Juozas Urbšys
| Juozas Urbšys | |
|---|---|
| |
| J.Urbšys tarpukariu | |
| Gimė |  1896 m. vasario 29 d.Šeteniuose, Kėdainių raj. |
| Mirė | 1991 m. balandžio 30 d. (95 metai) Kaune
|
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Mašiotaitė-Urbšienė |
| Veikla | nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Juozas Urbšys (1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių raj. – 1991 m. balandžio 30 d. Kaune) – tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas.[1]
BiografijaKeisti
1905–1907 m. gyveno Zaosėje. 1907–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas perkeltas į Maskvą. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą, buvo išsiųstas į frontą. Po Spalio revoliucijos dirbo Sovietų Rusijos Darbo liaudies komisariate.[2]
1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. 1919–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau – Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922–1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927–1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933–1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.
1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo sprendimu ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 1943–1944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. 1954 m. peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavus kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.
1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. M. Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties (1959 m.) buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos, mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne.[3] 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje. Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
KūrybaKeisti
J. Urbšys buvo ne tik diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų. Labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.
Tarpukario metais išvertė Prancūzijos rašytojo Georges Duhamel romaną „Salavino dienoraštis“ (1930 m.), po 1956 m. vertė prancūzų klasiką: Gustave Flaubert „Jausmų ugdymas“ (1959 m.), Allain-Rene Le Sage „Šlubas velnias“ (1961 m.), Romain Rolland „Kola Brenjonas“ (1966 m.), Molière „Tartiufas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas-bajoras“, „Tariamasis ligonis“ ir kitas komedijas (1967 m.), Abbé Prévost „Manona Lesko“ (1968 m.), Pierre de Beaumarchais „Figaro vedybos“ (1972 m.).
Atgimimo metais išleido knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988 m., 90 000 egz.) [4], „Atsiminimai“ (1988 m., papildomas leidimas 1990 m.).[5]
ĮvertinimasKeisti
- Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas;
- Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinas;
- Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas;
- Estijos, Latvijos, Švedijos, Prancūzijos, Čilės, Vatikano ordinai ir medaliai.
Atminimo įamžinimasKeisti
- 1990 m. suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas;
- 1991 m. vasario 28 d. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas [6];
- 1992 m. V. Putvinskio g. 54-2 (Kaunas) esančiame bute įrengtas memorialinis kambarys;
- 1996 m. vasario 29 d. J. Urbšio vardas suteiktas Kauno 29-tai vidurinei mokyklai;
- 1997 m. Tiskūnų pagrindinė mokykla (Kėdainių raj.) pavadintos Juozo Urbšio vardu;
- 1999 m. balandžio 30 d. Kauno Dainavos rajone, ant namo Kovo 11-osios g. 2 atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Pranas Bartulis, archit. Jonas Lukšė) [7]
- 2009 m. kovo 16 d. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pradėjo veiklą naujas padalinys Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras;
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Stasys Lozoraitis |
Lietuvos užsienio reikalų ministras 1938–1940 m. |
Po to: Vincas Krėvė-Mickevičius |
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Urbšys Juozas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 409 psl.
- ↑ Juozas Urbšys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 385 psl.
- ↑ Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius. – V.: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2004. – 98, [1] p. – ISBN 9955-11-348-0
- ↑ Juozas Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. – V.: Mintis, 1988. – 107, [2] p. – ISBN 5-417-00307-7
- ↑ Juozas Urbšys. Atsiminimai. – K.: Spindulys, 1990.
- ↑ http://www.kaunas.lt/go.php/lit/Garbes_pilieciai/385
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=URB%D0YS%20JUOZAS