Vikipedija

Italijos ir Lietuvos santykiai

Italijos ir Lietuvos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Italijos ir Lietuvos.

Italijos ir Lietuvos santykiai

Lietuva (oranžinė) ir Italija (žalia) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 • De jure pripažinimas iš Italijos pusės: 1922 m. gruodžio 20 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugpjūčio 30 d.
 Prekybos apimtys (2020):[1]
 • Lietuva → Italija: 612,5 mln. eur.
 • Italija → Lietuva: 1,49 mlrd. eur.
 Turistų srautai:
 • Italija → Lietuva (2020): 9324[1]

Italija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 26 d. Diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugpjūčio 30 d. Tarpukariu Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino Ambasadorių konferencijos metu, 1922 m. gruodžio 20 d.

Lietuva savo šalies ambasadą yra atidariusi Italijoje (dabartinis atstovas – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ričardas Šlepavičius), tuo tarpu Italija turi ambasadą Vilniuje (atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Diego Ungaro). Lietuvos garbės konsulatai įkurti Milane (Lombardijai), Paduvoje (Venetui), Taranto (Apulijai ir Bazilikatai), Turine (Pjemontui ir Aostos Slėniui), Genujoje (Ligūrijai), Palerme (Sicilijai), Florencijoje (Toskanai), Neapolyje (Kampanijai), Terane (Abrucams).

Veikia Italijos lietuvių bendruomenė (įsteigta 1952 m.). Lietuvoje 2021 m. pradžioje gyveno 640 Italijos piliečių, Italijoje - 5126 Lietuvos piliečiai.[2]

Abi šalys yra ES, eurozonos, EBPO, kitų tarptautinių organizacijų narės.

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Italijos Respublika grupė (dabartinė pirmininkė – Rūta Miliūtė).[3]

Santykių istorija redaguoti

Santykiai iki 1918 m. redaguoti

Dar pirmajame tūkstantmetyje buvo prekiaujama tarp baltų genčių ir Romos imperijos, kurios centras buvo dabartinėje Italijoje. Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje kilus tautiniam atgimimui tarp romantikų paplito romėniškosios lietuvių kilmės teorija, kurios ištakos – XVI a. ir Mykolo Lietuvio parašytas lotyniškas traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De Moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum).

Pirmaisiais santykiais tarp Italijos ir Lietuvos galima laikyti 1251 m., kuomet su italų kilmės popiežiumi Inocentu IV susitiko oficiali Mindaugo delegacija aptarti Mindaugo karūnavimą LDK karaliumi. 1317 m. kitas italų kilmės popiežius Jonas XXII rašė laišką didžiajam kunigaikščiui Gediminui, kuriam siūlė krikštytis.[4] 1518 Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas I vedė Milano kunigaikštytę Boną Sforcą. Jų sūnus Žygimantas Augustas taipogi 1548 m. paveldėjo titulą.

 
Italijos ambasada Vilniuje

LDK armijoje tarnavęs italas Alessandro Guagnini savo lotyniškame traktate Sarmatiae Europeae descriptio daug rašė apie Lietuvą ir minėjo lietuvių tariamą kilmę iš romėnų. Vėliau lietuvių istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas šiuo šaltiniu rėmėsi rašydamas apie lietuvių kilmę savo dviejuose veikaluose Lituanae pars prior (parašytas 1650 m.) ir Lituanae pars seconda.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir bajorai keliauti į Italiją pradėjo XVI a.[5] Panašiu metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė darbuotis italų architektai (Džiovanis Činis, Džiovanis Marija Bernardonis). Be architektų italus į LDK pritraukė jėzuitų įkurta Vilniaus didžioji kolegija, kuriai 1578 m. popiežius Grigorijus XIII suteikė universiteto teises. Vienas žymiausių Vilniaus universiteto profesorių italų – Stephanus Laurentius Bisius, doktorantūros darbą parašęs Paduvoje ir dirbęs Turine ir Venecijoje. Jis Vilniuje dėstė anatomiją ir osteologiją, dirbo kaip gydytojas ir buvo universiteto medicinos fakulteto vedėjas.[6]

LDK taip pat dirbo italų tapytojai Zanobio da Gianotti, Giovanni Cini, Giovanni Jacopo ir Džambatista Fredianis, kurių darbų yra Vilniaus katedroje, šv. Onos bažnyčioje, Šv. Mykolo bažnyčioje ir kitur. Vėliau Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli kartu su vietiniais menininkais suprojektavo Šv. Pauliaus ir Petro bažnyčią. XVII a. Pažaislio vienuolyno ansamblis buvo suprojektuotas Venecijos menininko Liudvikas Fredas. Taip pat LDK dirbo Pietro ir Karlo Putiniai, Giovanni Merli, Michele Arcangelo Palloni ir kiti. XVIII a. pab.-XIX a. pr. kūrė architektai Pietro de Rossi, Paolas Fontana.[7] Skaičiuojama, kad XVI a. vid.-XVIII a. pab. Laikotarpiu LDK savo pėdsakus paliko apie 40 Italijos ir pietinės Šveicarijos architektų, skulptorių ir dailininkų.[8]

Santykiai 1918–1940 m. redaguoti

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo reikšmingi santykiai su Italija, priklausiusia Ambasadorių konferencijai. Italiją galima laikyti palankiausiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusia Ambasadorių konferencijos valstybe, nes ši buvo viena iš vos penkių valstybių, kurių atstovai Tautų Sąjungoje dar 1920 m. lapkričio-gruodžio mėn. siūlė patenkinti Lietuvos prašymą priimti į Tautų Sąjungą.[9] 1924 m. gegužės 8 d. Italija kartu su Didžiąja Britanija, Japonija ir Prancūzija pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, kuria pripažino Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvos Respublikai. Tarpukariu tarp šalių pasirašytos šios sutartys: prekybos ir taikaus ginčų sprendimo sutartis (1927 m.), susitarimas dėl prekių ženklų apsaugos (1929 m.), nusikaltėlių išdavimo sutartis (1935 m.), susitarimas dėl prekių mainų ir mokėjimo (1936 m.), konsulinė konvencija (1937 m.) 1930 m. vasario 15 d. tarp Italijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Lietuvos buvo pasirašytas protokolas dėl Klaipėdos krašto okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimo, kuria Lietuva buvo įpareigota šioms valstybėms sumokėti 3,8 mln. aukso markių.

Tarpukariu tarp radikaliau nusiteikusių tautininkų (pvz., Jaunoji Lietuva aktyvistai, Antanas Valiukėnas) ir fašistinės srovės opozicijos jėgų (Zenonas Blynas) buvo populiarios Musolinio idėjos.[10] Zenonas Blynas buvo kelis kartus lankęsis Italijoje ir itališkąjį fašizmo modelį laikė pavyzdžiu Lietuvai.[11]

Tarp Italijos ir Lietuvos būta kultūrinių mainų. Į lietuvių kalbą imta versti itališkos literatūros. 1930 m. Gianni Morici Romoje išleido knygą Lietuvių liaudies dainos, į kurią sudėjo apie 300 lietuvių liaudies dainų.[12] 1921 m. Lietuvoje lankėsi italų kunigas Nicola Turchi, vėliau parašęs knygelę Nepriklausomoje Lietuvoje. 1933 m. parašė knygą italų kalba apie Lietuvos istoriją. Kitas to meto italų autorius Giuseppe Salvatori domėjosi lietuvių filosofija ir menu, žurnale Studi baltici parašė straipsnių apie Antaną Baranauską, Vincą Krėvę, Maironį ir lietuvių liaudies dainas, 1932 m. išleido knygą.

Santykiai Lietuvos okupacijos metais redaguoti

1940 m. liepos mėn. Stasys Lozoraitis Italijos vyriausybei įteikė protesto notą dėl Lietuvos sovietinės okupacijos. Lietuvos ambasados Italijoje turtas (baldai ir archyvai) pagal S. Lozoraičio ir Lietuvos pasiuntinio prie Šv. Sosto Stasio Girdvainio sudarytą sutartį buvo perduotas Lietuvos atstovybei prie Šventojo Sosto, o ambasados pastatas – Italijos vyriausybei, kuri rugpjūčio 27 d. jį perdavė TSRS. Ginčas tarp Lietuvos Respublikos ir Italijos dėl jo grąžinimo Lietuvai išspręstas tik 2013 m., Italijai už simbolinę nuomą 99 metams perleidus Vittorios Colonnos gatvėje esančius Blumenstihlo rūmuose (Palazzo Blumenstihl).[13], istorinę Villa Lituania paliekant Rusijai, kuri čia yra įsteigusi savo konsulatą.

1940 m. rugsėjį Romoje buvo surengtas Lietuvos pasiuntinių pasitarimas, kuriame nubrėžtos Lietuvos diplomatijos tolesnės veiklos gairės, išrinktas Tautinis komitetas, kurio pirmininku tapo Ernestas Galvanauskas, o pirmininko pavaduotojais – Stasys Lozoraitis, Kazys Škirpa, Eduardas Turauskas). Buvo ketinta Tautinį komitetą performuoti į Lietuvos vyriausybę tremtyje. Vis dėlto Tautinis komitetas veikė tik iki Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymo 1941 m. birželio mėnesį ir niekada nebuvo atkurtas. 1940–1983 m. Romoje rezidavo Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis.

Sovietmečiu buvo išversta Dantės Dieviškoji komedija. Vertėjas – Aleksys Churginas. Išeivijoje gyvenęs Vincas Mincevičius išvertė Jono Biliūno, Antano Vaičiulaičio, Vinco Krėvės, Stepo Zobarsko, Nelės Mazalaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ir kitų lietuvių autorių, taipogi dalį Kristijono Donelaičio Metų.[12] Prie itališkos literatūros vertimų į lietuvių kalbą daug prisidėjo ir kiti išeivijoje gyvenantys lietuviai, pvz., Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tuo tarpu sovietinėje Lietuvoje išpopuliarėjo itališkos pasakos, tokios kaip Pinokio nuotykiai ir Čipolino nuotykiai. Pastarąjį išpopuliarino 1961 m. Sojuzmultifilm išleista ir lietuviškai dubliuota animacija, Lietuvoje pagal „Čipolino nuotykius“ sukurta nemažai spektaklių ir baletas.

Santykiai po 1991 m. redaguoti

 
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo šventė Italijoje (Ispra, 2013 m. liepos 1 d.)

Italijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugpjūčio 30 d. Tarp šalių pasirašytos dvišalės sutartys: sutartis dėl „Lietuvos-Italijos Gretutinio Fondo“ (1993 m.), sutartis dėl ekonominio, gamybinio ir techninio bendradarbiavimo (1994 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo kultūros, švietimo, studijų, mokslo ir technologijų srityse (1996 m.), sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (1996 m.), sutartis dėl oro susisiekimo (1996 m.), sutartis dėl vizų režimo panaikinimo asmenims, dirbantiems krovininių automobilių ir autobusų vairuotojais (1997 m.), sutartis dėl asmenų grąžinimo (1997 m.), sutartis dėl abipusės tarptautinio keleivių ir krovinių vežimo tvarkos (1998 m.), sutartis dėl vizų režimo panaikinimo (1999 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo turizmo srityje (1999 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo gynybos srityje (1999 m.), susitarimas dėl įslaptintos informacijos abipusės apsaugos (2008 m.), susitarimas dėl diplomatinių atstovybių (2013 m.)[14]

Tarp šalių būta ne vieno aukščiausių vadovų vizitų. 2018 m. Lietuvoje lankėsi Italijos prezidentas Serdžijo Matarela[15] 2019 m. lapkritį Romoje lankėsi Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kur susitiko su prezidentu Serdžiju Matarela, ministru pirmininku Džiuzepe Konte. 2021 m. rugsėjo 2 d. su oficialiu vizitu Italijoje lankėsi Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė, susitikusi su Italijos premjeru Mario Draghi, taip pat kadaise ėjusiu ir finansų ministro pareigas.

Yra Lietuvos vardu pavadintų gatvių Romoje, Olbijoje, Riminyje, Grosete, Londžiane, Batipaljoje, Florencijoje, taip pat aikštė Palerme.[16]

Švietimo, mokslo, sporto ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas redaguoti

Į lietuvių kalbą išversta daug itališkos literatūros. Egzistuoja du Dantės Pragaro vertimai (antrąjį 2007 m. parengė Sigitas Geda[17]). Vilniuje veikia Italų kultūros institutas, Kaune – Dante Alighieri komitetas, kuriuose organizuojami su italų kultūra susiję renginiai, siūlomi italų kalbos kursai. Vilniaus universitete yra italų filologijos specialybė, VDU – italistikos ir romanų kalbų bakalauro studijų programa. Pizos universitete veikia baltistikos katedra. Vyksta mainai tarp Lietuvos ir Italijos aukštųjų mokyklų. Po Nepriklausomybės atkūrimo išleista šiuolaikinių lietuvių apsakymų antologijų, S. Parulskio romanas Trys sekundės dangaus, Romualdo Granausko apysaka Gyvenimas po klevu, Icchoko Mero romanas Lygiosios trunka akimirką; išversta Vytauto Mačernio ir Justino Marcinkevičiaus poezijos, poetų žemininkų antologija, Kornelijaus Platelio, Sigido Gedos, Tomo Venclovos, Gintaro Grajausko antologijos ir rinktinės lietuvių poetų antologijos, taip pat vaikų literatūros (Sigutės Ach, A. Čeredevaitės, Kęstučio Kasparavičiaus, Vytauto Landsbergio ir kitų autorių). Yra išleista Justino Marcinkevičiaus drama Mažvydas, Juozo Urbšio prisiminimai, Sibiro tremtinių dainos, pasaka Eglė žalčių karalienė.[12] Tuo tarpu į lietuvių kalbą be klasikinės italų literatūros išversta U. Eco, A. Baricco, N. Ammaniti A. Camilleri ir kitų šiuolaikinių rašytojų kūrinių.[12] Lietuvoje nuo pat sovietmečio populiarus išlieka italų pop muzikos dainininkas Toto Cutugno, koncertavęs ir Lietuvoje.

2019 m. Venecijoje vykusioje bienalėje lietuvių menininkių ooera „Saulė ir jūra (Marina)“ sulaukė milžiniškos sėkmės.[18]

Romoje, Toskanoje, Milane, Sardinijoje, Pjemonte ir Genujoje veikia lituanistinės mokyklėlės Italijos lietuvių vaikams.

Nors santykinai negausi, italų bendruomenė Lietuvoje yra gan matoma. Tarp žymių Lietuvoje gyvenančių italų paminėtini humoristinėmis dainomis „Ryk, žuvėdra, ryk“ ir „Katiniukas“ išgarsėjęs dainininkas Giacomo Merlo[19], šefas Gian Luca Demarco[20], baltistas dr. Stefano Lanza[21].

Lietuvos ir Italijos vyrų futbolo rinktinės iki 2021 m. gruodžio yra tarpusavyje sužaidusios 8 rungtynes. Iš jų septynerias laimėjo Italijos rinktinė, vienąkart rezultatus buvo lygus. Tarpusavyje žaidę yra ir lietuvių bei italų vyrų krepšinio rinktinės.

Ekonominiai santykiai redaguoti

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Italijos siekė 2,1 mlrd. eurų, o Italija buvo 8-ta pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė.[1]

Prekybos balanse vyrauja importas iš Italijos į Lietuvą.

  • Eksportas sudaro 612,5 mln. eurų; o Italija yra 15-as pagal dydį eksporto partneris.
  • Importas sudaro 1,488 mlrd. eurų; Italija yra šeštas pagal dydį importo partneris. Daugiausiai importuojama mašinų ir mechaninių įrenginių, elektros mašinų ir įrenginių bei jų dalių, plastikų ir jų dirbinių, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų bei acto, dirbinių iš geležies arba iš plieno.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Italija yra 30-a (investicijos siekia 46,29 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių Lietuvos investicijų užsienyje dydis Italijoje 2020 m. buvo 29,48 mln. eurų (12-a vieta pagal apimtį).[1]

Pilietiniai mainai redaguoti

Metai 2016[22] 2020[23] 2021[24] 2022[2]
Italijos piliečių skaičius Lietuvoje 338 587 517 640
Metai 2015[22] 2019[23] 2021[24] 2022[2]
Lietuvos piliečių skaičius Italijoje 4 875 5 295 5 249 5 126

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas redaguoti

Pasiuntiniai Lietuvai redaguoti

Sąrašas nėra baigtinis

Pasiuntiniai Italijoje redaguoti

Lietuviškų ordinų kavalieriai redaguoti

Už nuopelnus Lietuvai iki 2021 m. apdovanoti 49 Italijos piliečiai.[26]

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Italija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-01-06. Nuoroda tikrinta 2022-01-06. {{cite web}}: Cite has empty unknown parameter: |4= (pagalba)
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  3. ↑ Tarpparlamentinių ryšių su Italijos Respublika grupė (lrs.lt)
  4. ↑ [1]Archyvuota kopija 2022-01-06 iš Wayback Machine projekto. with Italy. Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje
  5. ↑ Jolita Sarcevičienė. Italija Teofilės Konstancijos Radvilaitės-Moravskos 1773–1774 m. kelionės dienoraštyje
  6. ↑ With Italy Archyvuota kopija 2022-01-06 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ Kastelo Valsolda, XVIII a. architektų, be kurių neįsivaizuojamas Vilniaus baroko architektūros stilius, gimtinė
  8. ↑ Italų įtaka Lietuvos architektūroje – fenomenas, palikęs pėdsakus iki šių dienų (lrt.lt)
  9. ↑ Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas: Tarptautinių santykių plėtimas (istorijai.lt)
  10. ↑ Svarauskas, Artūras ir Tamošaitis, Mindaugas. Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje
  11. ↑ Vetusius [Blynas, Z.], Keliai. Akademikas, 1933, nr. 17, p. 333.
  12. ↑ 12,0 12,1 12,2 12,3 Dini, Pietro U. ir Klioštoraitytė, Rasa. „Italų literatūra lietuvoje ir lietuvių literatūra italijoje: vertimų bibliografija“, ISSN 2029-4050. Vertimo studijos. 2009. 2, p. 185–194.
  13. ↑ 72 metus trukęs Italijos ir Lietuvos diplomatinis ginčas – išspręstas
  14. ↑ Italija | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-01-06 iš Wayback Machine projekto.
  15. ↑ Lietuvoje lankosi Italijos prezidentas S. Mattarella
  16. ↑ Buvusi Sovietų Sąjungos gatvė Florencijoje pavadinta Lietuvos gatve (Pasaulio lietuvis.lt)
  17. ↑ Genovaitė Dručkutė. Du Dantės „Pragaro“ vertimai
  18. ↑ Venecijoje triumfavusio lietuvių kūrinio sėkmės istorija: iš pradžių atėjo 17 žmonių, po to – nebesuskaičiavom
  19. ↑ Dainos apie žuvėdrą autorius svajoja sukurti amžinai gyvuojančią dainą (nuotraukos, video)
  20. ↑ Verslumą iš senelio paveldėjęs Demarco: Lietuva lenktyniauja su tais, kuriuos seniai aplenkė
  21. ↑ Kaune gyvenantis italas Stefano Lanza: lietuvių kalbos jausmas sparčiai bunka
  22. ↑ 22,0 22,1 Migracijos metraštis 2016 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  23. ↑ 23,0 23,1 Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  24. ↑ 24,0 24,1 Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  25. ↑ [2] Archyvuota kopija 2022-01-06 iš Wayback Machine projekto. (Ambasados Italijoje inf.)
  26. ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Nuorodos redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

 

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Italijos_ir_Lietuvos_santykiai&oldid=7191547"