Gumbinė (vok. Gumbinnen, nuo 1946 m. Gusevas, rus. Гусев) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities pietrytinėje dalyje, apie 25 km į rytus nuo Įsruties prie Romintos ir Pisos (viena iš Priegliaus ištakų) santakos. Gusevo rajono centras.[4] Gumbinės geležinkelio stotis, išvystyta elektrotechnikos pramonė, veikia trikotažo fabrikas.

Gumbinė
rus. Гусев
vok. Gumbinnen
            
Buvusios Frydricho gimnazijos pastatas
Gumbinė
Gumbinė
54°35′31″š. pl. 22°12′04″r. ilg. / 54.592°š. pl. 22.201°r. ilg. / 54.592; 22.201 (Gumbinė)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Gusevo rajonas
Įkūrimo data 1722 m.
Gyventojų (2021) 28 177
Plotas 65 km²
Tankumas (2021) 433 žm./km²
Vikiteka Gumbinė
Kirčiavimas Gumbi̇̀nė,[1][2] Gùsevas[3]
Evangelikų liuteronų bažnyčia

Etimologija

redaguoti

X–XII a. netoli dabartinio miesto buvo įsikūrusi prūsų nadruvių gyvenvietė Gabė. Manoma, kad XIII–XV a. vietovė vadinosi Pisakiemis (vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo čia tekančios Pisos upės). 13841396 m. kryžiuočių kelių aprašymuose minimas Pisserkehmen, XVI a. – Pisserkeim arba Bisserkeim. Nuo 1580 m. vietovė minima kaip Gumbinė – manoma, kad gyvenvietės vardas gali būti asmenvardžio Gumbis ar Gumbelis vedinys, taip pat spėjama, kad Gumbinė pavadinta pagal gumbuotą ąžuolą, po kuriuo lietuvininkai dėdavę aukas dievams.[5] Dar viena versija byloja, kad šioje vietoje gumbu „sustorėjusi“ upė.[6]

Baigiantis II pasauliniam karui, 1945 m. sausio 18 d. šturmuojant antrąją gynybos liniją netoli Gumbinės žuvo 28-osios armijos politinis vadovas (zampolitas) Sergejus Gusevas (1918–1945), kuriam buvo po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku jo garbei Gumbinės miestas pervadintas Gusevu.

Istorija

redaguoti
 
Gumbinė, buvusi gamykla
 
Z. Kosmodemjanskajos gatvė
 
Ulonų pulko pastatas

Apylinkės apgyvendintos VI a. Netoli dabartinio miesto Narpės upelio dešiniajame krante X a. – XII a. buvo nadruvių gyvenvietė Gabė. Apie 1283 m. apylinkes galutinai nukariavo kryžiuočiai. 1550 m. ar 1580 m. pastatyta pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia, kita, vadinamoji Senamiesčio bažnyčia, pastatyta 1720 m. Pamaldos jose vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis. Abi nugriautos po Antrojo pasaulinio karo.[7]

1724 m. suteiktos miesto teisės.[8] 1812 m. Gumbinėje buvo apsistojęs Napoleonas Bonapartas, 1813 m. miestą buvo užėmusi rusų kariuomenė.[9] 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui prie miesto įvyko Gumbinės kautynės tarp Rusijos imperijos kariuomenės ir Vokietijos armijos.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sovietų lakūnai bombardavo Gumbinę, tačiau didelių nuostolių nepadarė. Tačiau 1944 m. spalio 16 d. ant miesto buvo numesta 800 bombų ir labai nukentėjo miesto centras. 1945 m. sausio 13 d. prasidėjo Gumbinės šturmas. Visą savaitę Raudonoji armija apšaudė miestą. Didesnė Senamiesčio dalis, bažnyčios, Gumbinės apygardos rūmai ir kitos įstaigos buvo sugriautos. XX a. antroje pusėje dalis jų perstatyta. 1946 m. miestas pervadintas Gusevu.

2014 m. buvo atidengtas Pirmojo pasaulinio karo karių paminklas.

Savivalda

redaguoti

Gumbinės miestelis pirmąkart paminėtas 1580 m. 1722 m. iš Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I Gumbinei suteikė miesto teises. Pirmasis magistrato posėdis įvyko 1724 m. gegužės 25 d. ir ši diena laikoma miesto įkūrimo diena. 1724–1736 m. veikė Lietuvos deputacijos kolegija, 1736 m. pertvarkyta į Gumbinės karo ir domenų rūmus, kurie 1736–1818 m. administravo Lietuvos departamentą, 1818–1945 m. – Gumbinės apygardą.[10] 1907 m. įsteigta Gumbinės apskritis, 1908 m. pastatytas apskrities administracijos pastatas.[11]

1947 m. įsteigtas Gusevo rajonas.

Švietimas

redaguoti

Aukštesniojoje valstybinėje mokykloje (Staatliche Oberschule, Friedrichsschule, įkurtoje 1763 m. iki XIX a. antrosios pusės, manoma, buvo mokoma ir lietuvių kalbos. 1810 m. įsteigtas Mergaičių licėjus. Tada Gumbinė tapo Mažosios Lietuvos kolonizavimo ir germanizavimo židiniu.[12] 19101914 m. veikė Gumbinės lietuvių draugija.[13]

1930 m. Žemės ūkio mašinų gamyklai darbuotojus rengusi mokykla tapo aukštąja inžinerine mokykla.

Nuo 1811 m. Gumbinėje leistas laikraštis Amts-blatt der Königlichen Litthauischen Regierung, 18121848 m. vadintas Intelligenz-Blatt für Lithauen. 18051819 m. Gumbinėje veikė „Lietuviškoji spaustuvė“, 18171944 m. Krauzeneko spaustuvė ir kitos. 18091919 iš viso veikė 14 spaustuvių, iš jų keturios išspausdino 31 knygą ir lietuvių kalba.[12]

Turizmas

redaguoti

Tarp svarbiausių miesto architektūros ir istorijos paminklų – buvusios Gumbinės apskrities administracijos pastatas su laikrodžiu ir kurantais, miesto simboliu tapusio briedžio bronzinė skulptūra, pastatyta 1912 m.

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje vokiečių atstatyta ir atšventinta 1752 m. zalcburgiečių statyta bažnyčia, vienuolyne veikia zalcburgiečių dekanato centras.

Ekonomika

redaguoti

1860 m. nutiestas valstybinis plentas KaraliaučiusStalupėnai. Dabar tai europinės magistralės E28 dalis. Jau XIX a. mieste buvo daug pramonės įmonių, didelės kareivinės. 1917 m. pradėjo veikti žemės ūkio mašinų gamykla. Mieste iki šiol veikia elektrotechnikos (šviestuvų) gamykla. 2009 m. ir 2010 m. Gumbinėje buvo pastatytos naujos gamyklos.

Gyventojai

redaguoti

Iki XVIII a. pradžios Gumbinės apylinkėse gyveno vien lietuvininkai, o pačioje Gumbinėje jie sudarė daugumą gyventojų. Per 17091711 m. didįjį marą bei po jo sekusį badmetį daugiau, kaip 50 % jų mirė. Po to sekusi Didžioji Prūsijos kolonizacija paliko savo pėdsaką – iki 1736 m. Gumbinėje ir apylinkėse apsigyveno daug kolonistų, ypač zalcburgiečių. Vien mieste jų apsigyveno 237. 1890 m. surašymo duomenimis iš 12 207 gyventojų 269 užsirašė katalikais, 95 žydais.

1945 m. į miestą atvyko pirmieji ešelonai su persikėlėliais iš Rusijos. Grįždami į Rusiją tie ešelonai jau vežė tremtinius iš Lietuvos. Likę vietiniai gyventojai buvo deportuoti į Vokietiją.

 
 
Demografinė raida tarp 1800 m. ir 2021 m.
1800 m. 1875 m. 1890 m. 1907 m. 1925 m. 1939 m.sur.
5 234 9 000 12 207 14 196 19 002 24 537
1944 m. 1945 m. 2002 m.sur. 2021 m. - -
24 000 1 100 28 467 28 177 - -

Žymūs žmonės

redaguoti
  • Evangelikų liuteronų bažnyčioje 1714 m. pakrikštytas Kristijonas Donelaitis.
  • Bažnyčioje kunigais dirbo:
    • 1672–1708 m. Mykolas Merlinas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas
    • 1787 m. K. G. Keberis
    • 1847–1851 m. C. R. Jacoby
  • XIX a. pradžioje Gumbinės gimnazijoje mokėsi Eduardas Gizevijus.

Gumbinėje gimė:

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
  2. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  3. GumbinėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 259 psl.
  4. Gumbinė. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 542
  5. Gumbinė . Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2025-01-16).
  6. Gumbinė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 85
  7. Albertas Juška, Algirdas Matulevičius, Martynas PurvinasGusevas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 280 psl.
  8. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 126
  9. Rudolf Grenz: Stadt und Kreis Gumbinnen. Eine ostpreußische Dokumentation. Zusammengestellt und erarbeitet im Auftrag der Kreisgemeinschaft Gumbinnen, Marburg/Lahn 1971
  10. Gumbinnen (Genealogy.net)
  11. Gumbinner Heimatbrief. Nachrichtenblatt für die Stadt und den Kreis Gumbinnen. Organ der Kreisgemeinschaft Gumbinnen/Ostpreußen. Erscheinen seit etwa 1952 etwa zwei Mal im Jahr.
  12. 12,0 12,1 Gusevas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 280 psl.
  13. Domas KaunasGusevas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 280 psl.

Nuorodos

redaguoti
  • Gumbinė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 85–90