Ambasadorių konferencija
Ambasadorių konferencija (pranc. Conférence des Ambassadeurs, angl. Conference of Ambassadors) – Antantės aukščiausiosios tarybos nutarimu sudarytas vykdomasis organas, nuo 1919 m. iki 1931 m. veikęs Paryžiuje ir turėjęs prižiūrėti Versalio taikos sutarties nuostatų įgyvendinimą.
Ambasadorių konferenciją sudarė Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje bei Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kuris kartu buvo ir konferencijos prezidentas. JAV ambasadorius turėjo stebėtojo teises, kadangi Jungtinių Valstijų Senatas neratifikavo Versalio sutarties ir JAV nedalyvavo Tautų Sąjungos veikloje. Faktiškai konferencija buvo neformalus Tautų Sąjungos politiškai įtakingiausių valstybių organas, dalyvavęs įvairių teritorinių konfliktų Europoje sprendimuose, tarp jų: Zaolzės konfliktas tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos, Vilniaus krašto priklausomybės konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos,[1] Klaipėdos krašto priklausomybės klausimas. Po Lokarno sutarčių pasirašymo 1925 m., Ambasadorių konferencijos aktyvumas ženkliai sumažėjo.
Su Lietuva susiję konferencijos procesai:[2]
- 1919 m. balandžio 8 d. į konferenciją kreipėsi Mažosios Lietuvos tautinė taryba, prašydama Mažąją Lietuvą autonomijos teisėmis prijungti prie Lietuvos.
- 1922 m. gruodžio 20 d. konferencija pranešė Lietuvos vyriausybei, kad pripažįsta Lietuvą de jure.
- 1923 m. vasario 16 d. perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą.
- 1923 m. kovo 15 d. pripažino Lenkijos valda jos užgrobtą Vilniaus kraštą.
- 1924 m. gegužės 8 d. konferencija pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, kuria Lietuvai autonomijos teisėmis buvo perduotas Klaipėdos kraštas.