Japas

Japas (angl. Yap, Japo kalba: Waqaab) – keturių viena prie kitos prisišliejusių koralinių salų grupė, priklausanti Mikronezijos Federacijai. Yra vakarinėje Karolinų salų dalyje, Japo valstijoje. Salose yra valstijos sostinė – Kolonija ir tarptautinis oro uostas.

Bendras salų sausumos plotas 102 km², 2010 m. duomenimis jose gyveno 11377 gyventojai. Didžioji dauguma yra japiečiai, naudojantys Japo kalbą.

Gegrafija

Geografiniu požiūriu Japo sala – tai yra keturios labai arti viena kitos esančios salos, kurias supa koralinis rifas. Kartu su rifu viso komplekso plotas būtų 308 km². Keturios salos yra:

Didžiausia dalis yra Marbaa (Marbaa) sudaranti pietvakarinę salyno pusę. Joje įsikūrusios 6 savivaldybės;
Farfašas (Farfach) yra į šiaurės rytus nuo Marbaa, ir čia yra dvi savivaldybės. Anksčiau buvo sujungtas su Marbaa, bet atskirtas XX a. pradžioje iškasus kanalą;
Maapas (Maap) yra į šiaurę nuo Farfačo (Gagilio-Tomilio);
Rumungas (Rumung) yra labiausiai į šiaurę nuotolusi salyno dalis.

Salų pakrantės apaugusios mangrovių mišku. Salos kalvotos, gausi augmenija. Aukščiausias taškas yra Taabijvolo kalnas Maarba salos centre. Palei pakrantes daugiausia tęsiasi magrovinės pelkės.

Istorija


Mikronezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Ikikolonijinis laikotarpis:
Rai pinigai, Nan Madolis, Latte, Lelu
Saudelerai, Japo imperija
Ispanijos Rytų Indija
Vokietijos Naujoji Gvinėja
Japonijos imperija (PRVM)
JAV (TTPI)
Dabartiniai politiniai vienetai:
Mikronezijos Federacinės Valstijos, Guamas, Kiribatis, Maršalo Salos, Nauru, Š. Marianų salos, Palau, Veiko sala
Didžiosios salos:
Marianų salos, Babeltuapas, Japas, Čiukas, Ponpėja, Kosraė

Nėra iki galo aišku, iš kur į salą atsikėlė japiečių protėviai. Jų naudojama kalba dažniausiai priskiriama Admiraliteto kalboms, kas suponuotų hipotezę, jog jie atsikėlė iš Admiraliteto salų.

Japo salyne ėmė formuotis sudėtinga hierarchinė kastų sistema, kuri išlikusi iki dabar. Kilmingieji (tabugul) dalinosi į tris kastas: bulche (genčių vadai), mehtibaan, ir daworchig. Žemiau jų buvo prastuomenė taay, kuri irgi dalinosi į tris sluoksnius: milngaay ni arow, milngaay ir yugug.^[1] Gerokai sukarintoje visuomenėje kaimai kovojo tarpusavyje, ir karinės pergalės lemdavo jų statuso (lungun) kilimą. Lygiai taip pat tarpusavyje kovojo ir genčių vadai.^[2]

Japo salų faluw su akmeniniais pinigais, rodančiais didelius turtus. Pirmieji akmenys buvo iškasti Palau salose ir gabenami čia valtimis apie 483 km

Pamažu formavosi gentinės valstybėlės, tačiau visas salas apjungianti centralizuota valdžia taip ir neatsirado. Gentinėse valstybėlėse kilmingi vyrai rinkdavosi susirinkimų namuose faluw, kur buvo sprendžiami svarbiausi klausimai.

Nuo X a. salų ryčiausiame krante esanti Gagilio gentis su centru Gočparo kaime pradėjo jūrines ekspansijas į aplinkinius ir tolimesnius atolus. Ilgainiui ji sukūrė tikrą jūrinę imperiją, kuri driekėsi iki pat Namonuito atolo (dab. Čiuko valstija), apjungdama kelioliką atolų išsimėčiusių vandenyne 1300 km atstumu į vieną ekonominę sistemą.^[3] Jų santykiai buvo grindžiami principu sawey, kuris apibrėžė Gagilio viršenybę kitų salų atžvilgiu ir vertė atolus reguliariai pristatyti duoklę.

Dažniausiai kaip duoklė buvo tiekiami strėnraiščiai (bagiiy), dembliai, kokosų aliejus, kokosų pluošto virvės, kriauklės ir kiti produktai. Už tai mainais iš Gagilio į salas buvo gabenami tokie produktai kaip jamsas, bananai, saldžiosios bulvės, keramika ir pan. Manoma, kad šios prekybinės sistemos egzistavimas buvo naudingas abiems pusėms, ir imperija laikėsi ne dėl karinės jėgos, o dėl ekonominių paskatų.^[4] Ši prekybinė imperija ėmė silpti XV a., o galutinai nustojo egzistuoti XX a.

Pirmasis europietis pamatęs Ponapės salą buvo Alvaras de Savedra 1529 m., tačiau jis neišsilaipino. 1543 m. čia lankėsi Ruy López de Villalobos ekspedicija, kuri pavadino salas Los Arrecifes.^[5] Salos paskelbtos Ispanijos Rytų Indijų dalimi. XIX a. pabaigoje Japas panaudotas kaip tremties vieta, kur ištremti belaisviai po Filipinų revoliucijos.

1899 m. salas kartu su dauguma Mikronezijos salų iš Ispanijos nusipirko Vokietijos imperija, kuri jas prijungė prie Nausios Gvinėjos kolonijos. Po Vokietijos pralaimėjimo, 1919 m. sala priskirta Pietų Ramiojo vandenyno mandatui, kurį administravo Japonija. 1947 m. sala atiteko Ramiojo vandenyno salų globojamajai teritorijai, kurį administravo JAV. 1979 m. Mikronezijos Federacinėms Valstijoms paskelbus nepriklausomybę nuo JAV, Japas tapo jų dalimi.

Visuomenė ir kultūra

Tradiciniai vyrų šokiai

Japo salos akmeniniai pinigai

Pagrindinis straipsnis – Japiečiai.

Japo salos yra išlaikę daug tradicinės kultūros liekanų. Nuo 1968 m. kasmet gegužės 1 d. švenčiama Japo diena, kurios metu iš visų salų susirenka gyventojai, demonstruoja tradicinius menus, šokius, gamina maistą.^[6]

Visuomenėje vis dar remiamasi tradicine kaimų vadų diduomene, ir tai užfiksuota Japo konstitucijoje. Kaimams vadovauja seniūnai pilung, kurie renkasi į pilungų tarybą. Visi salų kaimai grupuojami į tris gentines teritorijas nug. Jiems vadovauja vadai tituluojami Dalip pi Nguchol. Nug yra šie:

Gagilis salų šiaurėje (dabartinės savivaldybės Gagilis, Maapas ir Rumungas)
Tamilis salų šiaurėje (dabartinės savivaldybės Velojus, Fanifas ir Tamilis)
Rulis salų šiaurėje (dabartinės savivaldybės Gilmanas, Kanifajus, Rulis, Dalipebenau).

Tradicinė muzika nenaudoja muzikinių instrumentų, ir garsas išgaunamas įvairiais kasdieniniais daiktais. Tradiciniai šokiai churu šokami apsirengus tradiciniais rūbais (strėnjuostėmis ir žolių sijonais), grupėmis, vyrai ir moterys atskirai. Jų metu atliekami ritualizuoti judesiai ir giedama, taip pasakojant istorijas.^[7]

Akmeniniai pinigai

Pagrindinis straipsnis – Rai pinigai.

Ši sala labiausiai žinoma dėl stambių akmeninių pinigų, vadinamu Fe (kartais – Menhyrai). Tai aragonito akmenys, iki 4 m skersmens su skyle viduryje. Anksčiau tai buvo atsiskaitymo tarp kaimų priemonė. Pinigai nebūtinai turėjo būti perkelti mainų metu. Yra penki „nominalai“ – Mmbul, Gaw, Ray, Yar ir Reng (paskutinis – mažiausias, 0,3 m skersmens). Pinigo vertė priklausė ir nuo skersmens, ir nuo amžiaus.

Žaliava akmeniniams pinigams buvo plukdomi iš Palau ir Naujosios Gvinėjos, galbūt iš Guamo.

Šaltiniai

↑ Marksbury, Richard A. (1982). "Legislating Social Order: An Example from the Yap Islands". Oceania. 53 (1): 19–28. ISSN 0029-8077.
↑ Marksbury, Richard A. (1982). "Legislating Social Order: An Example from the Yap Islands". Oceania. 53 (1): 19–28.
↑ Petersen, Glenn (2016). "Yap and the Yap Empire". ResearchGate. Retrieved 17 July 2022.
↑ Petersen, G (2000). Indigenous island empires: Yap and Tonga considered. The Journal of Pacific History, 35(1) p. 14 para. 2.
↑ Sharp, Andrew (1960). The discovery of the Pacific Islands. Oxford: Clarendon Press. p. 28.
↑ Aoyama, Toru (2001). "Yap Day: Cultural Politics in the State of Yap" (PDF). Kagoshima University Research Center for the Pacific Islands Occasional Papers. 34: 1–13.
↑ Marshall, Deirdre P. (Winter 1992). "Transculturation in Yapese Music: A Discussion of Terminology and Some Observations in Relation to Specific Musical Styles Found on Yap Island". Context: Journal of Music Research. 3: 31–33. ISSN 1038-4006.

[1] Marksbury, Richard A. (1982). "Legislating Social Order: An Example from the Yap Islands". Oceania. 53 (1): 19–28. ISSN 0029-8077.

[2] Marksbury, Richard A. (1982). "Legislating Social Order: An Example from the Yap Islands". Oceania. 53 (1): 19–28.

[3] Petersen, Glenn (2016). "Yap and the Yap Empire". ResearchGate. Retrieved 17 July 2022.

[4] Petersen, G (2000). Indigenous island empires: Yap and Tonga considered. The Journal of Pacific History, 35(1) p. 14 para. 2.

[5] Sharp, Andrew (1960). The discovery of the Pacific Islands. Oxford: Clarendon Press. p. 28.

[6] Aoyama, Toru (2001). "Yap Day: Cultural Politics in the State of Yap" (PDF). Kagoshima University Research Center for the Pacific Islands Occasional Papers. 34: 1–13.

[7] Marshall, Deirdre P. (Winter 1992). "Transculturation in Yapese Music: A Discussion of Terminology and Some Observations in Relation to Specific Musical Styles Found on Yap Island". Context: Journal of Music Research. 3: 31–33. ISSN 1038-4006.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]