Inocentas IV
Inocentas IV (lot. Innocentius IV, tikrasis vardas Sinibaldo Fieschi dei Conti di Lavagna, apie 1195 m., Genuja – 1254 m. gruodžio 7 d., Neapolis) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1243 m. birželio 25 d. iki mirties.
- Šis straipsnis apie Popiežių Inocentą IV. Apie kitus popiežius vardu Inocentas skaitykite straipsnyje Popiežius Inocentas. Apie asmenis, turinčius vardą Inocentas skaitykite straipsnyje Inocentas.
Inocentas IV lot. Innocentius IV | |
---|---|
180-asis Popiežius | |
Gimimo vardas | it. Sinibaldo Fieschi dei Conti di Lavagna |
Gimė | apie 1195 m. Genuja, Italija |
Mirė | 1254 m. gruodžio 7 d. (~59 metai) |
Palaidotas (-a) | Laterano bazilika, Roma |
Tautybė | italas |
Inocento IV herbas | |
180-asis Popiežius | |
Išrinktas | 1243 m. birželio 25 d. |
Baigė | 1254 m. gruodžio 7 d. |
Pirmtakas | Celestinas IV |
Įpėdinis | Aleksandras IV |
Vikiteka | Inocentas IV |
Biografija
redaguotiGimė italų didikų Fiesčių šeimoje. Mokėsi Parmoje, studijavo teisę Bolonijos universitete, vėliau jame dėstė. Nuo 1225 m. buvo Albenjos vyskupas, nuo 1226 m. – Romos kurijos auditorius, nuo 1227 m. – apaštalinis vicekancleris. Nuo 1228 m. – kardinolas. 1235–1240 m. – Ankonos katedros rektorius ir popiežiaus legatas Šiaurės Italijoje. Tarpininkavo Pizos ir Genujos taikos derybose.
Išrinktas popiežiumi tęsė Grigaliaus IX pradėtą kovą su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Frydrichu II, 1245 m. jį ekskomunikavo ir uždraudė vadintis imperatoriumi. Rėmė dėl nepriklausomybės su imperatoriumi kariaujančius Italijos miestus. Po Frydricho II mirties kovojo su jo įpėdiniu Konradu IV.
Suvokdamas Mongolijos imperijos Europai keliamą grėsmę, užmezgė ryšius su mongolų didžiuoju chanu. Rėmė Vokiečių ordiną, ypač pasitikėjo pranciškonais ir dominikonais. Dominikonai jo pavedimu 1243–1245 m. surengė kryžiaus žygių prieš Livonijos ir Prūsijos tautas. 1243 m. Vokiečių ordino užkariautoje Prūsijos dalyje įsteigė keturias vyskupijas.
1244 m. liepos 15 d. nusiuntė savo sveikinimus ir palaiminimą tikintiesiems (krikščionims), gyvenantiems Lietuvoje.
1250 m. Milane priėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo pasiuntinius. 1251 m. parašė Lietuvos valdovui Mindaugui 6 laiškus, susijusius daugiausia su pastarojo krikštu (lietuvių kalba paskelbti 2005 m.), Kulmo vyskupą Henriką Haidenreichą įpareigojo karūnuoti Mindaugą karališku vainiku. 1254 m. įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją; tų pačių metų gegužę paragino Livonijos, Estijos ir Prūsijos dvasininkiją skelbti kryžiaus žygį prieš totorius ir jų bendrininkus.
Išleido labai daug Apaštališkojo sosto įstatymų. Svarbiausias kūrinys – „Penkios dekretalijų komentarų knygos“ (Apparatus in quinque libros decretalium).[1]
Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
---|---|---|
Pirmtakas Popiežius Celestinas IV |
Popiežius Inocentas IV 1243-1254 |
Įpėdinis Popiežius Aleksandras IV |
Nuorodos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Valdas Kužulis. Inocentas IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 145 psl.