Okeanija – geografinis regionas Ramiajame vandenyne, apimantis pietinėje dalyje išsibarsčiusius salynus – Melaneziją, Mikroneziją ir Polineziją. Sudaro daugiau nei 7500[1] (kitur nurodoma ~10 000)[2][3] salų. Driekiasi tarp subtropinių Šiaurės pusrutulio platumų ir vidutinių Pietų pusrutulio platumų.

Okeanija
Plotas1 260 000 km²
Gyventojų26 mln.
Tankumas~20,6 žm./km²
Valstybės
BVP (nominalus)1,63 trln. $
BVP gyventojui41 037 $
Kalbosanglų
prancūzų
maorių ir dar 27
Didžiausias miestasOklandas
Laiko juostosnuo UTC+9 iki UTC-6

Australija su Okeanija sudaro atskirą pasaulio dalį.[1][3] Okeanijai būdingos smulkios, dažnai negyvenamos salos, o didžioji gyventojų dauguma susitelkusi Naujosios Zelandijos ir Naujosios Gvinėjos salose.

Okeanijos valstybių ir teritorijų žemėlapis

Apibrėžimas ir padėtis redaguoti

Skirtinguose šaltiniuose dažnai pateikiami skirtingi Okeanijos apibrėžimai.[4] Tradicine, siauriausia prasme Okeanija įvardijamas visas salų ir salynų masyvas, sudarantis Mikroneziją, Melaneziją ir Polineziją (su Naująja Zelandija). Šiuo požiūriu šiauriausią Okeanijos sausumos tašką sudaro Havajų salynas (šiauriausia – Kurė sala), pietinį tašką – Kampbelo sala (į pietus nuo Naujosios Zelandijos), rytinį – Salavačio sala prie rytinių Naujosios Gvinėjos krantų, vakarinį – Sala i Gomeso salos (Čilės valda)[1] (arba Velykų sala).

 
XIX a. pab. prancūziškas žemėlapis, kuriame Okeanija padalinta į Polineziją, Melaneziją, Mikroneziją ir Maleziją (Malaiziją)
 
Okeanijos žemėlapis iš Didžiosios tarybinės enciklopedijos

Dažnai prie Okeanijos grupuojamas ir Australijos žemynas – Australija ir Okeanija laikoma atskira pasaulio dalimi.[1][2][3] Anglakalbėse šalyse Okeanija dažnai laikoma atskiru žemynu su Australija jos sudėtyje (ši retkarčiais įvardijama kaip „didžiausia Ramiojo vandenyno sala“).[5] Kitose šalyse Australija ir Eurazija laikoma žemynais, o Okeanija (kaip Europa ir Azija) – pasaulio dalimi.[6] Į Okeanijos sudėtį paprastai nėra įtraukiamos šiauriau esančios Ramiojo vandenyno salos – Riūkiū, Japonijos salos, Aleutų salos, Kurilų salos, taip pat Indonezijos ir Filipinų salos, Taivanas.[2] Naujosios Gvinėjos ribos taip pat nėra griežtos – vienur prie Okeanijos priskiriama visa sala (dažnai ir su aplinkinėmis salomis), kitur – tik Papua Naujajai Gvinėjai priklausanti dalis.

Apie 1804 m. danų-prancūzų mokslininkas Konradas-Maltas Briunas pavartojo sąvoką pranc. Terres océaniques („vandenyno žemės“),[7] o 1814 m. prancūzų kartografas Adrienas-Hiuberas Briujė (Adrien-Hubert Brué) pavartojo žodį Océanie, kuriuo apibūdino „Azijos salyną, Australaziją ir Polineziją“.[8] Pats pavadinimas yra graikų-lotynų kilmės, sukurtas iš žodžių lot. oceanus, sen. gr. ὠκεανός = ōkeanós „vandenynas, Okeanas“.

Viso Ramiojo vandenyno regiono tarp Azijos ir Amerikos skirstymas labai nevienalytis. Sąvoka Malezija apibrėžiamos Malajų ir Filipinų salos (dažnai įtraukiant Naująją Gvinėją); dabar šis regionas dar vadinamas Jūrine Pietryčių Azija arba Nusantara. Australazija vadinama Australija ir Naujoji Zelandija. Vidinis Okeanijos skirstymas 1832 m. pasiūlytas prancūzų keliautojo Žiulio Diumono d’Urvilio į Polineziją, Melaneziją ir Mikroneziją. 1973 m. antropologai Rodžeris Grynas (Roger Green) ir Endriu Poulis (Andrew Pawley) pasiūlė skirstyti Okeaniją į Artimąją (Naujoji Gvinėja su Bismarko ir Saliamono salynais) ir Tolimąją (visa likusi Okeanija, įskaitant Naująją Zelandiją, bet be Australijos).[9]

Geografija redaguoti

 
Besiveržiantis Jasuro ugnikalnis Tanos saloje (Vanuatu)
 
Pietų Alpės Naujosios Zelandijos Pietų saloje
 
Vulkaninė Bora Boros sala su koralinio atolo žiedu (Draugijos salos, Prancūzijos Polinezija)

Vandenyno teritorija, kurioje yra Okeanijos salos, užima yra 62 mln. km², ir driekiasi iš vakarų į rytus apie 13 000 kilometrų. Bendras salų plotas 1,26 mln. km².[1][3] Pusiaujas driekiasi šiaurine Okeanijos dalimi. 98 % salų yra į pietus nuo pusiaujo.

85 % Okeanijos sausumos ploto sudaro 3 salos – Naujoji Gvinėja, Naujosios Zelandijos Šiaurės sala ir Pietų sala. Kitos didesnės Okeanijos salos yra Naujoji Kaledonija, Taitis, Havajai, Naujoji Britanija, Bugenvilio sala, Naujoji Airija, Oahu, Vanua Levu, Viti Levu.

Paviršius redaguoti

Pagal savo kilmę Okeanijoje vyrauja trejopos salos:

  • Žemyninės salos yra buvusio Gondvanos žemyno dalys, susidariusios iš mezozojaus ir kainozojaus raukšlėtų nuosėdinių, intruzinių ir efuzinių uolienų. Jos kalnuotos, daug kur yra veikiančių ugnikalnių. Šios salos išsidriekusios puslankiu į šiaurę ir rytus nuo Australijos – Naujoji Gvinėja, Naujoji Zelandija (Šiaurės ir Pietų salos), Bismarko salynas, Saliamono salos, Naujoji Kaledonija, Naujoji Britanija, Naujoji Airija;
  • Vulkaninės salos paplitusios beveik visoje Okeanijoje. Jose stūkso veikiantys arba jau užgesę ugnikalniai. Dalį vulkaninių salų sudaro povandeninių ugnikalnių viršūnės.
  • Koralinės salos ir atolai gausiai paplitę visoje Okeanijoje. Jas sudaro ant užgesusių apsemtų ugnikalnių viršūnių susidarę koralų rifai.[1]

Aukščiausia Okeanijos vieta laikomas Naujosios Gvinėjos vakaruose (Indonezijos teritorijoje) stūksantis Džajos kalnas (5029 m).[1][3] Jis stūkso Naujosios Gvinėjos saloje iš rytų į vakarus besidriekiančiame Naujosios Gvinėjos centriniame kalnagūbryje. Jame stūkso ir keletas kitų aukštų kalnų – Viktorijos (4038 m), Mandalos (4760 m), Trikoros (4750 m), Vilhelmo (4509 m). Aukšti kalnai stūkso ir Naujojoje Zelandijoje – per Pietų salą driekiasi Pietų Alpės, iškylančios iki 3724 m (Aorakio-Kuko kalnas). Kitose didesnėse salose taip pat yra virš 1500 m aukščio iškylančių kalnų – Mauna Kea (4207 m, Havajo s.), Popomanaseu (2335 m, Gvadalkanalio s.), Orohena (2241 m, Taitis), Pani kalnas (1628 m, Naujoji Kaledonija) ir kt.

Yra apie 60 veikiančių ugnikalnių.[1] Jų gausu Havajų salose (Mauna Loa, Kilauea), Bismarko ir Saliamono salose bei Naujosios Gvinėjos pakrantėse (Rabaulo kaldera, Bagana, Ulavunas ir kt.), Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje (Ruapehu, Ngauruhoė, Tongariras), Tongoje ir kitur. Gausu povandeninių ugnikalnių ar naujai sudarytų salų. Dažni žemės drebėjimai.

Dalis salynų ir salų valstybių sudarytos išimtinai iš koralinių salų ir atolų, iškilusių vos keli metrai virš jūros lygio (pvz., Kiribatis, Tuvalu, Maršalo Salos). Joms pavojų kelia dėl klimato atšilimo kylantis vandenyno lygis.

Daugelyje Okeanijos salų yra karstinių reljefo formų (Naujojoje Gvinėjoje ir Naujojoje Britanijoje – tropinio karsto), karstinių ir lavos urvų (pvz., Kazumuros urvas).[1]

Okeanijos salose yra naudingųjų iškasenų: nikelio (Naujoji Kaledonija), naftos ir gamtinių dujų (Naujoji Gvinėja, Naujoji Zelandija), vario (Bugenvilio sala), aukso (Naujoji Gvinėja, Fidžis), fosfatų (Nauru, Banaba, Makatea); vandenyno dugne yra geležies ir mangano konkrecijų, kobalto.[1]

 
Medūzų ežeras Eil Malko saloje (Palau)

Vidaus vandenys redaguoti

Dėl mažo sausumos ploto didesnių upių ar ežerų nėra. Ilgiausios upės vagoja didžiausias salas – Mamberamas, Flajus, Sepikas, Digulas, Kikoris, Ramu (Naujoji Gvinėja), Vaikatas, Kluta, Vanganujis, Tajeris (Naujoji Zelandija), Reva, Sigatoka (Fidžis). Daugelis didesniųjų upių prasideda kalnuose, teka giliais slėniais, vagos slenkstėtos. Žemupių slėniai pelkėti, dažnai skaidosi į deltas, apaugę mangrovėmis, nuo jūros atskirti nerijų.[10] Rytų Okeanijoje drėgmė daugelyje salų susigeria į bazaltines ir klintines uolienas, todėl upės nesisidaro.[10]

Ežerai vulkaninės arba ledyninės kilmės, daugiausia telkšo Naujojoje Zelandijoje (Taupo ežeras, Te Anau, Vakatipu, Vanaka, Pukakis ir kt.). Kitur ežerai susidarę užakus koralinių salų lagūnų protakoms arba klintiniuose duburiuose (pvz., Medūzų ežeras) ir pasižymi kiek gėlesniu vandeniu. Daugelyje koralinių salų nuolatinio gėlo vandens telkinių nėra (nebent požeminės gėlo vandens sankaupos).[10]

Ledynų yra Naujosios Gvinėjos ir Naujosios Zelandijos Pietų salų kalnuose. Šiaurės saloje yra geizerių.[10]

 
Atogrąžų ciklono sukeltos bangos Port Viloje (Vanuatu)
 
Nuolat lietaus merkiami Kauai salos šlaitai (Havajai, JAV)

Klimatas redaguoti

Okeanijai būdingas jūrinis klimatas – šiaurinėje dalyje (aplink pusiaują) ekvatorinis ir subekvatorinis, piečiau – tropinis ir subtropinis, o pačiuose pietuose – vidutinių platumų. Atmosferos cirkuliaciją lemia pastovios Havajų, Pietų Ramiojo vandenyno ir Antarktidos aukšto atmosferos slėgio sritys, Antarkties žemo slėgio sritys, taip pat barinio lauko virš Azijos ir Australijos sezoninė kaita.[1]

Okeanijos klimatas pasatinis – šiaurės rytų pasatai pučia iš Havajų aukšto slėgio srities, pietryčių pasatai – iš Pietų Ramiojo vandenyno maksimumo. Vakarų vėjai vyrauja maždaug išilgai 50° pietų platumos. Okeanijos vakarinėje dalyje maždaug iki 170° rytų ilgumos ir 30° pietų platumos vyksta musoninė vėjo krypčių kaita.[1]

Ties pusiauju vidutinė metinė oro temperatūra laikosi apie 26–28 °C, subtropikuose – 16–25 °C, vidutinių platumų juostoje – 5–16 °C.[1] Naujosios Zelandijos Pietų saloje žiemomis dažnos neigiamos temperatūros (iki -25,6 °C).[11] Okeanijos vakaruose šilčiau nei rytuose.

Kritulių kiekis labai priklauso nuo konkrečių salų padėties ir reljefo. Salose, esančiose konvergencijos zonoje, metinis kritulių kiekis viršija 2000 mm. Subekvatorinio klimato juostoje kritulių daugiausia vasarą. Tropinių sričių rytuose kritulių mažiau kaip 1000 mm. Yra ypač drėgnų regionų: Ponapės salos kalnuotose vietovėse metinis kritulių kiekis vietomis siekia 7600 mm,[12] Vaialealės kalno šlaituose (Kauai sala, Havajai) – >9500 mm (rekordinis – 17 300 mm),[13] Big Bogo pelkėje (Maui sala, Havajai) – 10 300 mm.[14]

Rudenį pasitaiko taifūnų.

 
Drėgnasis atogrąžų miškas Eua saloje (Tonga)

Gyvoji gamta redaguoti

Augalija redaguoti

Okeanijos augalija priklauso paleotropinei ir holantarktinei floristinei karalystei. Išskiriamos 3 posritės – melanezinė, havajinė ir naujazelandinė. Melanezinėje posritėje gausu atogrąžų augalų šeimų – pandaniniai, arekiniai (palmės), fikusiniai, lauramediniai, bananiniai, lūgniniai, taip pat plačiai paplitę pupiniai augalai. Gausybė epifitų (paparčių ir orchidėjų). Havajinėje posritėje nėra plikasėklių, fikusų, tėra vienintelė palmių gentis (keretpalmė – Pritchardia), mažai orchidėjų, bet gausu paparčių. Naujazelandinėje srityje gausu paparčių, astrinių, viksvuolinių, miglinių augalų. Okeanijos rytinės dalies salose labai daug endeminių rūšių (pvz., Havajuose ~90 % rūšių endeminės), tačiau einant į rytus mažėja biologinė įvairovė (Naujojoje Gvinėjoje >6800 augalų rūšių, o Havajuose 1100).[10] Būdingiausi Okeanijos medžiai – kokosai ir duonmedžiai.[1]

 
Kokospalmės atolo Kiribatyje pakrantėje

Būdinga labai įvairiopa augalija. Aukštų horstinių salų drėgnuose pavėjiniuose šlaituose, 300–600 m aukštyje auga kserofiliniai kietalapiai miškai, krūmų sąžalynai, savanos, iki 1000–1800 m aukštyje (drėgname ir karštame klimate) – drėgnieji atogrąžų miškai. Iki 3000 m aukštyje vėsiame arba labai drėgname klimate auga rūko miškai su žemesniais medžiais, samanų, paparčių, kerpių gausa. Aukščiausiuose salų kalnuose būdinga aukštikalnių augalija – krūmai, krūmokšniai, pagalvių formos žolės. Sausesniuose priešvėjiniuose šlaituose auga dykumingos savanos ir pusdykumės su skurdžiais krūmokšniais, kuokštinėmis žolėmis, kserofitais, neaukštais medžiais. Aukščiau tokiuose šlaituose sutinkami kietalapių kserofitų miškai, nedidelės drėgnųjų miškų juostos.[10]

Koralinėse salose augalija labai skurdi. Atolų pakraščiuose auga krūmynai, giliau sausumoje – duonmedžių, pandanų ir kokospalmių giraitės. Vidines lagūnas juosia mangrovės.[10]

Okeanijos augalija labai paveikta žmonių, ypač, po europiečių kolonizacijos. Sumažėjo miškų plotai, atsirado ganyklų (Naujojoje Zelandijoje), didelių plantacijų plotų. Vietinei augalijai pakenkė užveštiniai gyvūnai.[10]

 
Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis mažasis rojaus paukštis (Paradisaea minor)

Gyvūnija redaguoti

Gyvūnija priklauso Notogėjos karalystės Australinei zoogeografinei sričiai; išsiskiria Naujosios Zelandijos fauna, Polinezijos, papuasinė (Naujosios Gvinėjos) ir Havajų fauna.[1] Okeanija pasižymi tuo, kad čia beveik nėra vietinių žinduolių rūšių, bet gausu paukščių. Gausu endeminių gyvūnų (kai kuriose salose 95–98 % rūšių), tačiau mažai senų, reliktinių rūšių.

 
Koraliniai rifai prie Sveino salos (Amerikos Samoa)

Didžiausia gyvūnijos įvairovė yra Naujojoje Gvinėjoje, kur yra kloakinių ir sterblinių žinduolių (echidnų, sterbliakiaunių, kengūrų, kuskusų), o iš placentinių žinduolių sutinkami tik peliniai graužikai ir šikšnosparniai. Einant iš vakarų ir rytus gyvūnijos įvairovė skurdėja – į rytus nuo Saliamono Salų nėra gyvačių, vėžlių, gėlavandenių žuvų, sausumos žinduoliams priklauso tik žiurkės ir pelės; į rytus nuo Samoa nebėra ir vaisiaėdžių šikšnosparnių. Vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai gyvena Mikronezijoje. Naujojoje Gvinėjoje ir Naujojoje Britanijoje yra kazuarų, o balandžiai, musinukės, papūgos, medlesiai rūšiniu atžvilgiu rytuose skurdėja. Koralinių atolų gyvūnija ypač skurdi. Okeanijos gyvūnija smarkiai nukentėjo nuo užvežtinių rūšių – kiaulių, galvijų, žiurkių, kačių, triušių, magustų ir kt.[10]

Gamtos apsauga redaguoti

Dauguma saugomų sausumos teritorijų yra Naujojoje Zelandijoje (Te Vahipounamu su Fjordlando nacionaliniu parku, Tongariro nacionalinis parkas, Naujosios Zelandijos subantarktinės salos – pasaulio paveldo objektai) ir Havajuose (Havajų ugnikalnių nacionalinis parkas, Haleakalos nacionalinis parkas). Įsteigta nemažai jūrinių saugomų teritorijų, kuriose saugomi koralų rifai ir jų gyvūnija, banginių, jūrinių paukščių laikymosi vietos (Ramiojo vandenyno salų jūrinis nacionalinis paminklas, Fenikso salų saugoma teritorija, Papahanaumokuakea ir kt.).

Salų aplinkosauginės problemos susijusios su gyventojų skurdu, tarša (ypač šiukšlių tvarkymu), drėgnųjų atogrąžų miškų kirtimu ir žemės ūkio naudmenų ploto didėjimu (nyksta laukinė augalija ir gyvūnija), visuotiniu klimato atšilimu.[1]

Istorija redaguoti

 
Polineziečių migracijų schema
 
Megalitiniai rai pinigų akmenys (Japo s., Mikronezijos FV)

Manoma, kad pirmieji gyventojai Naujojoje Gvinėjoje ir didelėse salose į rytus įsikūrė prieš daugiau nei 60 000 metų.[15] Kuko pelkėje žemdirbystė pradėta vystyti maždaug prieš 9000 metų.[16] Su Naujosios Gvinėjos papuasais siejami melaneziečiai apgyvendino į rytus nuo Naujosios Gvinėjos esančias didesnes salas.

Mikroneziečiai Mikronezijos salose įsikūrė maždaug prieš 4000 metų. Kai kuriose salose (pvz., Jape, Ponapėje) jie pasiekė civilizacinį lygmenį, kūrė megalitinę architektūrą (pvz., Rai akmenys).

Polinezijos salos apgyventos vėliausiai. Iš Taivano salos kilę austroneziečiai palaipsniui įsikūrė Pietryčių Azijos salynuose, o iš jų 1500–1000 m. pr. m. e. pasiekė Naująją Gvinėją ir pietų Mikroneziją. Į dabartines Polinezijos teritorijas jie pradėjo skverbtis 900–800 m. pr. m. e. (Tonga, Samoa salos), o atokiausius pakraščius (Naująją Zelandiją, Velykų salą, Havajus) pasiekė 900–1200 metais. Keliama hipotezė, kad dalis polineziečių galėjo pasiekti ir Pietų Amerikos krantus (žr. polineziečių migracijos).

XVI a. pr. vakarinėse Okeanijos prieigose pradėjo lankytis pirmieji europiečiai. Portugalų keliautojai siekė įsitvirtinti „Prieskonių salose“ (Molukai) ir tyrinėjo aplink esančias teritorijas. 1512–1526 m. laikotarpiu jie (Žoržė de Menezesas, Gomešas de Sekeira) pasiekė Tanimbaro salas, kai kurias Karolinų salas ir vakarinę Papua Naująją Gvinėją. 1520 m. Ramųjį vandenyną perplaukė Fernandas Magelanas, išsilaipindamas Marianų salose. 1527–1595 m. Okeaniją ištyrinėjo keletas ispanų ekspedicijų (Alonsas de Salasaras, Alvaras de Mendanija, Luisas Vaesas de Toresas, Alvaras de Saavedra ir kt.) ir atrado daug europiečiams ligtol nežinomų salų.

XVII a. Okeaniją tyrinėjo ir daug salų atrado olandų keliautojai Abelis Tasmanas, Vilemas Jansonas, Ispanijos keliautojas Pedras Fernandesas de Kirosas.

XVIII a. savo pirmosios kelionės metu Džeimsas Kukas, vėliau išsilaipinęs Havajų salose, apsilankė Taityje ir – pirmąkart – Australijos rytiniame krante. 1789 m. laivo „Baunti“ maištininkai įsikūrė Pitkerno saloje.

 
Džeimso Kuko ekspedicijos išsilaipinimas Taityje (XVIII a. pab. Džono Klevlio jaun. paveikslas)

Iki XIX a. pabaigos visas Okeanijos salas kolonizavo Europos valstybės ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Jungtinė Karalystė valdė Naująją Zelandiją, Fidžį, Gilberto salas, Eliso salas ir kt., Prancūzija – Taitį, Naująją Kaledoniją, Volisą ir Futūną, Vokietija – Vokietijos Samoa, Vokietijos Naująją Gvinėją, Ispanija – Karolinų, Marianų salas, Palau (1899 m. perpirko vokiečiai), Nyderlandai – Vakarų Naująją Gvinėją. Naujieji Hebridai buvo bendrai valdomi anglų ir prancūzų. Vėliau dalyje salų (daugiausia Mikronezijoje) įsitvirtino amerikiečiai, kasę guaną ir fosfatus.

Antrojo pasaulinio karo metais Ramiajame vandenyne virė aršios kovos tarp JAV, Didžiosios Britanijos ir Japonijos (pastaroji okupavo daugelį vakarinių Mikronezijos salų).

XX a. antroje pusėje daugeliui Okeanijos salų suteikta nepriklausomybė (Naujajai Zelandijai 1947 m., Vakarų Samoa 1962 m., Nauru 1968 m., Fidžiui ir Tongai 1970 m., Papua Naujajai Gvinėjai 1975 m., Saliamono Saloms, Tuvalu, Kiribačiui 1978 m., Vanuatu 1980 m.). Mikronezijos salos 1947–1994 m. valdytos kaip JTO globojama Ramiojo vandenyno salų globojamoji teritorija, kurią faktiškai administravo JAV. Amžiaus pabagoje iš šios teritorijos sudarytos nepriklausomos Maršalo Salų, Mikronezijos FV ir Palau valstybės. Dalis salų pasirinko likti kitų šalių valdomis arba nesiekė nepriklausomybės – Prancūzijos (Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Volisas ir Futūna), Jungtinės Karalystės (Pitkernas), Naujosios Zelandijos (Niujė, Tokelau), Čilės (Velykų sala), Havajai (1959 m. tapo JAV valstija). Dalis teritorijų nesėkmingai tebekovoja dėl nepriklausomybės (Bugenvilio sala – nuo Papua Naujosios Gvinėjos, Vakarų Papua – nuo Indonezijos).

Gyventojai redaguoti

 
Didžiausio Okeanijos miesto Oklando reginys (Naujoji Zelandija)

2020–2023 m. Okeanijoje gyveno apie 26 milijonus gyventojų. Laikant šį regioną žemynu, jis būtų mažiausiai gyventojų turinčiu žemynu, neskaitant Antarktidos (0,3 % pasaulio populiacijos). Daugiausia gyventojų turi Papua Naujoji Gvinėja (>10 mln.), Naujoji Zelandija ir Indonezijos Irian Džajos dalis (>5 mln.). Daugelis Okeanijos valstybių yra tarp turinčių mažiausiai gyventojų pasaulyje – Tuvalu (11 tūkst.), Nauru (12 tūkst.) ir Palau (18 tūkst.) iš nepriklausomų valstybių lenkia tik Vatikaną, o keletas autonominių teritorijų (Niujė – 1,9 tūkst., Tokelau – 1,8 tūkst., Pitkernas – 47 gyv.) pasižymi dar mažesniu gyventojų skaičiumi.

Gyventojų tankumas Okeanijoje labai mažas – daug negyvenamų salų (ypač, Prancūzijos Polinezijoje, Linijinėse salose, Karolinų salose). Retai gyvenami ir kalnuoti Naujosios Gvinėjos, Naujosios Zelandijos rajonai. Kita vertus, dalis mažų salų ar atolų, kur susitelkusios pagrindinės šalių gyvenvietės, gyvenami labai tankiai. Tankiausiai gyvenamos Okeanijos šalys yra Nauru (441 žm./km²), Tuvalu (401), Maršalo Salos (363), Amerikos Samoa (333), Tonga (164), rečiausiai – Pitkernas (1 žm./km²), Niujė (5), Naujoji Kaledonija ir Papua Naujoji Gvinėja (12), Naujoji Zelandija (15).

 
Kaimas Vakarų Naujojoje Gvinėjoje (Indonezija)

Didžiausi Okeanijos miestai yra Oklandas (1,4 mln., 2022 m.), Kraisčerčas (0,377), Port Morsbis (0,364), Honolulu (0,343).[17] Labiausiai urbanizuotos teritorijos yra Nauru, Guamas, Havajai, Marianos Šiaurinės Salos, Naujoji Zelandija (urbanizacija 85–100 %), mažiausiai urbanizuotos yra Papua Naujoji Gvinėja (12 %), Fidžis (18 %), Mikronezijos FV (22 %), o kai kuriose teritorijose miestų visai nėra (Pitkernas, Tokelau, Volisas ir Futūna).

2023 m. didžiausias gimstamumas buvo Papua Naujojoje Gvinėjoje (28,5 naujagimio/1000 gyventojų), Saliamono Salose ir Tuvalu (po 22,3), Maršalo Salose (21,6), Vanuatu (21,1), Nauru (20,7), mažiausias – Palau (11,5), Volise ir Futūnoje (12,0), Kuko Salose (12,3), Naujojoje Zelandijoje (12,6), Prancūzijos Polinezijoje (13,2).[18] 2023 m. didžiausias gyventojų prieaugis buvo Saliamono Salose (+1,69 %), Vanuatu (1,59), Maršalo Salose (1,3), Naujojoje Kaledonijoje (1,17), Naujojoje Zelandijoje (1,06), mažiausias – Kuko Salose (-2,31 %), Amerikos Samoa (-1,74), Mikronezijos FV (-0,7), Tongoje ir Š. Marianos saloje (-0,3).[19]

 
Danių tautos papuasai iš Naujosios Gvinėjos kalnų

Daugelyje Okeanijos šalių 2023 m. gyventojų migracijos rodiklis buvo neigiamas – labiausiai buvo emigruojama iš Amerikos Samoa (-27,4 migrantai/1000 gyv.), Kuko Salų (-26,2), Mikronezijos FV (-20,9), Tongos (-18,1), o teigiamais migracijos rodikliais pasižymėjo tik Naujoji Zelandija (+4,8), Naujoji Kaledonija (+3,6) ir Palau (+0,6).[20] Ilgiausia prognozuojama vidutinė gyvenimo trukmė 2023 m. buvo Naujojoje Zelandijoje (82,7 metai), Volise ir Futūnoje (80,9), Naujojoje Kaledonijoje (79,1), Prancūzijos Polinezijoje (78,7), trumpiausia – Kiribatyje (68,2), Nauru (68,3), Tuvalu (68,7).[21] Net 10 Okeanijos šalių 2016 m. pirmavo pagal nutukusių gyventojų procentą pasaulyje – daugiau nei pusė visų gyventojų nutukę buvo Nauru (61 %), Kuko Salose (55,9), Palau (55,3), Maršalo Salose (52,9), Tuvalu (51,6), Niujėje (50).[22]

 
Maorių hakos šokėjai

Etninė sudėtis redaguoti

Vietiniai Okeanijos gyventojai skirstomi į kelias pagrindines grupes – polineziečius, melaneziečius, mikroneziečius ir papuasus (pastarieji kartais priskiriami melaneziečiams).

Papuasai apgyvendinę Naujosios Gvinėjos salą ir aplinkines salas. Jie skirstomi į daugybę smulkių tautų – daniai, korovajai, asmatai ir kt. Melaneziečiai gyvena Saliamono Salose, Vanuatu, Fidžyje, Naujojoje Kaledonijoje. Melaneziečius sudaro daug smulkių tautų, kurios dažnai apima po vieną salą; didesnės tautos yra fidžiai, kanakai, ni-vanuatu, lenakeliai ir kt. Daug melaneziečių tautų susimaišiusios su polineziečiais. Mikroneziečiai (čamorai, palaujiečiai, nauriečiai, maršaliečiai, karolinai, ponapiečiai ir kt.) gyvena Mikronezijos salose – Nauru, Guame, Palau, Maršalo Salose, Kiribatyje, Mikronezijos FV. Gausiausia grupė yra polineziečiai, apgyvendinę visą Polineziją – pagrindinės jų tautos yra maoriai, havajiečiai, samojiečiai, tongiečiai, taitiečiai, tuvaliečiai.

Nuo XIX a. į Okeaniją pradėjo gausiau keltis europiečių kolonistai. Jie daugiausia įsikūrė Naujojoje Zelandijoje, kur sudaro apie 2/3 gyventojų (daugiausia škotų, anglų kilmės). Kiek daugiau europiečių palikuonių gyvena taip pat Naujojoje Kaledonijoje (27,1 %), Havajuose (22,9 %), Prancūzijos Polinezijoje (~10 %), Guame (~8 %). Daugelyje vakarinių Mikronezijos salų (Šiaurinėse Marianos salose, Guame, Palau), taip pat Havajuose, Naujojoje Zelandijoje gausu atvykėlių iš Azijos šalių – japonų, filipiniečių, vietnamiečių, korėjiečių, kinų. Fidžyje gyvena gausi indų bendruomenė (Fidžio indai). Be to, skirtingų vietinių tautų atstovai dažnai gyvena emigracijoje kitose Okeanijos šalyse (ypač Naujojoje Zelandijoje, Havajuose).[23]

Kalbos redaguoti

 
Kalbų vartojimas Okeanijoje XXI a. pr.

Okeanija pasižymi didele kalbine įvairove – vien papuasų kalbų priskaičiuojama ~800. Daugelis papuasų kalbų labai smulkios, o jų klasifikacija – miglota (pagrindinė išskiriama grupė transnaujagvinėjinės kalbos). Port Morsbyje ir apylinkėse susidariusi šnekamoji kalba hiri motu. Likusios vietinės Okeanijos kalbos priklauso austroneziečių kalbų šeimai – gausiau vartojamos yra samojiečių (510 tūkst. vartotojų), fidžių (339 tūkst.), tongiečių (186 tūkst.), gilbertiečių (120 tūkst.), taitiečių (68 tūkst.), maršaliečių (59 tūkst.), čiukiečių (51 tūkst.), maorių (50 tūkst.), havajiečių (20 tūkst.).

Beveik visoje Okeanijoje plačiai paplitusi tiek oficialiame, tiek šnekamajame lygmenyje anglų kalba, daug kur palaipsniui išstumianti vietines kalbas. Ji yra oficiali visų Okeanijos valstybių ir teritorijų (išskyrus Prancūzijos ir Čilės valdas) kalba. Vietomis susidarę pidžinai, tokie kaip tok pisin, bislama ar pitkerniečių kalba. Prancūzijos valdose vartojama prancūzų kalba, Velykų saloje – ispanų kalba. Atvykėlių iš Azijos bendruomenės vartoja savo kalbas – tagalų, japonų, Fidžio hindi, kinų, korėjiečių ir kt. Vakarų Naujojoje Gvinėjoje oficiali yra indoneziečių kalba.

 
Bahajų šventykla Apijoje (Samoa)

Religija redaguoti

Krikščionybė yra vyraujanti religija Okeanijoje. 2011 m. tyrimo duomenimis 92 % Melanezijos, 93 % Mikronezijos ir 96 % Polinezijos gyventojų laikė save krikščionimis.[24] Beveik visose Okeanijos šalyse krikščionys sudaro absoliučią daugumą (>90 %, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Tuvalu, Tongoje, Tokelau – 99 %). Mažesnis procentas tik tose vietose, kur didelės imigrantų iš Azijos šalių bendruomenės ir Naujojoje Zelandijoje, kur beveik pusė (48 %) gyventojų nurodo esantys nereligingi. Okeanijos krikščionys priklauso įvairioms denominacijoms – daugelis buvusių britų ir amerikiečių kolonijų gyventojų priklauso protestantų bažnyčioms (presbiterionai, sekmininkai, anglikonai, metodistai, kongregacionalistai, Kristaus bažnyčios, Dievo Asamblėjos nariai ir kt.), katalikybė vyrauja Volise ir Futūnoje, Guame, Naujojoje Kaledonijoje, Palau, Kiribatyje, Marianos Šiaurinėse Salose, Velykų saloje. Daug smulkių, regioninių bažnyčių (pvz., Kuko Salų, Tuvalu, Nauru, Niujės kongregacionalistų bažnyčios), yra Jehovos liudytojų. Daug kur būdingas religinis sinkretizmas, išlikę senųjų tikėjimų elementų.

Beveik 30 % Fidžio gyventojų yra hinduistai, 6,3 % – musulmonai (Fidžio indai). 10,6 % Marianos Šiaurinių Salų ir 8 % Havajų gyventojų yra budistai. >1 % musulmonų taip pat yra Naujojoje Zelandijoje, Naujojoje Kaledonijoje, be to beveik 16 % musulmonų gyvena Irian Džajoje. Samoa sostinėje Apijoje yra bahajų religinis centras.

Išlikę tradicinių Okeanijos religijų praktikuotojų (8,1 % Nauru, 4,1 % Vanuatu, 5,3 % Marianos Šiaurinėse Salose) ir sinkretinių, naujų religingumo formų išpažinėjų (krovinių kultas ir kt.). Tačiau net ir formaliai išpažįstantys krikščionybę dažnai tebepraktikuoja senųjų religijų elementus, jungdami juos su krikščionybės praktikomis (pvz., daug dėmesio skiriama dvasiniam gydymui, glosolalijai, pranašiškiems sapnams, apsėdimams ir kt.). XX a. pab. Okeanijoje pradėjo steigtis nepriklausomos charizmatinės bažnyčios, kurios savo krikščionišką mokymą perpina su Okeanijos tautų tikėjimais apie dvasias, gydymo praktikomis, mitologija.[25]

Kultūra redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Okeanijos kultūra.

Okeanijai būdinga savita kultūra ir menas.

 
Moajų skulptūros Velykų saloje (Čilė)
 
Havajiečių hulos šokio šokėjai

Nuo seniausių laikų plėtojama taikomoji dekoratyvinė dailė (medžio drožyba, keramika), daromos ir puošiamos kanojos. Tapyta ant palmių lapų plokščių. Gausioje sodraus kolorito ornamentikoje vyrauja susipynusios linijos, stilizuoti žmonių veidų, žuvų, paukščių atvaizdai. Itin meniški Fidžio saloje audžiami audiniai iš šilkmedžių žievės, Kadavu salos, Revos provincijos keramikos dirbiniai, dekoruoti apibendrinto, stilizuoto piešinio ornamentais, t. p. medinės kuokos.[1] Naujojoje Gvinėjoje gaminamos kaukės pasižymi groteskiškumu, dramatizmu, ryškiu emocijų perteikimu.[10]

Seniausi žinomi Polinezijos meno kūriniai – kaulo raižiniai, piešiniai uolose, gausiais vingiuotų linijų ornamentais puošti medžio dirbiniai, papuošalai, figūrėlės iš kaulo ir nefrito. Velykų salos Rapanujo nacionaliniame parke išliko 887 moajai – rapanujų tautos iš tufo sukurtos monumentalios X–XVII a. statulos.[1] Mikroneziečiai buvo išvystę megalitinę architektūrą su akmeniniais statiniais, kanalų sistemomis (Ponapėje).[10]

Paplitęs ir ligšiol populiarus kūno tatuiravimas. Seniau Okeanija pasižymėjo griežtomis ir ritualizuotomis tikėjimo sistemomis. Iš jų į tarptautinę vartoseną pateko tokios religinės sąvokos kaip mana, tabu, kula.

Okeanijos tautoms būdinga vokalinė muzika, instrumentai naudojami negausiai (tuščiaviduriai idiofonai – įvairūs iš bambukų, kriauklių pagaminti barškalai, būgnai, Pano fleitos). Labai svarbi šokio tradicija, vėliau perėjusi ir į krikščionybėn atsivertusių Okeanijos gyventojų apeigas.[26]

XIX–XX a. tradicinė Okeanijos tautų kultūra, smarkiai veikiama amerikiečių ir europiečių kultūrų nunyko.[10]

Politiniai dariniai redaguoti

Regionai
šalys
Plotas
(km²)
Gyventojų sk. Tankumas
(žm./km²)
Sostinė ISO 3166-1
Melanezija
  Fidžis 18 270 856 346 46,9 Suva FJ
  Naujoji Kaledonija (Prancūzija) 19 060 240 390 12,6 Numėja NC
  Papua Naujoji Gvinėja 462 840 5 172 033 11,2 Port Morsbis PG
  Saliamono Salos 28 450 494 786 17,4 Honiara SB
  Vanuatu 12 200 240 000 19,7 Port Vila VU
Mikronezija
  Mikronezijos Federacinės Valstijos 702 135 869 193,5 Palikyras FM
  Guamas (JAV) 549 160 796 292,9 Aganja GU
  Kiribatis 811 96 335 118,8 Bairikis KI
  Maršalo salos 181 73 630 406,8 Madžūras MH
  Nauru 21 12 329 587,1 Jarenas (de facto) NR
  Marianos Šiaurinės Salos (JAV) 477 77 311 162,1 Saipanas MP
  Palau 458 19 409 42,4 Melekeokas PW
  Veiko sala (JAV) 2 12 Veiko sala UM
Polinezija
  Amerikos Samoa (JAV) 199 68 688 345,2 Pago Pagas AS
  Kuko salos (NZ) 240 20 811 86,7 Avarua CK
  Velykų sala (Čilė) 163,6 3 791 23,1 Hanga Roa CL
  Prancūzijos Polinezija (Prancūzija) 3 961 257 847 61,9 Papeetė PF
  Havajai (JAV) 28 311 1 283 388 72,8 Honolulu US
  Naujoji Zelandija 268 680 4 108 037 14,5 Velingtonas NZ
  Niujė (NZ) 260 2 134 8,2 Alofis NU
  Pitkerno salos (JK) 5 47 10 Adamstaunas PN
  Samoa 2 944 179 000 63,2 Apija WS
  Tokelau (NZ) 10 1 431 143,1 Nukunonu TK
  Tonga 748 106 137 141,9 Nukualofa TO
  Tuvalu 26 11 146 428,7 Funafutis TV
  Volisas ir Futūna (Prancūzija) 274 15 585 56,9 Mata Utu WF
Viso 8 536 716 35 669 267 4,2

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 Okeanija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
  2. 2,0 2,1 2,2 OceaniaEncyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 315
  4. Lidstone, John; Stoltman, Joseph P.; DeChano, Lisa M. (2004). International Perspectives on Natural Disasters: Occurrence, Mitigation, and Consequences. Springer: Netherlands. p. 193.
  5. O’Malley, Nick (2014). „Australia is a Pacific island – it has a responsibility“. The Sydney Morning Herald.
  6. „Divisões dos continentes“
  7. „Oceania“. Oxford English Dictionary. Oxford University Press.
  8. Grataloup, Christian, Continents et océans: le pavage européen du globe, Monde(s), 2013, volume nr 3, pages 240.
  9. Green & Pawley, 1973, Dating the Dispersal of the Oceanic Languages.
  10. 10,00 10,01 10,02 10,03 10,04 10,05 10,06 10,07 10,08 10,09 10,10 10,11 Океания,Большая советская энциклопедия, T. XVIII (Никко—Отолиты). – Москва: Советская энциклопедия, 1974
  11. „New Zealand’s coldest recorded temperature“ Archyvuota kopija 2024-03-27 iš Wayback Machine projekto.. NIWA.
  12. „Rainfall Climatology for Pohnpei Islands, Federated States of Micronesia“
  13. „MT WAIALEALE 1047, HAWAII (516565)“. WRCC. NOAA.
  14. „'Big Bog' ranks among wettest spots in Hawaii, possibly world“, Mauinews.com
  15. Alan J. Redd, Mark Stoneking (1999). „Peopling of Sahul: mtDNA Variation in Aboriginal Australian and Papua New Guinean Populations“. American Journal of Human Genetics. 65 (3): 808–828.
  16. Denham, T. P.; Haberle, S. G.; Lentfer, C.; Fullagar, R.; Field, J.; Therin, M.; Porch, N.; Winsborough, B. (2003-07-11). „Origins of Agriculture at Kuk Swamp in the Highlands of New Guinea“. Science. 301 (5630): 189–193.
  17. citypopulation.de
  18. „Birth rate – The World Factbook“. www.cia.gov.
  19. Population growth rate, The World Factbook, CIA.
  20. Net migration rate, The World Factbook, CIA.
  21. Life expectancy at birth, The World Factbook, CIA.
  22. Obesity – adult prevalence rate, The World Factbook, CIA.
  23. The World Factbook, CIA.
  24. Christianity in its Global Context, 1970–2020 Society, Religion, and Mission, Center for the Study of Global Christianity
  25. Oceanic Religions: New Religious Movements, encyclopedia.com
  26. Eirimas VeličkaOkeanijos muzika ir choreografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009

Nuorodos redaguoti

 
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Okeanija
Vikisritis: Okeanija

Bendros nuorodos:

Okeanija žemėlapiuose:

Laikas ir orai:


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.