Lvovas
|
Šis straipsnis dėl savo svarbos, redagavimo karų ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas. Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai. |
Lvovas[1][2] arba Lvivas (ukr. Львів, Austrijos-Vengrijos sudėtyje vadinosi Lembergu, vok. Lemberg) – didžiausias vakarų Ukrainos miestas, istorinė Galicijos sostinė. Miestas išsidėstęs prie Poltvos upės, srities administracinis centras. Lvivo senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.[3]
| Lvovas ukr. Львів | |
|---|---|
 
| |
_16.jpg) | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Ukraina
|
| Sritis |  Lvovo sritis
|
| Įkūrimo data | XIII a. m. |
| Magdeburgo teisė nuo | 1352 m. |
| Meras | Andrijus Sadovas |
| Gyventojų | 735 000 |
| Plotas | 171 km² |
| Tankumas | 4 298 žm./km² |
| Pašto kodas | 79000 |
| Tel. kodas | +380 32 |
| Tinklalapis | [city-adm |
 Vikiteka |
Lvovas |
| Kirčiavimas | Lvòvas (Lvìvas) |
 UNESCO
|
(angl.) (pranc.): 865 |
.svg)
Istorija
redaguoti
Miestas įkurtas 1256 m. Miestas greitai plėtėsi ir jau 1272 m. tapo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostine.
1349 m. Lenkijos karalius Kazimieras III užėmė miestą. Po septynerių metų, 1356 m. Mageburgo teisę paskatino miestą plėstis.
Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. miestas atiteko Austrijai. Miesto pavadinimas pakeistas į Lembergą. Valstybinėse įstaigose oficiali kalba – vokiečių, taip pat daugelis valdininkų mokėjo čekų kalbą, tačiau nepaisant to ukrainietybė buvo gerbiama ir tausojama. Lvovui buvo suteikta teisė deleguoti savo atstovus į parlamentą Vienoje. Nuo 1858-ųjų pradėta naudoti dujinį apšvietimą, o jau 1900 elektriniai šviestuvai. 1883 m. mieste pradėjo veikti telefoninė linija. 1893 metais mieste paleistas pirmasis elektrinis tramvajus.
1918 m. po pirmojo pasaulinio karo miestas tapo Vakarų Ukrainos liaudies respublikos (VULR) sostine. 1919 m. VULR susijungus su ULR trumpai tapo provinciniu miestu šalies vakaruose, tačiau jau tų pačių metų pabaigoje pralaimėjus karą su lenkais Galicija, Voluinė ir kitos Vakarų Ukrainos teritorijos atiteko Lenkijai. Lvive vis daugiau žmonių ėmė šnekėti lenkiškai. Tarpukario metais miestas buvo Lvovo vaivadijos centras.
Antrojo pasaulinio karo mūšiai daugiausiai vyko miesto pietinėje dalyje, todėl istoriniai paminklai ir pastatai nenukentėjo. 1944–1947 m. daugelis lenkų pasitraukė į Vakarų Lenkiją, daugiausia į Vroclavą. Lenkų kalba bei regioninė jos tarmė beveik nebenaudojama. Lvivas ypač išsiplėtė 5 ir 6 praėjusiojo amžiaus dešimtmečiuose.
Nuo 1991-ųjų nepriklausomos Ukrainos miestas, dažnai neoficialiai įvardijamas kaip Vakarų Ukrainos sostinė.
Geografija
redaguotiMiestas išsidėstęs prie Poltvos upės.
Klimatas
redaguotiKlimatas vidutinių platumų; kontinentinis.
Vidutinė metų temperatūra 7,2 °C, per metus iškrenta apie 740 mm kritulių. Žiemos švelnios, vasaros šiltos.
 Lvovo klimatas 
| |||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Mėnuo | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru | Metinis |
| Vid. temperatūra °C | −4,6 | −3,1 | 1,1 | 7,7 | 13,2 | 16,1 | 17,3 | 16,8 | 13,0 | 8,0 | 2,5 | −2,1 | 7,2 |
| Krituliai mm | 42 | 43 | 43 | 51 | 77 | 98 | 102 | 76 | 58 | 47 | 46 | 57 | 740 |
| Duomenys: Lvovo klimatas[4] 2009 01 16 | |||||||||||||
Gyventojai
redaguoti
2007-aisis mieste gyveno 735 000 gyventojų; tai didžiausias miestas Vakarų Ukrainoje bei 7-tas pagal gyventojų skaičių Ukrainoje.
Pagal tautybę 2001-aisias metais gyventojai pasiskirstė:[5]
- Ukrainiečiai – 81,1 %
- Rusai – 8,9 %
- Lenkai- 0,9 %
- kiti – 4,7 %
Lietuviai
redaguotiNuo 1340 m. iki 1349 m. Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma valstybe, Lvove įsteigtas lietuvių ir ukrainiečių labdaros fondas, vykdantis aktyvią lietuvišką kultūrinę ir švietimo veiklą. Nuo 2000 m. Lvove veikia Lietuvos garbės konsulatas. 2002 m. Lvovo mieste ir Lvovo srityje gyveno apie 400 lietuvių.
Transportas
redaguotiLvovas – stambus Ukrainos transporto mazgas. Miesto tranporto sistemą sudaro tarptautinis oro uostas, geležinkelis, automagistraliniai automobilų keliai, viešasis transportas (autobusai, troleibusai, tramvajai).
Autobusai bei troleibusai
redaguoti
Troleibusų tinklas Lvove įkurtas 1952-ųjų lapkričio 27-ąją. Nuolat plečiasi. Šiandien autobusai kursuoja 11 maršrutais. Daugiausia naudojamos transporto priemonės: LAZ, JUMZ, Škoda.
Tiek autobusų tiek troleibusų parkas (transporto priemonės) nuolat atnaujinamos.
Tramvajus
redaguoti
Miesto tramvajus atidarytas 1880-aisias. 2005-aisias tramvajų parką sudarė apie 220 vagonų, daugiausiai Čekoslovakijos gamybos. Bendras linijų ilgis viršijo 80 km.
Metropolitenas
redaguotiPagal miesto plėtros planą, lengvojo metropoliteno statyba numatyta 2020–2030-iesiems metams. Pasak Lvovo politikų metropolitenas išspręstų transporto spūsčių problemas.
Automobiliai
redaguotiMiestą kertą tarptautiniai keliai M09, M10, M11 (visi į Lenkiją; šiuo metu ruošiantis Euro 2012 rekonstruojami), M06 (Kijevas-Čopas toliau į Vengriją) sutampantis su tarptautiniu keliu E40 ir daugelis kitų.
Turizmas
redaguoti
Yra gotikinė Lotynų katedra (XIV-XV a.) su renesansinėmis kapelomis (XVII a.), baroko stiliaus bernardinų (XVII a.), jėzuitų (XVII a.), dominikonų (XVIII a.) bažnyčios, Šv. Juro katedra (XVIII a.).
Švietimas ir kultūra
redaguotiLvove veikia seniausias šalyje Nacionalinis Ivano Franko Universitetas, viena svarbiausių Lenkijos technikos mokyklų tarpukaryje Nacionalinis universitetas „Lvovo Politechnika“. Yra 4 teatrai (tarp jų – operos ir baleto), 12 muziejų (žymiausi – Ukrainos meno, architektūros ir buities, etnografijos ir dailės amatų, Dailės galerija).
Ekonomika
redaguoti
Išvystyta mašinų pramonė, gaminami autobusai „LAZ“, žemės ūkio mašinos, radiotechnika, staklės, metalų apdirbimas, lengvoji, poligrafijos, maisto, naftos, chemijos ir vaistų pramonė. Ukrainos mokslų akademijos Vakarų filialas. er
Sportas
redaguoti
Lvovą šalies futbolo čempionatuose atstovauja Lvovo „Karpatai“ ir Lvovo „FK Lʹvìv“. XX a. tarpukariu miesto klubai LKS Pogoń Lwów ir LKS Sparta Lwów žaidė Lenkijos pirmenybėse.
Miestai partneriai
redaguotiSavivaldybė yra užmezgusi partnerystės ryšius su šiais miestais:
Miesto vaizdai
redaguoti-
![Operos ir baleto teatras. Čia buvo pastatytos Rusijos caro uždraustos lietuviškos operos: H. Jareckio „Mindaugas, Lietuvos karalius” (1880 m.), S. Lazzari „Le Sauteriot”, V. Gavronskio „Pajauta”.[8]](//upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/e/e8/Lw%C3%B3w_-_Opera.jpg/120px-Lw%C3%B3w_-_Opera.jpg)
Operos ir baleto teatras. Čia buvo pastatytos Rusijos caro uždraustos lietuviškos operos: H. Jareckio „Mindaugas, Lietuvos karalius” (1880 m.), S. Lazzari „Le Sauteriot”, V. Gavronskio „Pajauta”.[8] -
-
Leono Liudviko Sapiegos rūmai. (Architektas Adolfas Kunas, 1867 m.) -
Liublino unijos garbei supilta kalva (Fotografuota apie 1904 m.)
![Operos ir baleto teatras. Čia buvo pastatytos Rusijos caro uždraustos lietuviškos operos: H. Jareckio „Mindaugas, Lietuvos karalius” (1880 m.), S. Lazzari „Le Sauteriot”, V. Gavronskio „Pajauta”.[8]](/wiki/Vaizdas:Lw%C3%B3w_-_Opera.jpg)
Išnašos
redaguoti- ↑ Pasaulio vietovardžiai. Europa. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK. Prieiga internete: Lvòvas.
- ↑ Lvovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
- ↑ Aldona Vasiliauskienė. Lvovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 719-720 psl.
- ↑ „Lvovo klimatas“. Nuoroda tikrinta 2009-01-16.
- ↑ Visuotinio Ukrainos gyventojų surašymo 2001 duomenys Archyvuota kopija 2009-11-09 iš archive.today
- ↑ Romualda Suslavičienė (2008-12-01). „Pirmoji.Vienintelė. Ir - mūsų“. Suarchyvuotas originalas 2008-12-06.
- ↑ [1]
- ↑ Stasys Santvaras. Operos teatras (istorijos fragmentai) Archyvuota kopija 2010-03-27 iš Wayback Machine projekto.