Rytų slavų istorinis regionas:
Полісся / Палесьсе
Marsh. Polissia.jpg
Šalis šiaurės Ukraina, pietų Baltarusija, Lenkija (Palenkė), Rusija (Brianskas)
Tautos palešukai
Valstybės Turovo-Pinsko kunigaikštystė, Černigovo kunigaikštystė
Miestai Polesės Biala, Brestas, Pinskas, Turovas, Mozyrius, Černigovas, Brianskas
Polesia map - topography.jpg

Polesė, Polesės žemuma (ukr. Полісся, blrs. Палесьсе, lenk. Polesie, rus. Полесье) – gamtinis regionas Rytų Europoje; pietų Baltarusijoje ir šiaurės Ukrainoje (dalinai Rusijoje ir Lenkijoje).

TeritorijaKeisti

Polesė sudaro siaurą ir ilgą juostą Rytų Europos lygumoje, kuri driekiasi rytų-vakarų ašimi per pietinės Baltarusijos ir šiaurės Ukrainos teritorijas. Apima apie 270 tūkst. km². Polesė užima apie 30 proc. Baltarusijos teritorijos ir 19 proc. Ukrainos teritorijos. Vakariausia Polesės dalis yra Lenkijoje, kur užima šiaurės rytinę Liublino vaivadijos ir pietrytinę Palenkės vaivadijos dalį (Lenkijos teritorijoje didžiausias miestas - Polesės Biala). Ryčiausia Polesės dalis užima Rusijos Briansko, Kalugos ir Oriolo sričių dalis.

Šiaurėje prie jo šliejasi Palenkė, Juodoji Rusia, Polocko žemė, Smolensko žemė. Pietuose Polesė ribojasi su tokiais kultūriniais regionais, kaip Voluinė, Kijevo žemė ir Perejeslavlio žemė.

Polesė nėra geografiškai ir kultūriškai vieninga, ir Dniepras dalina ją į dvi dalis. Vakarinė (Dešiniakrantė) jos dalis sutampa su Pripetės baseinu, ir tai yra Polesė saurąja prasme. Joje skiriamos Vakarų Polesė (Liublino Polesė Lenkijoje, Bresto Polesė pietvakarių Baltarusijoje, Voluinės Polesė šiaurės vakarų Ukrainoje) ir Rytų (Vidurio) Polesė (pietryčių Baltarusija ir gretimos sritys Ukrainoje). Čia kiekvienas didesnis miestas yra atskiro etnografinio-kultūrinio regiono centras. Iš rytų į vakarus tradiciškai svarbiausi miestai čia buvo Brestas (Berestija), Pinskas (Pinsčina), Turovas, Mozyrius (Mozirščina).

Kairiakrantė (rytinė) Polesė sutampa su Desnos baseinu ir tradiciškai dar vadinama Severščina ar Černigovščina. Svarbiausi miestai čia yra Gomelis, Černigovas, Seversko Naugardas ir kt. Rusijos teritorijoje išskiriama Briansko Polesė ir Orlovo-Kalugos Polesė.

Polesės gyventojai yra vadinami polešukais (полешуки), ir kalba skirtingomis Polesės tarmėmis, kurios sudaro tarpinę grandį tarp baltarusių ir ukrainiečių kalbų.

GamtaKeisti

Polesės etimologija nėra iki galo aiški. Vienas iš aiškinimų sieja ją su slavišku žodžiu лес („miškas“), ir tokiu atveju Polesė reiškia „pamiškys“. Kitas aiškinimas siejamas su baltiškos kilmės žodžiu palios (t. y. „pelkės“).

Tai pelkių ir maršų teritorija. Vyraujantis aukštis 100–250 m. Aukščiausia vieta – 316 m (Ovručės aukštumoje). Charakteringos permirkusios smėlingos lygumos, kertamos daugybės upių (Pripetė, Dnepras, Desna, Vakarinis Bugas), ežerų (Červonojė, Vygonovskio ežeras, Bialės ežeras), pelkių.

Apie trečdalį Polesės užima miškai, daugiausia mišrūs. Tai - viena iš geriausiai natūralią gamtą išsaugojusių teritorijų Europoje, dėl ko joje yra gausu nacionalinių parkų, draustinių ir rezervatų. Polesėje yra ir UNESCO gamtos paveldo objektas Belovežo giria.

Yra naftos, rusvųjų anglių, kalio druskų telkinių, gausu durpynų. XX a. 6-8 dešimtmečiais vyko intensyvi melioracija. Po 1986 m. Černobylio katastrofos didelė dalis Polesės gamtos buvo užteršta radiacija.

IstorijaKeisti

Dėl pelkingos ir miškingos gamtos Polesė per visą istoriją buvo gana retai gyvenamas kraštas tarnavęs kaip buferinė zona tarp skirtingų etnosų ir kultūrų. Remiantis hidronimikos tyrimais, per I mūsų eros tūkst. I pusę Polesė buvo pietinė baltų genčių arealo riba. Tūkstantmečio viduryje į ją ėmė migruoti slavai: Pripetės baseiną apgyvendino dulebai (Korčiako kultūra), iš kurių Rytų Polesėje susiformavo slavų genčių sąjunga dregovičiai. Desnos baseine susiformavo Koločino kultūra, kurios teritorijoje apsigyveno slavai severianai.

IX a. dregovičių gentinės sąjungos pagrindu Polesėje susiformavo Turovo-Pinsko kunigaikštystė, o severianų gentinės sąjungos vietoje iškilo Černigovo kunigaikštystė. Vakariausia Polesės dalis (Berestija) buvo įtraukta į Voluinės kunigaikštystės sudėtį. Polesėje paplito rytų krikščionybė, ir ji kurį laiką sudarė Kijevo Rusios dalį.

Nuo XIV a. Polesę kontroliavo LDK, o nuo XVI a. viduryje dalyje jos administraciją perėmė Lenkijos karalystė (dėl ko atsiskyrė Baltarusijos ir Ukrainos Polesės dalys). Atskiros Polesės dalys buvo administruojamos kaip Bresto, Minsko ir Černigovo vaivadijos. Polesės terminas (ypač taikytas vakarinei regiono daliai) pradėtas vartoti XIII a. ir regionas dažnai pasirodydavo tiek to meto žemėlapiuose, tiek autorių darbuose. Šiuo metu Polesėje iš vietinių gyventojų formavosi atskiras etnosas polešukai, sudaręs tarpinę grandį tarp baltarusių ir ukrainiečių.

XVIII a. pabaigoje Polesė atiteko Rusijos imperijai, ir ji padalinta tarp Minsko, Gardino, Žitomyro ir Černigovo gubernijų.

Po I pasaulinio karo vakarinę Polesės dalį administravo Lenkija, o likusią - Tarybų Sąjunga (padalinta tarp Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR). 1939 m. prie pastarųjų prijungtos ir Lenkijos teritorijos.