Neapolis

komuna Italijoje

Neapolis (it. Napoli, neapol. Napule) – miestas ir uostas pietinėje Italijoje, šalia Vezuvijaus ugnikalnio, prie Neapolio įlankos Tirėnų jūroje. Kampanijos regiono sostinė. Trečias pagal gyventojų skaičių Italijos miestas.

Neapolis
it. Napoli
            
Miesto centras
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Italijos vėliava Italija
Įkūrimo data 600 m. pr. m. e.
Meras Luigi de Magistris
Gyventojų (2021.08.31.) 937 242
Plotas 117,27 km²
Tankumas (2021.08.31.) 7 992 žm./km²
Altitudė 17 m
Pašto kodas 80100, 80121-80147
Tel. kodas 081
Tinklalapis [1]
Vikiteka Neapolis
Miesto globėjas (-ai) Januarijus
Kirčiavimas Neãpolis
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 726

Mieste yra tarptautinis oro uostas, jūrų uostas, kurio krovinių metinė apyvarta – 10 mln. tonų. Neapolio jūrų uostas pagal aptarnaujamų keleivių skaičių yra vienas didžiausių pagal dydį pasaulyje – 2007 m. uostas aptarnavo 8 988 056 keleivius.[1] Tai pagrindinis pietų Italijos ekonominis ir kultūrinis centras. Išvystyta naftos pramonė, metalurgija, mašinų gamyba, elektrotechnikos, lengvoji ir maisto pramonė. Yra metropolitenas, universitetas, nacionaliniai muziejai ir galerija. Vienas svarbiausių pasaulyje archeologijos muziejų – Neapolio nacionalinis archeologijos muziejus. Daug bažnyčių. 1830 m. mieste buvo atidaryta pirmoji pasaulyje picerija.

Istorija redaguoti

Antika redaguoti

 
Neapolio panorama palei Neapolio įlanką

Neapolio istorija prasideda VII a. pr. m. e., kai Kumų, Eubojos graikų kolonijos, gyventojai įkūrė Partenopę. Po to dėl nežinomos priežasties šalia Partenopės kumiečiai pastatė naują miestą ir pavadino Neapoliu (Nauju Miestu). Maždaug tuo metu jie atrėmė etruskų invaziją. Miestas augo dėl galingo graikų miesto-valstybės Sirakūzų įtakos ir senasis bei naujasis miestas prie Neapolio įlankos susijungė į vieną.

Miestas buvo Romos respublikos sąjungininkas kovoje su Kartagina, o stiprios miesto sienos neleido Hanibalui įsiveržti. Per Samnitų karus samnitai užėmė Neapolį, tuomet judrų prekybos centrą, bet romėnai jį išlaisvino ir pavertė savo kolonija. Romėnai gerbė miestą kaip helenizmo centrą: gyventojai išlaikė graikų kalbą ir papročius, buvo pastatyti akvedukai, viešos pirtys, odeonas, teatras, Dioskūrų šventykla, o daugybė galingų imperatorių atostogaudavo Neapolyje, tarp jų Klaudijus ir Tiberijus. Tuo metu Neapolyje pradėjo plisti krikščionybė, teigiama, jog apaštalai Petras ir Paulius pamokslavo mieste. Taip pat mieste buvo nukankintas šventasis Januarijus, vėliau tapęs miesto globėjumi.

Viduramžiai redaguoti

Nuo V a. žlungant Romos imperijai Neapolis tapo svarbia kovų vieta tarp iš šiaurės besiveržiančių barbarų genčių ir Bizantijos valdomų Italijos pietų. VI a. čia vyko Gotų karai, kol galiausiai Neapolį užvaldė Bizantija. Net kai didžiąją dalį Italijos užkariavo Langobardų karalystė, Neapolis liko ištikimas Bizantijai. VII a. viduryje ši čia suformavo sau pavaldžią Neapolio hercogystę, kuri kontroliavo beveik visą dabartinę Neapolio provinciją.

763 m. hercogas Steponas II atsimetė nuo Konstantinopolio patriarcho valdžios ir prisiekė ištikimybę Popiežiui. Dar po šimtmečio, 840 m. Sergijus I pavertė hercogystę paveldima ir taip tapo visiškai nepriklausomu. Neapolis tapo galinga regionine jėga, konkuruojančia su savo pagrindinėmis priešininkėmis - Beneventu ir Kapuja.

1027 m. hercogas Sergijus IV dovanojo sau priklausiusią Aversos grafystę normanams, tuo metu valdomiems Rainulfo Drengoto. Ši pirmoji normanų valda Italijoje gana greitai plėtėsi aplinkinių valstybėlių sąskaita, tapdama pagrindine Neapolio priešininke. Suvieniję visą pietinę Italiją ir įkūrę Sicilijos karalystę, 1137 m. normanai prisijungė Neapolio hercogystę. Joje Neapolis tapo antruoju svarbiausiu miestu (po Palermo) su naujai statyta Castel dell'Ovo pilimi - laikinąja karalių rezidencija.

XII a. pabaigoje Sicilijos karalystėje normanų dinastiją pakeitė Hohenštaufenai, kurie rūpinosi antruoju karalystės miestu ir pavertė jį svarbiu meno ir mokslo centru. Tuo metu įkurtas Neapolio universitetas.

1266 m. Sicilijos karalystė perėjo į rankas Anžu dinastijai. Šios atstovai Neapolį oficialiai pavertė karalystės sostine, čia pastatyta Naujoji pilis, kuri tapo pagrindine karalių rezidencija, pastatydinta daug gotikinių bažnyčių. Po 1284 m. Sicilijos mišparų Sicilijos sala, buvusi pagrindinė karalystės dalis, perėjo Ispanijos Aragono karūnai. Nepaisant to, Anžu valdomos Italijoje teritorijos ir toliau buvo formaliai vadinamos Sicilijos karalyste. Tačiau kadangi jos sostinė buvo Neapolis, neformalus karalystės pavadinimas buvo Neapolio karalystė, egzistavusi iki 1816 m.

Naujieji laikai redaguoti

1442 m. Aragono karalius Alfonsas I nukariavo Neapolį ir prisijungė visą Neapolio karalystę prie Aragono karūnos. Sicilija, Aragonui atitekusi anksčiau, buvo valdoma kaip atskira valda. Po Aragono ir Kastilijos suvienijimo, Neapolio karalystė perėjo Ispanijos valdžiai, tačiau ją praktiškai nekliudomi administravo Neapolio vicekaraliai (viceré).

Aragono valdymo laikais Neapolis klestėjo. Buvo grindžiamos gatvės, statomi nauji pastatai, ir miestas tapo didžiausiu Ispanijos imperijos miestu. Susidarė puikios sąlygos formuotis puikiai Renesanso ir Baroko kultūrai, kurios pagrindiniai kūrėjai buvo Antonello da Messina, Jacopo Sannazzaro, Angelo Poliziano, Caravaggio, Salvator Rosa, Bernini, Bernardino Telesio, Giordano Bruno, Tommaso Campanella ir Giambattista Vico. Miestas sparčiai plėtėsi savo gyventojų skaičiumi.

XVII a. vid. Neapolį nusiaubė kilusi revoliucija prieš Ispanijos valdžią, o vėliau apie pusės gyventojų gyvybes nusinešė maras. Iki XVIII a. vidurio tęsėsi krizė.

Ispanijos karalystėje Neapolį valdė Habsburgai, kuriuos 1734 m. pakeitė Burbonai. Karolis III buvo žinomas kaip apšviestasis valdovas, kuris iniciavo daug reformų, rėmė menus ir kultūrą. Nepaisant to, Prancūzijos revoliucijos idėjoms plintant po Europą, Neapolyje įvyko revoliucija, kurios metu 1799 m. paskelbta Neapolio Respublika. Revoliuciją numalšino jungtinės britų ir rusų pajėgos, o 1806 m. atkurtą Neapolio karalystę užėmė Napoleonas. 1815 m. Burbonai susigrąžino Neapolio karalystę. o 1817 m. jis tapo naujai sukurtos Dviejų Sicilijų karalystės sostine. 1860 m. ji, o kartu ir miestas, įjungta į naujai susikūrusią Italijos Karalystę.

Naujausi laikai redaguoti

Per XIX-XX a. Neapolis buvo viena pažangiausių Italijos vietų, kur vyko technologinė revoliucija. Miestas greitai augo, pildydamas gausų proletariato (lanzzarones) sluoksnį. 1839 m. čia nutiestas pirmasis Italijoje geležinkelis, vėliau - vienas pirmųjų pasaulio funikulierius. Čia formavosi turtinga muzikinė kultūra, iš Neapolio kilo žinomos italų dainos, tokios kaip "O Sole Mio", "Santa Lucia" ir kt. Kartu miesto augimas sustiprino ir kriminalinio pasaulio veiklą: Neapolyje suklestėjo vietinė mafija, vadinamoji Camorra.

Per II Pasaulinį karą Neapolis buvo pirmasis Italijos miestas 1943 m. sukilęs prieš Nacių valdžią. 1944 m. jį nusiaubė Vezuvijaus išsiveržimas. Po karo miestas toliau augo, išlaikydamas svarbiausio pietų Italijos urbanistinio centro statusą. Jis turi gerą susisiekimą su aplinkiniais miestais, tapo svarbiu turizmo traukos centru. XX a. pabaigoje miestas sutvarkytas, pastatai restauruoti, o 1995 m. Neapolis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Geografija redaguoti

Neapolio srityje yra Pročidos, Kapri ir Iskijos salos. Senovės miestų Pompėjos, Herkulaniumas ir Stabė, sunaikinti 79 m. taip pat netoli Neapolio, Vezuvijaus teritorijoje.

 
Neapolio panorama

Administracinis suskirstymas redaguoti

 
Neapolio rajonai

Miestas administraciškai yra padalintas į 10 rajonų:

  1. Chiaia, Posillipo, San Ferdinando
  2. Avvocata, Montecalvario, Pendino, Porto, Mercato, San Giuseppe
  3. Stella, San Carlo all’Arena
  4. San Lorenzo, Vicaria, Poggioreale, Zona Industriale
  5. Vomero, Arenella
  6. Ponticelli, Barra, San Giovanni a Teduccio
  7. Miano, Secondigliano, San Pietro a Patierno
  8. Piscinola, Scampìa, Chiaiano
  9. Soccavo, Pianura
  10. Bagnoli, Fuorigrotta

Kultūra redaguoti

Neapolio senamiestis su 17 km² teritorija yra didžiausias Europoje, dalis jo nuo 1995 m. paskelbta UNESCO pasaulio paveldu. Vienas garsesnių pastatų – barokinė Neapolio katedra. Mieste yra daug muziejų.

Neapolyje veikia vietinė mafija Camorra – seniausias organizuoto nusikalstamumo sindikatas šalyje.[2]

Maistas redaguoti

 
Neapolietiška pica

Laikoma, jog picos ištakos yra Neapolis.[3] Pica, kartu su pasta, išlieka tarp svarbiausių valgių mieste. Neapolyje taip pat buvo išrastas pramoninis makaronų gaminimas naudojant makaronų mašinėlę. Tarp labiausiai paplitusių picos rūšių yra pizza margherita ir pizza fritta. Viena žinomesnių pastos rūšių yra spaghetti con sugo di pomodoro, spagečiai su Kampanijos šlaituose rinktų San Marcano pomidorų padažu. Kartu su pasta šie valgiai sudaro cucina povera, vadinamąją „virtuvėlę“. Neapolis taip pat garsėja patiekalais iš žuvies ir kitų jūrų gėrybių.

Iš vietos konditerijos gaminių žinomiausi sfogliatelle, sluoksniuotos tešlos kepiniai su rikotos įdaru. Neapolis taip pat garsėja čia gaminama espreso kava ir ledais.

Sportas redaguoti

Futbolas redaguoti

Neapolyje 1934 m. vyko II pasaulio futbolo čempionatas, 1968 m. – III Europos futbolo čempionatas, 1980 m. – VI Europos futbolo čempionatas, o 1990 m. – XIV pasaulio futbolo čempionatas.

Mieste žaidžia SSC Napoli klubas.

Miestai partneriai redaguoti

Miestai, su kuriais Neapolis yra užmezgęs partnerystės ryšius:

Taip pat skaityti redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. PORTO DI NAPOLI
  2. „Why Naples is experiencing a crime wave“. The Economist. Nuoroda tikrinta 2018-06-10.
  3. „History of pizza“. Life in Italy. Suarchyvuotas originalas 2018-10-11. Nuoroda tikrinta 2018-06-10.