Šiaurės sala
Šiaurės sala (maor. Te Ika-a-Māui, angl. North Island) – viena iš dviejų didžiųjų N. Zelandijos salų.[1]
Geografija redaguoti
Salos plotas – 113 729 km². Pagal dydį, tai antroji N. Zelandijos sala; pasaulyje ji užima 14 vietą. Nuo Pietų salos Šiaurės salą skiria Kuko sąsiauris. Krantai vingiuoti, ypač salos šiaurėje. Šiaurės salos centre yra Vulkaninė plynaukštė. Joje yra vulkanų (aukščiausias Ruapehu, 2797 m), geizerių; dažni žemės drebėjimai. Salos šiaurinėje dalyje vyrauja lygumos. 1894 m. saloje įkurtas pirmasis Naujojoje Zelandijoje Tongariro nacionalinis parkas. Šiaurės saloje yra ilgiausia N. Zelandijos – Vaikato upė (Waikato River). Saloje ir didžiausias – Taupo ežeras (Lake Taupo). Auga mišrieji miškai. Klimatas subtropinis.
Didžiausi miestai redaguoti
2011 m. saloje gyveno apie 3 360 000 žmonių. Didžiausi salos miestai:
- Oklendas (Auckland) – apie 1,2 mln. gyv.
- Velingtonas (Wellington) – apie 300 tūkst. gyv.
- Hamiltonas (Hamilton) – apie 100 tūkst. gyv.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Šiaurės sala (North Island). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 148 psl.