Upė – natūrali vandens tėkmė, tekanti pastovia pačios išgraužta vaga sausumos paviršiumi.[1] Upė teka nuolydžio kryptimi, veikiama sunkio jėgos. Paprastai upę maitina paviršiaus bei požemio vanduo (krituliai, šaltiniai, ledynai ir smulkesnės upės bei upokšniai), atitekantis iš upės baseino. Dauguma upių įteka į kitas upes, ežerus arba jūras. Dalis upių išnyksta dykumose arba puriose uolienose. Upės pradžios vieta vadinama ištaka; vieta, kur ji įteka į kitą vandens objektą – žiotimis. Įtekėjimo į jūrą vietose didelės upės sudaro deltas arba estuarijas. Krisdamos nuo kietos uolienos atbrailų upės virsta kriokliais. Upės srovė dažnai sukloja aliuvio sąnašų sluoksnį. Pagrindinė upė, į ją įtekantys intakai, šių intakų intakai ir t. t. sudaro upyną

Merkio upė
Varėnės upės aukštupys

Panaudojimas redaguoti

 
Upė prie Sujainių

Upėmis paprastai teka gėlas vanduo, kuriame veisiasi gėlavandenės žuvys bei kitos gyvūnų ir augalų rūšys, prisitaikiusios gyventi gėlame vandenyje. Ekonomikoje upės svarbios kaip upių transporto keliai, žvejybos galimybių, geriamo vandens, hidroenergijos šaltinis. Upių vanduo naudojamas atominių ir įprastinių elektrinių aušinimui.

Upės dažnai sudaro natūralias Valstybės sienas tarp valstybių.

10 didžiausių pasaulio vandens sistemų redaguoti

  1. 6 671 km – Nilas: Luvironza – Ruvuvu – Kagera – Baltasis Nilas – Nilas – (Afrika)
  2. 6 518 km – Amazonė – (Pietų Amerika) – *
  3. 6 300 km – Jangdzė – (Azija)
  4. 6 051 km – Misisipė (upė) – (Šiaurės Amerika)
  5. 5 940 km – Jenisiejus – Angara – Selenga – Iderinas – (Azija)
  6. 5 410 km – Obė – Irtyšius – (Azija)
  7. 5 052 km – Amūras – Argūnė – Kerulenas – (Azija) – **
  8. 4 845 km – Chvangchė (Geltonoji upė) – (Azija)
  9. 4 500 km – Mekongas – (Azija)
  10. 4 374 km – Kongas – (Afrika)
  • * Amazonė – ilgis ginčytinas.
  • ** Amūras-Argūnė-Kerulenas susidaro tik daug kritulių turinčiais metais

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Gintaras Valiuškevičius. Upė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj – Veni). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, 848 psl.

Vikicitatos

 
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose