Spalvotoji revoliucija
Spalvotoji revoliucija – terminas, kuris yra plačiai naudojamas viso pasaulio žiniasklaidoje apibūdinti įvairius judėjimus kai kuriuose buvusios Sovietų Sąjungos visuomenėse ir Balkanuose prasidėjusius XXI a. pirmajame dešimtmetyje.[1] Šis terminas taip pat buvo taikomas revoliucijoms kituose pasaulio regionuose apibūdinti, pavyzdžiui Artimuosiuose Rytuose.
Spalvotųjų revoliucijų dalyviai dažniausiai naudojo taikų pasipriešinimą ir tokius metodus, kaip demonstracijos, streikai ir intervencijos, parodyti savo protestą prieš korumpuotas ir/ar autoritarines vyriausybes bei propagavo demokratiją. Šie judėjimai paprastai naudojo konkrečią spalvą ar gėlę kaip savo simbolį. Be to, spalvotosios revoliucijos išsiskiria nevyriausybinių organizacijų (NVO) bei studentų aktyvistų reikšmingumu, organizuojant kūrybingą nesmurtinį pasipriešinimą.
Prie tokių judėjimų priskiriami:
- Gvazdikų revoliucija Portugalijoje (1974 m.),
- Geltona revoliucija Filipinuose (1986 m.),
- Aksominė revoliucija Čekoslovakijoje (1989 m.),
- Buldozerio revoliucija Jugoslavijoje (2000 m.),
- Rožių revoliucija Gruzijoje (2003 m.),
- Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2004-2005 m.),
- Purpurinė revoliucija Irake (2005 m.),
- Tulpių revoliucija Kirgizijoje (2005 m.),
- Kedro revoliucija Libane (2005 m.),
- Mėlyna revoliucija Kuveite (2005 m.),
- Džinsinė revoliucija Baltarusijoje (2006 m.),
- Šafraninė revoliucija Mianmare (2007 m.),
- neramumai Moldovoje vadinami Vynuogių revoliucija (2009 m.),
- Žalioji revoliucija Irane (2009-2010 m.),
- Jazminų revoliucija Tunise (2010-2011 m.),
- 2011 m. Egipto revoliucija vadinama Lotoso revoliucija,
- Jazminų revoliucija Kinijoje (2011 m.).
Nuorodos
redaguoti- ↑ Gene Sharp: Author of the nonviolent revolution rulebook, BBC News (Vasaris 2011 m.)