Liublino unija

Lietuva-orn.png
Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos TSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo

Liublino unija – 1569 m. liepos 1 d. sudaryta unija, kuria Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė sujungtos į Abiejų Tautų Respubliką.[1]

Liublino unijos aktas
Jano Matejkos paveikslas, vaizduojantis Liublino uniją

Liublino unija sudaryta 1569 m. sausio 10 d. Liubline atidarytame Lenkijos Karalystės Seime.[1]

Situacija prieš unijos sudarymąKeisti

Išoriniai veiksniaiKeisti

Svarbiausias išorinis veiksnys lėmęs unijos sudarymą buvo XVI a. karai regione.[2] Karuose dėl Lietuvos rusėnų žemių su stiprėjančia Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste prarasta daug teritorijų, nualinti valstybės finansai ir visuomenė. 1558 m. prasidėjus Livonijos karui, LDK kariuomenei teko kovoti dviem frontais. 1560 m. Rusija užėmė didelę dalį Livonijos. 1564 m. vasario 25 d. Rusijos kariuomenė užėmė Polocką ir rengėsi pulti Vilnių. Gynybai prireikė Lenkijos paramos, kuri sutiko padėti tik sudarius uniją.[3] 1564 m. kovo 13 d. Varšuvos seime priimtas protokolas, numatantis LDK uniją su Lenkijos Karalyste.

Kiti veiksniaiKeisti

XVI a. viduryje kilo grėsmė, jog mirus Žygimantui Augustui, nutrūks vyriškoji dinastijos šaka. Dėl bevaldystės galėjo kilti sumaištis, nusilpti valstybė, išsirinkus skirtingus valdovus, būtų problema gauti karinę paramą iš Lenkijos. [2]

1569 m. Liublino SeimasKeisti

1569 m. sausį į Liubliną atvyko visas Lietuvos seimas, vadovaujamas Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo. Taip pat susirinko Lenkijos Karalystės Seimas ir senatas. Procesą stebėjo įvairių Europos valstybių valdovų pasiuntiniai. 1569 m. sausio 10 d. seimas pradėjo posėdžiauti. Bendras darbas strigo, daugiausia dėl LDK seimo nenuolaidumo. [2]

Lietuvių delegacijos išvykimasKeisti

1569 m. kovo 1 d. dauguma LDK seimo narių neatvyko į bendrą posėdį. Naktį, oficialiai nepranešę, jie iš Liublino išvyko į Lietuvą. Tai buvo reakcija į Žygimanto Augusto reikalavimą besąlygiškai paklusti bei supratus, jog bendro sutarimo dėl unijos su lenkais nepavyks rasti.

Dalies LDK  žemių prijungimas prie Lenkijos KaralystėsKeisti

 
LDK ir Lenkija 1526 m., prieš sudarant uniją
 
ATR 1569 m.

Zigmantas Augustas buvo pirmasis iš bendrų LDK ir Lenkijos valdovų, derybų metu palaikęs lenkų pusę. Tuo metu vykstant karui su Maskva ir kylant LDK okupacijos grėsmei, jos valstybingumo išlaikymas valdovui nebuvo labai svarbus.[3] 1569 m. kovo 5 d., lietuviams nedalyvaujant, Žygimantas Augustas prijungė prie Lenkijos Karalystės Palenkės ir Voluinės vaivadijas. Sprendimas buvo grindžiamas istorinėmis lenkų pretenzijomis į šias teritorijas. 1569 m. birželį Žygimantas Augustas, nepaisydamas tų žemių ir Lietuvos atstovų prieštaravimo, Lenkijai perdavė dalį Braclavo vaivadijos ir Kijevo vaivadiją. LDK prarado daugiau nei trečdalį teritorijos ir gyventojų, 51 savivaldą turintį miestą. Netekta didelių pajamų iš prekybos, amatų, muitų. Stipriai sumenko šauktinė Lietuvos bajorų kariuomenė[2] (tai turėjo didelę reikšmę tuo metu vykstant karui Livonijoje ir valstybės rytuose).

Derybų tąsa ir rezultatasKeisti

1569 m. balandį į Liubliną grįžo lietuvių delegacija, vadovaujama įžvalgaus politiko, Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus. Po to du mėnesius aštriai diskutuota, bandyta susitarti.

Iš Jono Chodkevičiaus kalbos Liublino Seime: "Negalima apsakyti, kaip tai mums yra sunku. Juk mes, kaip geri tėvynės sūnūs turime rūpintis jos gerove, tad ir maloningasis karalius, ir visi tamstos galite paliudyti, jog kiek galėdami gynėme savo tėvynę, kurią ligi šiol išlaikėme sveiką savo krauju ir gyvybe. Jei dabar nebeįstengiame iki galo jos apginti, tai todėl, kad teko nusileisti kliūtims, likimui ir laiko aplinkybėms.[...] Nebeturime į ką kreiptis pagalbos, tik į Dievą ir į mūsų valdovą, mūsų teisių gynėją, stovime prieš maloningąjį karalių savo noru čia atvykę ir prašome baigti taip, kad nei mums, nei mūsų palikuonims tai nevirstų vergija ir gėda."[3]

Birželio 9 d. prasidėjo baigiamasis derybų etapas. Birželio viduryje jau pradėtas derinti unijos tekstas. Kalbose apeliuojant  į Žygimanto Augusto jausmus, atidedant ateičiai sunkiai suderinamus klausimus, J. Chodkevičiui pavyko pasiekti, kad sutarties akte skelbta tik apie lygiateisę sąjungą.[3] 1569 m. liepos 1 d. buvo patvirtintas Liublino unijos aktas.

Unijos aktas ir Abiejų Tautų Respublikos sukūrimasKeisti

Bendras Lenkijos Karalystės ir LDK Liublino seimas 1569 m. liepos 1 d. aktu nutarė sukurti naują Europos valstybę (dabar vadinama ATR arba Respublika). Aktu numatyta, kad Respubliką valdo vienas valdovas, sudaromas bendras seimas (sudarytas iš senato ir žemių atstovų rūmų), vykdoma bendra užsienio politika. Respublikos bajorams sudaryta galimybė įsigyti žemių bei jas valdyti visoje ATR teritorijoje, be muitų prekiauti savo dvarų produkcija. Nors unijos akte skelbta, jog LDK ir Lenkija yra vienalytė Respublika, kiekviena valstybė tebeturėjo savo pavadinimą, teritoriją, sienas, kariuomenę, teisę, iždą, atskirus vykdomosios valdžios pareigūnus.[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Edvardas Gudavičius, „Lietuvos istorija“, t. 1, Vilnius, 1999
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Lietuvos istorija, V tomas: veržli naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 metais. Jūratė Kiaupienė, Ingė Lukšaitė. Baltos Lankos, 2013 m., 206-228 psl. ISBN 978-9955-23-680-1
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija (1009–1795). R. Paknio leidykla, 2005 m., 256-259 m. ISBN 9986-830-89-3