlamentą, todėl prarado įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolę. Taip sukurtas parlamentinis valdymas, išlikęs iki 1959 m., kai Šarlis de Golis tapo prezidentu.[4] Po Antrojo pasaulinio karo įkurta Ketvirtoji Respublika buvo parlamentinė respublika, kurioje prezidento pareigos buvo iš esmės ceremoninės ir be didelių įgaliojimų. 1958 m. ją pakeitusi Penktosios Respublikos Konstitucija labai padidino prezidento galias. 1962 m. referendumu pakeista prezidento rinkimų tvarka: atsisakyta parlamentinės prezidento rinkimų sistemos, prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais. 2000 m. referendumu sutrumpinta prezidento kadencija nuo septynerių iki penkerių metų. 2008 m. konstitucinė reforma nustatė ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Rinkimai

redaguoti

Kadencijų limitas

redaguoti

Nuo 1962 m. referendumo prezidentas yra renkamas tiesioginiais visuotiniais rinkimais (anksčiau buvo renkamas rinkimų kolegijos). Po 2000 m. referendumo prezidento kadencijos trukmė sutrumpėjo nuo septynerių iki penkerių metų (pirmieji rinkimai po referendumo surengti 2002 m.). Tuometinis prezidentas Žakas Širakas pirmą kartą išrinktas 1995 m. ir perrinktas 2002 m. (galėjo kandidatuoti ir 2007 m., nes nebuvo kadencijų limito).

Pagal 2008 m. priimtą konstitucinį įstatymą dėl Penktosios Respublikos institucijų modernizavimo, prezidentas negali eiti pareigų daugiau nei dvi kadencijas iš eilės. Fransua Miteranas ir Žakas Širakas iki šiol buvo vieninteliai prezidentai, išdirbę visas dvi kadencijas (atitinkamai, 14 ir 12 metų). Dabartinis šalies vadovas Emanuelis Makronas yra ketvirtasis prezidentas (po Š. de Golio, F. Miterano ir Ž. Širako), perrinktas antrai kadencijai (2022 m. rinkimuose).

Rinkimų procesas

redaguoti

Prancūzijos prezidento rinkimai vyksta dviejų turų balsavimu, kuris užtikrina, kad išrinktasis prezidentas visada gautų balsų daugumą. Jei pirmame rinkimų ture niekas negauna tokios balsų daugumos, organizuojamas antrasis turas tarp dviejų daugiausiai balsų surinkusių kandidatų. Išrinkus naują prezidentą vyksta iškilminga investitūros ceremonija, vadinama passation des pouvoirs („galių perdavimas“).[5]

Kad taptų oficialiais kandidatais, potencialūs kandidatai turi surinkti parašus (pranc. parrainages) iš daugiau nei 500 vietos pareigūnų, daugiausia merų. Šie pareigūnai turi būti iš mažiausiai 30 departamentų arba užjūrio bendrijų, ir ne daugiau kaip 10 % jų turėtų būti iš to paties departamento ar užjūrio bendrijos. Be to, kiekvienas pareigūnas gali siūlyti tik vieną kandidatą.

Yra 45 543 išrinkti pareigūnai, 33 872 iš jų – merai. Kampanijų ir politinių partijų išlaidos ir finansavimas yra griežtai reguliuojami. Nustatyta išlaidų riba (iki 20 mln. eurų), o vyriausybės viešasis finansavimas sudaro 50 % išlaidų, jei kandidatas surenka daugiau nei 5 % balsų. Jei kandidatas surenka mažiau nei 5 % balsų, vyriausybė partijai skiria 8 mln. eurų. Reklama per televiziją draudžiama, tačiau oficialus laikas kandidatams suteikiamas visuomeninėje televizijoje. Nepriklausoma agentūra reguliuoja rinkimų ir partijų finansavimą.

Penktoji Prancūzijos Respublikapusiau prezidentinė respublika. Skirtingai nuo kitų Europos valstybių prezidentų, Prancūzijos vadovas turi nemažai galių. Nors Prancūzijos ministras pirmininkas per savo vyriausybę ir parlamentą prižiūri didžiąją dalį kasdienių šalies vidaus reikalų, Prancūzijos prezidentas turi didelę įtaką, ypač nacionalinio saugumo ir užsienio politikos srityse. Didžiausia prezidento galia – teisė skirti ministrą pirmininką. Tačiau Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja gali paleisti ministro pirmininko vyriausybę. Prezidentas, skirdamas ministrą pirmininką, negali nepaisyti parlamento nuomonės, nes Konstitucija reikalauja, kad naujai sudaryta vyriausybė gautų parlamento pasitikėjimą. Nuo 2002 m. parlamento rinkimai vyksta praėjus kelioms savaitėms nuo prezidento rinkimų, todėl labai tikėtina, kad bus gauta dauguma, palaikanti prezidento partiją arba bent jau neprieštaraujanti prezidento pasirinkimui.

Konstituciniai įgaliojimai

redaguoti

Konstitucinės prezidento pareigos apibrėžtos Prancūzijos Konstitucijos II skirsnyje.[6]

5 straipsnis: Respublikos prezidentas prižiūri, kaip laikomasi Konstitucijos. Savo arbitravimu jis užtikrina normalų viešųjų valdžių funkcionavimą ir valstybės tęstinumą. Jis yra nacionalinės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo ir sutarčių laikymosi garantas.

8 straipsnis: Respublikos prezidentas skiria ministrą pirmininką ir jį atleidžia, pastarajam įteikus pareiškimą dėl Vyriausybės atsistatydinimo. Ministro pirmininko teikimu jis skiria ir atleidžia kitus Vyriausybės narius.

9 straipsnis: Respublikos prezidentas pirmininkauja Ministrų Tarybai.

10 straipsnis: Respublikos prezidentas promulguoja įstatymus per penkiolika dienų nuo tada, kai Vyriausybė jam perduoda galutinai priimtą įstatymą. Jis gali, prieš pasibaigiant šiam terminui, prašyti Parlamento iš naujo svarstyti įstatymą ar tam tikrus jo straipsnius. Šio naujo svarstymo nerengti negalima.

11 straipsnis: Respublikos prezidentas sesijų metu Vyriausybės arba abejų rūmų bendru siūlymu gali teikti referendumui bet kokį įstatymo projektą.

12 straipsnis: Respublikos prezidentas, pasikonsultavęs su ministru pirmininku ir rūmų pirmininkais, gali paleisti Nacionalinę Asamblėją. Visuotiniai rinkimai rengiami ne anksčiau kaip per dvidešimt ir ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų po paleidimo. Nacionalinė Asamblėja visomis teisėmis susirenka antrą ketvirtadienį po rinkimų. Jeigu šis susirinkimas turi įvykti neeilinės sesijos metu, pradėtos sesijos trukmė yra penkiolika dienų. Metus po šių rinkimų Nacionalinė Asamblėja negali būti paleista.

13 straipsnis: Respublikos prezidentas pasirašo Ministrų Tarybos priimtus ordonansus ir dekretus. Jis skiria civilinius ir karinius valstybės pareigūnus. [...]

14 straipsnis: Respublikos prezidentas akredituoja užsienio valstybių ambasadorius ir ypatinguosius pasiuntinius; užsienio ambasadoriai ir ypatingieji pasiuntiniai Prancūzijoje akredituojami jam dalyvaujant.

15 straipsnis: Respublikos prezidentas yra ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis pirmininkauja nacionalinės gynybos aukščiausiosioms taryboms ir komitetams.

16 straipsnis: Kai Respublikos institucijoms, tautos nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui arba jos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui gresia rimtas ir tiesioginis pavojus ir kai normali viešųjų konstitucinės valdžios institucijų veikla yra pertraukta, Respublikos prezidentas, oficialiai pasikonsultavęs su ministru pirmininku, rūmų pirmininkais ir Konstitucine Taryba, imasi šiomis aplinkybėmis būtinų priemonių. Savo kreipimusi jis apie tai informuoja tautą. Šias priemones turi lemti siekis per kuo trumpesnį laiką konstitucinėms viešosios valdžios institucijoms sudaryti galimybę vykdyti savo uždavinius. Dėl to konsultuojamasi su Konstitucine Taryba. Parlamentas renkasi visomis teisėmis. Nacionalinė Asamblėja negali būti paleista tol, kol vykdomi ypatingieji įgaliojimai.

17 straipsnis: Respublikos prezidentas turi teisę suteikti malonę.

18 straipsnis: Respublikos prezidentas su abejais parlamento rūmais palaiko santykius savo kreipimaisi. Jie perskaitomi rūmuose ir dėl jų nediskutuojama. Tarp sesijų Parlamentas renkasi specialiai šiuo tikslu.

19 straipsnis: Respublikos prezidento aktus, išskyrus tuos, kurie numatyti 8 (1 pastraipoje), 11, 12, 16, 18, 54, 56 ir 61 straipsniuose, pasirašo ministras pirmininkas ir, prireikus, atsakingasis ministras.

Prancūzijos prezidentai

redaguoti

Sąraše pateikiami Penktosios Prancūzijos Respublikos prezidentai.

Nr. Portretas Prezidentas Kadencija ir rinkimai Politinė partija Šaltinis
Ankstesnis postas
18   Šarlis de Golis
(1890–1970)
1959 m. sausio 8 d. 1969 m. balandžio 28 d. 1958 Sąjunga už Naująją Respubliką
(1959–1967)
[7]
1965 Demokratų sąjunga už Respubliką
(1967–1969)
Ministrų Tarybos pirmininkas
(1958 m. birželio 1 d. – 1959 m. sausio 8 d.)
Senato pirmininkas Alenas Poeras laikinai pavadavo (1969 m. balandžio 28 – birželio 20 d.). [8]
19   Žoržas Pompidu
(1911–1974)
1969 m. birželio 20 d. 1974 m. balandžio 2 d. [†] 1969 Demokratų sąjunga už Respubliką [9]
Prancūzijos ministras pirmininkas
(1962 m. balandžio 14 d. – 1968 m. liepos 10 d.)
Senato pirmininkas Alenas Poeras laikinai pavadavo (1974 m. balandžio 2 – gegužės 27 d.). [8]
20   Valeri Žiskaras d’Estenas
(1926–2020)
1974 m. gegužės 27 d. 1981 m. gegužės 21 d. 1974 Nacionalinė nepriklausomų respublikonų federacija
(1974–1977)
Sąjunga už Prancūzijos demokratiją
(1978–1981)
[10]
Ekonomikos ir finansų ministras
(1969 m. birželio 20 d. – 1974 m. gegužės 27 d.)
21   Fransua Miteranas
(1916–1996)
1981 m. gegužės 21 d. 1995 m. gegužės 17 d. 1981 Socialistų partija [11]
1988
Njevro narys Nacionalinėje Asamblėjoje
(1962 m. gruodžio 6 d. – 1981 m. gegužės 21 d.)
22   Žakas Širakas
(1932–2019)
1995 m. gegužės 17 d. 2007 m. gegužės 16 d. 1995 Susivienijimas už Respubliką
(1995–2002)
[12]
2002 Sąjunga už liaudies judėjimą
(2002–2007)
Paryžiaus meras
(1977 m. kovo 25 d. – 1995 m. gegužės 16 d.)
23   Nikola Sarkozi
(g. 1955)
2007 m. gegužės 16 d. 2012 m. gegužės 15 d. 2007 Sąjunga už liaudies judėjimą [13]
Vidaus reikalų ministras
(2005 m. birželio 2 d. – 2007 m. kovo 26 d.)
24   Fransua Olandas
(g. 1954)
2012 m. gegužės 15 d. 2017 m. gegužės 14 d. 2012 Socialistų partija [14]
Korezo generalinės tarybos pirmininkas
(2008 m. kovo 20 d. – 2012 m. gegužės 11 d.)
25   Emanuelis Makronas
(g. 1977)
2017 m. gegužės 14 d. Šiuo metu eina pareigas 2017 Renesansas [14]
2022
Ekonomikos, pramonės ir skaitmeninių reikalų ministras
(2014 m. rugpjūčio 26 d. – 2016 m. rugpjūčio 30 d.)

Šaltiniai

redaguoti
  1. Président de la République: 14 910 € bruts par mois, Le Journal Du Net
  2. List of presidents of France. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2021-10-28.
  3. Hollande rabote les privilèges des anciens présidents, Le Monde, 2016-10-05.
  4. „Jules Grévy 1879 - 1887“. ÉLYSÉE. Nuoroda tikrinta 2022-11-08.
  5. „Elysee“. Nuoroda tikrinta 2022-10-07.
  6. „Texte intégral de la Constitution du 4 octobre 1958 en vigueur“. conseil-constitutionnel.fr (prancūzų). Konstitucinė Taryba. Nuoroda tikrinta 2022-06-22. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre |website= (pagalba)
  7. „Charles de Gaulle (1890–1970)“ (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 1 April 2010. Nuoroda tikrinta 2 August 2010.
  8. 8,0 8,1 „Alain Poher (1909–1996)“ (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 13 April 2010. Nuoroda tikrinta 2 August 2010.
  9. „Georges Pompidou (1911–1974)“ (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 1 April 2010. Nuoroda tikrinta 2 August 2010.
  10. „Valéry Giscard d'Estaing (1926)“ (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 28 June 2010. Nuoroda tikrinta 2 August 2010.
  11. „François Mitterrand (1916–1996)“ (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 1 April 2010. Nuoroda tikrinta 2 August 2010.
  12. „Jacques Chirac (1932)“ (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 28 June 2010. Nuoroda tikrinta 2 August 2010.
  13. „Nicolas Sarkozy (1955)“ (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 18 May 2012. Nuoroda tikrinta 15 May 2012.
  14. 14,0 14,1 „Biographie officielle de François Hollande“ [Official biography of François Hollande] (prancūzų). Official website of the French Presidency. Suarchyvuotas originalas 18 May 2012. Nuoroda tikrinta 15 May 2012.

Nuorodos

redaguoti