Holodomoras

Holodomoras (ukr. Голодомор; iš „морити голодом“ – „numarinti badu“) – 19321933 m. badas Ukrainoje, kurio metu mirė nuo trijų iki keturiolikos milijonų žmonių. ukrainos vyriausybė nuo 1991 m. siekia, kad Holodomoras būtų pripažintas genocido aktu. Tarptautinė bendruomenė nesutaria, ar šis badas atitinka teisinį genocido apibrėžimą. 2008 m. kovo mėnesį Ukrainos parlamentas ir kai kurių kitų šalių vyriausybės Holodomorą pripažino genocidu.

Praeiviai ir nuo bado mirusių valstiečių kūnai Charkivo gatvėje, 1933
Nuo bado mirusio žmogaus kūnas. Charkivas, 1932

PriešistorėKeisti

1927 m. gruodį Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XV-ajame suvažiavime nustatytos priemonės Sovietų Sąjungos industrializacijos pagreitinimui, kurios įtrauktos į 1928–1932 m. penkmečio planą. Nuo iki tol buvusių savanoriškų kolektyvizacijos eksperimentų buvo nuspręsta pereiti prie prievartinės kolektyvizacijos. Tuo siekta padidinti žemės ūkio produkcijos gamybą, eksportuoti žemės ūkio produktus ir pajamas iš eksporto panaudoti pramonės įmonių įrengimo finansavimui. Produkcijos augimo tikėtasi pasiekti per žemės ūkio naudmenų plotų sujungimą ir mechanizacijos taikymą. Be to nuspręsta uždrausti privatų žemės ūkio produktų sandėliavimą, kuris leistas Naujosios ekonominės politikos laikais. Faktiškai prievartinės kolektyvizacijos metu apdirbami žemės plotai sumažėjo bei sumažėjo auginamų galvijų bandos. Trūkstant traukiamosios jėgos, o mašinoms taip ir nepasirodžius javų plotai Ukrainoje susitraukė 14 proc., o derlius sumažėjo net 20 proc. Taigi kolūkiai ir tarybiniai ūkiai sugebėjo išgauti gerokai mažesnius derlius iš hektaro nei anksčiau valstiečiai savo ūkiuose.[1]

Josifas Stalinas turėjo ir politinių tikslų – pažaboti ukrainiečių valstietijos laisvės siekius ir įtvirtinti Ukrainoje sovietų valdžią. Jau prieš tai sovietai ėmėsi griežtų represijų prieš ukrainiečių inteligentiją ir dvasininkiją. 1926–1932 m. komunistai išžudė 10 000 dvasininkų. Vien 1931 m. į Sibirą ištremta 50 000 intelektualų, tarp jų 114 žymiausių šalies poetų, rašytojų ir menininkų. Tuomet sovietų žvilgsnis nukrypo į valstietiją, kuri priešinosi kolektyvizacijai ir perauklėjimui naujais komunistiniais principais. Imtasi naikinti ukrainiečių kultūrą, kurią turėjo pakeisti vieninga sovietinė kultūra, nors faktiškai tai reiškė rusifikaciją.[2]

EigaKeisti

 
Derliaus iš kolūkio Charkivo srityje rekvizicija. Holodomoro metu turto nusavinimas buvo dalis sovietų vyriausybės vykdytos politikos

Holodomoras prasidėjo 1931–1932 m. žiemą ir pavasarį ištikusia sunkia sausra. Nepaisant bado partijos aktyvas nustatė valstiečiams 44 proc. didesnes mokesčių produktais normas. Jei 1931 m. Ukrainoje iš valstiečių buvo rekvizuota 7,2 mln. tonų grūdų, tai šis kiekis 1932 m. nukrito iki 4,3 mln. Rekvizuoti grūdai daugiausia buvo parduodami į užsienį siekiant gauti valiutos, kuri naudota industrializacijos programai bei gynybos pramonei vystyti.[3][4] Kaimuose žmonėms nebepakako maisto, todėl jie badavo neturėdami ką valgyti.

Teigiama, kad badą tikslingai suplanavo sovietų valdžia, kad pažabotų ukrainiečių nacionalizmą. Kiti įsitikinę, jog Holodomorą nulėmė ekonominės problemos, kurias sukėlė sovietų aktyviai vykdyta industrializacija.

Aukų skaičiusKeisti

Baigiantis 1933 m. milijonai žmonių badavo ir mirė nuo bado Ukrainoje ir kai kuriose kitose SSRS respublikose. Istorikas Timothy Snyder tvirtina, kad Holodomoro metu mirė maždaug 3 mln. žmonių.[5] SSRS valdžia ilgą laiką neigė, kad šis badas apskritai buvo, NKVD, o vėliau KGB labai lėtai atidarė archyvus, kad būtų galima peržiūrėti dokumentus susijusius su Holodomoru. Ukrainos politikas Stefanas Chmara posėdyje Ukrainos parlamente Radoje, kreipėsi į Kulčytskį: „Aš norėčiau kreiptis į mokslininkus, ypatingai Stanislavą Kulčytskį, kuris bando „numušti“ aukų skaičių iki 3–3,5 milijono žmonių.“[6] Aš išanalizavau šiuos klausimus ir demografinę statistiką ir nustačiau, kad buvo mažiausiai 7 milijonai aukų.[7] Tačiau yra kitų skaičiavimų, kuriuose teigiama, kad nuo bado Ukrainoje mirė apie 20 milijonų žmonių.[reikalingas šaltinis]

KanibalizmasKeisti

Išlikę liudijimų apie badmečio metu paplitusį kanibalizmą:[8][9]

„Išgyvenimas buvo tiek moralinis, tiek fizinis klausimas. 1933 m. birželį gydytoja draugei rašė, jog ji kol kas netapo kanibalė, tačiau nebuvo tikra, kad „netapsiu tokia ligi tol, kuomet šis laiškas tave pasieks“. Geri žmonės mirė pirmi. Tie, kurie atsisakė vogti ar nesiėmė prostitucijos, mirė. Tie, kurie dalino maistą kitiems, mirė. Tie, kurie atsisakė valgyti lavonus, mirė. Tie, kurie atsisakė papjauti savo artimą, mirė. Tėvai, atsisakę virsti kanibalais, mirė anksčiau, nei jų vaikai.“[10]

SSRS valdžia platino plakatus, kuriuose buvo parašyta: „Valgyti savo vaikus – barbariška.“[11] Daugiau nei 2500 žmonių Holodomoro metu buvo nuteisti dėl kanibalizmo.[12]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Manfred Hildermeier: Geschichte der Sowjetunion, 1917–1991: Entstehung und Niedergang des ersten sozialistischen Staates. C. H. Beck, 1998, ISBN 978-3-406-43588-1, S. 399.
  2. Raphael Lemkin: Soviet Genocide in the Ukraine (2012-03-02 kopija interneto archyve) Raphael Lemkin Papers, The New York Public Library, 1953.
  3. Oleksa Eliseyovich Zasenko: Ukraine. Encyclopædia Britannica, 2015
  4. Gerhard Gnauck: „Holodomor“: Stalins brutalstes Mordwerkzeug war der Hunger. In: welt.de. 22. November 2013, abgerufen am 7. Oktober 2018.
  5. https://web.archive.org/web/20100411025257/http://www.eurozine.com/articles/2009-06-25-snyder-en.html
  6. https://web.archive.org/web/20060721011333/http://www.zerkalo-nedeli.com/nn/show/420/36833/
  7. in Russian
  8. Margolis, Eric. „Seven million died in the 'forgotten' holocaust“. ukemonde.com. Suarchyvuotas originalas 2017-09-09. Nuoroda tikrinta 2017-10-08. 
  9. Сокур, Василий [Sokur, Vasily] (2008-11-21). Выявленным во время голодомора людоедам ходившие по селам медицинские работники давали отравленные "приманки" – кусок мяса или хлеба. Fakty i Kommentarii (rusų). Suarchyvuotas originalas 2013-01-20. Nuoroda tikrinta 2012-07-27. 
  10. Snyder, Timothy (2010). Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin. Basic Books. pp. 50–51. ISBN 0-465-00239-0.
  11. Várdy, Várdy
  12. Boriak, Hennadii (2008/11). „Holodomor Archives and Sources: The State of the Art“ (PDF). The Harriman Review 16 (2): 30. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-12-12. 

LiteratūraKeisti

NuorodosKeisti

 

Vikiteka