Mituva

upė Lietuvoje, dešinysis Nemuno intakas
Mituva
Mituvos vidurupis
Mituvos vidurupis
Ilgis 101,7 km
Baseino plotas 773,4 km²
Vidutinis debitas 5,4 m³/s
Ištakos Raseinių rajonas
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuva
Vikiteka Mituva

Mituva – upė vakarų Lietuvoje, Raseinių rajono ir Jurbarko rajono savivaldybių teritorijoje, Karšuvos žemumoje, dešinysis Nemuno intakas.

Geografija

redaguoti
 
Tiltas per Mituvą netoli Juodaičių
 
Mituva žemėlapyje
 
Mituva Stakiuose

Prasideda ties Didžiuliais, 9 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos. Teka į pietvakarius, prieš Gausantės žiotis pasuka į vakarus, o nuo Vidaujos žiočių – į pietryčius, įteka į Nemuną 124 km nuo jo žiočių, ties Jurbarku. Slėnis 200–400 m pločio, jo šlaitai 5–10 m aukščio. Aukštupio vaga reguliuota, plotis 5–10 m, gylis 1,7–2 m, natūralios vagos plotis 5–12 m, gylis 0,3–1 m. Vidutinis nuolydis 0,94 m/km. Srovės greitis 0,2–0,3 m/s. Vandens debitas Žindaičiuose, 29 km nuo žiočių: vidutinis 2,95 m³/s, didžiausias 104 m³/s. Debitas žiotyse m³/s. Vandens lygio svyravimo per metus amplitudė: vidutinė 3,9 m, didžiausia 4,5 m. Ties Jurbarkais, Girdžiais ir Rupeikiais įrengti tvenkiniai. Slėnio ruožas nuo Stakių iki Paulių priklauso Mituvos hidrografiniam draustiniui.[1]

Baseinas

redaguoti

Baseinas ištįsęs rytų – vakarų kryptimi lygiagrečiai Nemunui. Mituvos baseinas išsiskiria tankiausiu Lietuvoje upių tinklu – 1,52 km/ km², o Gausantės (kairiojo Mituvos intako) baseine – net 2,05 km/ km² (vidutinis upių tinklo tankis Lietuvoje yra 0,99 km/ km²). Didesnis santykinis vandeningumas būdingas dešiniesiems intakams, drenuojantiems smėlingesnes teritorijas. Ežerų Mituvos baseine nėra.

Etimologija

redaguoti

Upėvardžio šaknis mit- gretinama su žodžiais mit-rus („vikrus, lankstus“), mit-rs („drėgnas“). Pirminė šių žodžių reikšmė galėjusi būti „suspaustas, sumintas, susuktas“.[2]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Algirdas RainysMituva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 264 psl.
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.