Mikronezijos Federacinės Valstijos

Mikronezijos Federacinės Valstijos
angl. Federated States of Micronesia
Mikronezijos vėliava Mikronezijos herbas
Vėliava Herbas
HimnasMikronezijos patriotai

Mikronezijos Federacinės Valstijos žemėlapyje
Valstybinė kalba anglų
Sostinė Palikyras
Didžiausias miestas Venas
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Viceprezidentas
 • -
 
Wesley Simina
Aren Palik
-
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens
 
702 km2 (173)
nėra duomenų
Gyventojų
 • 2017
 • Tankis
 
105 566 (197)
153,85 žm./km2 (45)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui
2002 (progn.)
0,27 mlrd. $ (184)
2 300 $ (140)
Valiuta JAV doleris ($)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas
UTC +10
netaikomas
Nepriklausomybė
Pripažinta
nuo JAV
1986 m.
Interneto kodas .fm
Šalies tel. kodas +691

Mikronezijos Federacinės Valstijos – salų valstybė Ramiajame vandenyne, sutrumpintai vadinama Mikronezija ar Mikronezijos Federacija. Pietuose yra Papua Naujoji Gvinėja, vakaruose – Palau bei Filipinai, šiaurėje – Šiaurės Marianų salos. Šalis yra laisvoje asociacijoje su JAV.

Istorija

redaguoti

Mikronezijos Federacijos istorija yra neatsiejamai susijusi su viso Mikronezijos regiono istorija. Žmonės teritorijoje apsigyveno II tūkst. pr. m. e. arba I tūkst. pr. m. e., migruodami iš Lapitos kultūros židinių Melanezijoje. Jų migracija vyko iš rytų (Kosraės) į vakarus. Dauguma jų kalbėjo mikronezinėmis kalbomis. Tik Japo sala, išsiskirianti savo kalba, buvo greičiausiai apgyvedinta iš Admiraliteto salų.

I mūsų eros tūkstantmetyje susiformavo savitos Mikronezijos kultūros, kurioms būdinga sudėtinga hierarchija, gentiniai ir klanų santykiai. Didesnis centralizuotas darinys buvo Japo salose, iš kurios plėsta hegemonija į tolimus atolus rytuose (Japo imperija). Tarp IX air XVII a. Ponpėjoje buvo centralizuota 25 000 gyventojų valstybė, valdoma Saudelerų dinastijos. Apie tai liudija Nan Madolio (dirbtinių salų ir kanalų miesto) liekanos, vadinamos Okeanijos Venecija. Čiuko atole irgi susiformavo atskirų salų monarchijos.

Iš europiečių pirmieji salas XVI a. pasiekė ispanai, kurie pavadino jas Karolinų salomis ir įjungė į Ispanijos Rytų Indijų sudėtį, drauge su Filipinais, Marianų salomis ir Maršalo salomis. XIX a. pabaigoje, pralaimėjusi karą su JAV, Ispanija pardavė Karolinų salas Vokietijai, kuri jas išlaikė iki I pasaulinio karo kaip savo kolonijos Vokietijos Naujoji Gvinėja dalį. Čia suformuotas Karolinų salų (vok. Karolinen) protektoratas, kurio teritorija beveik sutapo su dabartine Mikronezijos federacija.

Vokietijai pralaimėjus karą, Karolinų salos kaip tarptautinis mandatas atiduotos administruoti Japonijos imperijai. Jos sudarė dalį Pietų Ramiojo Vandenyno Mandato. Japonijai pralaimėjus II pasaulinį karą Karolinų salos perėjo JAV administracijai. Ramiojo Vandenyno Salų Globojamosios Teritorijos sudėtyje (kartu su Marianų Šiaurinių Salų, Maršalo salų ir Palau teritorijomis) Karolinų salynas išbuvo iki 1979 m.

1979 m. keturios Globojamosios Teritorijos valstijos (Japas, Ponpėja, Kosraė, Čiukas) kartu nutarė sukurti nepriklausomą valstybę, kuri buvo pavadinta Mikronezijos Federacinėmis Valstijomis. Tuo pat metu Palau, Maršalo Salos ir Šiaurės Marianų Salos nusprendė neprisijungti. 1986 m. su JAV pasirašius laisvosios asociacijos sutartį, Mikronezijos Federacija galutinai tapo nepriklausoma. 1990 m. tapo Jungtinių Tautų nare. Nepaisant to, jos ekonominė bei politinė priklausomybė nuo didžiųjų kaimynių JAV ir Australijos lieka stipri.

Politinė sistema

redaguoti

Valstybės politinė sistema remiasi 1979 m. konstitucija. Mikronezijos vadovas – prezidentas, renkamas Kongreso ketverių metų kadencijai. Jis vadovauja vyriausybei, kurioje yra 8 departamentai[1]. Kongresą sudaro 14 narių, renkamų rinkimuose. Po vieną kongreso narį skiria kiekviena valstija (jų kadencija yra 4 metai), kiti 10 renkami visuotiniuose rinkimuose (jų kadencija - 2 metai).[2] Formalių politinių partijų nėra.

Ji yra laisvojoje asociacijoje su JAV, pagal kurią JAV atsakinga už valstybės gynybą. Mikronezijos piliečiai gali tarnauti JAV armijoje, laisvai dirbti JAV. Kaip valiuta naudojams JAV doleris. Ramiojo vandenyno regione 1987 m. tapo Ramiojo vanenyno salų forumo nare[3]. 2021 m. pareiškė pasitraukianti iš jo,[4] tačiau vėliau savo sprendimą atšaukė.

Valstybė palaiko diplomatinius santykius su 56 valstybėmis. Su Lietuva užmezgė 2013 m.[5] Nuo 2024 m. pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Mikronezijai tapo Aurelijus Zykas. Iš viso pasaulyje ya 3 Mikronezijos ambasados: JAV, Japonijoje ir Kinijoje.

Administracinis suskirstymas

redaguoti
 
Mikronezija
Vėliava Valstija Sostinė Plotas[6] Gyventojai[7] Tankumas
  Čiukas Venas 127 km² 53 595 420/km²
  Kosraė Tofolas 110 km² 7 686 70/km²
  Ponpėja Kolonija 346 km² 34 486 100/km²
  Japas Kolonija 118 km² 11 241 95/km²

Geografija

redaguoti
 
Satavajaus salos kraštovaizdis

Mikronezijos Federacinės Valstijos yra Ramiajame vandenyne, Karolinų salyne, išsidriekusios 2900 km ilgio ruože. Plotas – apie 720 km². Jūrų sienomis ribojasi su Palau, Maršalo salomis, Kiribačiu, Nauru, Papua Naujaja Gvinėja, Guamu ir Šiaurės Marianais.

Sausumos plotas išsidėstęs 607 salose, kurių dauguma – koralinės kilmės, nors yra keletas vulkaninių. Vulkaninėse salose koncentruojasi didžioji dalis gyventojų, jose dažniausiai ya atskirų valstijų centrai. Didžiausios salos yra Ponpėja, Kosraė, Japas ir Venas.

Kranto linijos ilgis 6112 km. Aukščiausias šalies taškas – 791 m (Totolomo k. Ponpėjoje).

Klimatas ekvatorinis ir subekvatorinis, karšta ir lietinga ištisus metus. Vidutinė temperatūra ištisus metus išsilaiko trap 26-27 laipsnių. Ponapėje per metus iškrenta ~8400 mm kritulių. Birželio-gruodžio laikotarpiu neretai prasiaučia taifūnai.

Valstybėje yra 6 oro uostai, iš kurių 4 tarptautiniai - po vieną kiekvienoje valstijoje.

Ekonomika

redaguoti

Mikronezijos Federacinių valstijų ekonomika priklauso nuo gyvulininkystės bei žuvininkystės. Salos turi tik keletą mineralų, kuriuos derėtų eksploatuoti neskaitant didelio kiekio fosfatų. Nuošali vieta ir ribotas oro transportas trukdo turizmo vystymuisi.

Mikronezijos Federacinėse Valstijose yra auginamos šios žemės ūkio kultūros: juodieji pipirai, tropiniai vaisiai bei daržovės, manijokai, saldžiosios bulvės. Auginamos kiaulės, bei vištos. Pagrindiniai verslai yra turizmas, statybos, žuvies apdirbimas, specializuotas vandens gyvių ir augalų veisimas, įvairūs dirbiniai iš kriauklių, medžio ir perlų.

Eksportuojama žuvis, drabužiai, bananai, juodieji pipirai. Importuojami maisto produktai, mechanizmai, alkoholiniai gėrimai. Salos izoliuotumas ir prastai išvystyta infrastruktūra lieka pagrindiniai veiksniai trukdantys ilgalaikiui ekonomikos augimui.[8]

Demografija

redaguoti
 
Nan Madolis

Mikronezijos Federacijoje, nors gyventojų skaičius palyginti nedidelis, gyvena daugybė skirtingų tautų, kalbančių giminingomis, bet skirtingomis kalbomis. Maždaug 48,8 % kalba Čiuko kalba, 24,2 % – Ponpėjos kalba, 9,7 % – Japo kalba, 6,2 % Kosraės kalba ir 11,1 % – kitomis kalbomis (įskaitant kelias polineziečių kalbas). Iš viso valstybėje priskaičiuojama 18 vietinių kalbų. Valstybinė kalba yra anglų, kuri taip pat naudojama bendravimui tarp salų, vidurinio ir aukštesnio lygio švietime.[9]

Didžioji dauguma gyventojų – krikščionys (katalikai 50 %, protestantai 47 %, baptistai, Jehovos liudytojai, sekmininkai), taip pat yra šiek tiek hindusitų, budistų ir bahajų.[10]. Raštingumo lygis – 89 %, vidutinė gyvenimo trukmė – 69 metai.

Kultūra

redaguoti
 
Tradiciniai Japo šokiai

Kiekvienoje iš keturių valstijų (neretai ir kiekvienoje saloje) būdinga savita kultūra, kalba, mitologija, tačiau gausu ir bendrų kultūrinių bruožų. Visose salose paplitusi klanų sistema, gajūs tabu, paprotinė teisė. Kaimų bendruomenėse svarbūs susirinkimų namai, kurie tradiciškai buvo pagrindinės švietimo įstaigos, atskiri vyrų ir moterų namai. Visuomenės linkę būti hierarchizuotos, egzistuoja valgymo klasės, draudžiančios tam tikroms visuomenės grupėms valgyti kartu.

Išvystytos sudėtingos laivybos tradicijos naudojant jūrinius laivus proa (wa). Karolinos kelio nustatymas įtrauktas į UNESCO nematerialiojo kultūrinio paveldo sąrašą.

Būdinga tradicinė Okeanijos virtuvė, kurios pagrindiniai produktai yra kolokazija, jamsas, bananas, duonmedis, pandanas, kokospalmė, lagūnose ir atviroje jūroje sugaunama žuvis. Paskutiniu metu mityboje vis labiau įsigali įvežtiniai ryžiai ir mėsos konservai.

Bene labiausiai tradicinę kultūrą išsaugojusi yra Japo sala ir jos gyventojai japiečiai. Jų tarpe išlikusios senosios socialinės normos ir papročiai, tradicinės religijos apraiškos. Čia išlikę tradiciniai šokiai, menai, o reguliarus renginys Japo diena leidžia demonstruoti ir išsaugoti tradicinės kultūros praktikas. Japo sala žymi savo Rai pinigais, kurie buvo gaminami Babeltuapo saloje ir gabenami šimtus kilometrų jūra.

Ponpėjos saloje esantis Nan Madolio kompleksas išlikęs iš X-XVII a. Saudelerų dinastijos laikotarpio ir yra jūroje sukurtas dirbtinis miestas su rūmais, šventyklomis, kapavietėmis. Tai - vienas iš nedaugelio monumentaliosios architektūros pavyzdžių Okeanijoje. Jis yra įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą.[11]

Kita informacija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Executive branch
  2. The 23rd Congress of the FSM
  3. Timeline of Major Forum Events
  4. "Five Micronesian countries leave Pacific Islands Forum". RNZ. February 9, 2021.
  5. Countries With Which the Federated States of Micronesia Has Established Diplomatic Relations
  6. FSM government website – Geography Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto. (angliškai)
  7. FSM government website – Populatinon Archyvuota kopija 2012-06-29 iš Wayback Machine projekto. (angliškai)
  8. "Federated States of Micronesia". United Nations. Archived from the original on November 30, 2012. Retrieved November 17, 2012.
  9. "Micronesia". Ethnologue. Archived from the original on February 2, 2019. Retrieved February 1, 2019.
  10. International Religious Freedom Report 2007: Micronesia, Federated States of Archived July 31, 2020
  11. Nan Madol: Ceremonial Centre of Eastern Micronesia

Nuorodos

redaguoti
 
  Mikronezijos Federacinės Valstijos – kelionių gidai, susiję su straipsniu