Lietuvos laikinoji vyriausybė
Lietuvos laikinoji Vyriausybė – 1941 m. birželio sukilimo metu atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vykdomosios valdžios institucija.
Veiklos pradžia
redaguotiPirmasis posėdis įvyko 1941 m. birželio 24 d. Kaune, Donelaičio g. esančioje „Žaibo“ spaustuvėje.
Sudėtis
redaguoti- Juozas Ambrazevičius – švietimo ministras, einantis premjero pareigas
- Adolfas Damušis – pramonės ministras
- Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – komunalinio ūkio ministras
- Mečislovas Mackevičius – teisingumo ministras
- Jonas Matulionis – finansų ministras
- A. Novickis – susisiekimo ministras
- Juozas Pajaujis-Javis – darbo ir socialinės apsaugos ministras
- Stasys Raštikis – krašto apsaugos ministras
- Jonas Šlepetys – vidaus reikalų ministras
- P. Vainauskas – kontrolės ir prekybos ministras
- Ksaveras Vencius – sveikatos ministras
- Balys Vitkus – žemės ūkio ministras
- Vladas Grudzinskas – maitinimo valdytojas
- Juozas Senkus – spaudos valdybos viršininkas ministras
- Leonas Prapuolenis – Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis prie Vyriausybės
Vyriausybė paskyrė Krašto gynimo tarybą vadovauti ginkluotosioms pajėgoms:
- generolą S. Pundzevičių
- generolą M. Rėklaitį
- pulkininką J. Vėbrą
- Kauno miesto komendantą pulkininką Jurgį Bobelį
- Kauno burmistrą Kazimierą Palčiauską
Veiklos pabaiga
redaguoti1941 m. rugpjūčio 5 d. Vyriausybė sustabdė savo veiklą prieš savo ir tautos valią.
Nuorodos
redaguoti- Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė.
- Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis. Laisvės kryžkelės. Lietuvos laikinoji Vyriausybė
- Sigitas Jegelevičius. Lietuvių savivalda ir vokiečių okupacinė valdžia: tarp kolaboravimo ir rezistencijos
- Unelected 1941 Pro-Nazi Provisional Government of Lithuania Never Intended Good for Country
- Mečislovas Mackevičius. Dėl žydų genocido Lietuvoje.
- Kita versija (Dalia Kuodytė, „Vieno dokumento istorija ir ne tik…“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8))
- Kęstutis Skrupskelis. Chaoso dienos.[neveikianti nuoroda]
- Vidmantas Valiušaitis. Kodėl istorikai bijo faktų?