Republik Naoero
Republic of Nauru
Nauru vėliava Nauru herbas
(Išsamiau) (Išsamiau)
Nauru žemėlapyje
Valstybinė kalba nauriečių, anglų
Sostinė Jarenas
Didžiausias miestas Jarenas
Valstybės vadovai Lionel Aingimea Marcus Stephen
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
21 km² (190)
-
Gyventojų
 – 2017
 – Tankis
 
10 301 (226)
632,71 žm./km² (8)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2005 (progn.)
0,06 mlrd. $ (191)
5 000 $ (100)
Valiuta Australijos doleris
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +12
netaikomas
Nepriklausomybė
Įsigaliojo
nuo Australijos
1968 m. sausio 31 d.
Valstybinis himnas Nauru himnas
Interneto kodas .nr
Šalies tel. kodas +674

Nauru (naur. Naoero), oficialiai vadinama Nauru Respublika (naur. Repubrikin Naoero), – sala ir valstybė Ramiajame vandenyne,[1][2] mažiausia pasaulio respublika, mažiausia salų valstybė ir trečia mažiausia nepriklausoma valstybė pagal plotą po Vatikano ir Monako.

Nuo pat pradžių apgyvendinta mikroneziečių ir polineziečių, XIX a. pab. buvo aneksuota kaip Vokietijos kolonija, o po Pirmojo pasaulinio karo tapo mandatine teritorija, valdoma Australijos, Naujosios Zelandijos ir Jungtinės Karalystės. Antrojo pasaulinio karo metais salą okupavo Japonija, o po karo sala ir vėl buvo globojamoji teritorija, kol 1968 m. iškovojo nepriklausomybę.

Šalis yra Jungtinių Tautų, Tautų Sandraugos ir Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių sandraugos narė.

IstorijaKeisti

Pagrindiniai straipsniai – Mikronezijos istorija ir Nauru istorija.

Manoma, kad salos pavadinimas kilo iš nauriečių kalbos žodžio Anáoero, reiškiančio „einu į paplūdimį“.

Maždaug prieš 3000 metų saloje pirmieji apsigyveno polineziečiai ir melaneziečiai. Vietiniai gyventojai buvo susiskirstę į 12 klanų, vertėsi žvejyba, kokosų, pandanų vaisių rinkimu.

Pirmieji europiečiai saloje pasirodė 1798 metais, kuomet čia atplaukė britų ekspedicija, vadovaujama Džono Firno. Jūrininkas salą pavadino „Maloniąja sala“ (angl. Pleasant Island). Vėliau čia apsilankydavo banginių medžiotojų, prekybininkų laivai, europiečiai prekiaudavo su vietiniais, pasipildydavo gėlo vandens atsargas. Nauriečiai įsigiję šaunamųjų ginklų sukėlė Nauru genčių karą (1878–1888 m.), kurio metu žuvo ~500 žmonių.

Nuo 1888 metų sala (tada vadinta Nawodo ar Onawero) aneksuota Vokietijos ir priskirta Maršalų salų protektoriatui. Vokiečiai nutraukė genčių karą, vienos genties karalius Aveida tapo vyriausiu salos karaliumi. 1888 m. į Nauru atvyko ir krikščionių misionieriai.

1906 metais tada vokiečiams tebepriklausiusioje saloje pradėti išgauti fosfatai (guanas) – pagrindinis pajamų šaltinis iki XX amžiaus galo. Kasybą atliko britų bendrovė. 1914 m., pasidėjus I pasauliniam karui salą užėmė Australija, o kasyklos pelną dalijosi su britais ir Naująja Zelandija. 1921 m. dėl gripo epidemijos žuvo 230 žmonių, buvo išplitusi tuberkuliozė. 1923 m. Tautų Lyga suteikė Australijai mandatą valdyti Nauru.

1940 m. vokiečiai ėmė atakuoti iš Nauru fosfatus gabenančius laivus, o 1942 m. rugpjūčio 26 d. japonai okupavo Nauru. Japonai saloje nutiesė aerodromą, 1200 naurečių išvežė priverstiniam darbui į Čiuko salas. 1945 m. rugsėjo 13 d. amerikiečiai išstūmė japonus iš Nauru, į salą grąžinti 737 Čiuke išgyvenę nauriečiai. Nuo 1947 m., JTO paskyrimu, salą bendrai valdė Australija, Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė.

1966 m. sala gavo autonomiją, o 1968 metais paskelbė nepriklausomybę. Pirmuoju prezidentu tapo Hameras De-Roburtas. 1970 m. fosfatų kasyklą iš britų perėmė vietinė bendrovė „Nauru Phosphate Corporation“. Didelės pajamos iš fosfatų gavybos netrukus pavertė salą viena turtingiausių regiono valstybių, o pagal BVP rodiklį 1 gyventojui užėmė 2 vietą pasaulyje (po JAE). XX a. pab. fosfatų ištekliai išseko, didžioji salos dalis liko iškasinėta, be natūralios gamtos, o šalis patyrė bankrotą. 1989 m. Nauru padavė į teismą Australiją dėl jos valdymo metais padarytos žalos gamtai, australai iš dalies atstatė salos kraštovaizdį.

1999 m. Nauru tapo JTO nare. Per Nauru bankus buvo vykdomos finansinės aferos, todėl JAV netrukus nutraukė transakcijas. 2001 m. į salą buvo atgabenti Australijoje prieglobstį siekę gauti Afganistano pabėgėliai. 2003 m. jie sukėlė streiką ir buvo nugabenti į Australiją. Nauru taip pat pagarsėjo kaip šalis, už „finansinę paramą“ pripažįstanti nepriklausomybės siekiančias valstybes. 2005 m. bankrutavo „Air Nauru“ bendrovė ir sala beveik metus buvo pasiekiama tik laivu. Vėliau su taivaniečių parama susisiekimas atstatytas.

Politinė sistemaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Nauru politinė sistema.

Nauru yra parlamentinė respublika. Valstybės galva – prezidentas. Parlamente yra 18 narių, renkamų trejiems metams. 15 iš 18 dabartinio parlamento narių – nepartiniai. Nauru turi tris politines partijas: Nauru demokratų partija, Pirmiausia Nauru ir Centro partija.

Užsienio politikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Nauru užsienio politika.
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos–Nauru santykiai.

Po nepriklausomybės 1968 m. šalis tapo Tautų Sandraugos ypatingąja nare, o pilnateise nare tapo 1999 metais.[3] 1991 m. šalis buvo priimta į Azijos vystymo banką, o 1999 m. — į JTO.[4] Taip pat Nauru yra Pietų Ramiojo vandenyno regiono aplinkosaugos programos, Pietų Ramiojo vandenyno komisijos ir Pietų Ramiojo vandenyno taikomų žemės mokslų komisijos narė.[5] 2021 m. vasarį, motyvuodamos Mikronezijos regiono diskriminavimu, Nauru kartu su Maršalo Salomis, Kiribačiu ir Mikronezijos Federacinėmis Valstijomis paskelbė formaliai pasitrauksiančios iš Ramiojo vandenyno salų forumo po to, kai jo sekretoriumi buvo išrinktas Kuko Salų atstovas Henris Puna.[6][7]

 
Nauru policijos kadetai.

Nauru yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, neturinti ginkluotų pajėgų. Jas iš dalies atstoja civiliams pavaldžios nedidelės policijos pajėgos.[8] Tarp Nauru ir Australijos pasirašyta neformali sutartis, pagal kurią Australija atsakinga už Nauru gynybą.[8] 2005 m. rugsėjį tarp Australijos ir Nauru pasirašytas savitarpio supratimo memorandumas, pagal kurį Australija teikia Nauru finansinę ir techninę paramą. Tai reiškia, kad Australija per finansų sekretorių padedanti parengti šalies biudžetą, siunčianti patarėjus sveikatos ir švietimo klausimais. Už tai Nauru sutiko savo teritorijoje apgyvendinti prieglobsčio Australijoje ieškotojus iki tol, kol bus patenkinti šių prašymai atvykti į Australiją.[9] Nauru savo oficialia valiuta naudoja Australijos dolerį.[10]

Nauru nekart pasipelnė iš savo, kaip JTO narės, pozicijos santykiuose su Taivanu (oficialiai Kinijos Respublika) ir Kinijos Liaudies Respublika (Kinijos LR), pripažindama tai vieną, tai kitą pusę. Viena vertus, 2002 m. liepos 21 d. Nauru pasirašė sutartį, kuria užmezgami diplomatiniai santykiai su Kinijos LR, už tai mainais iš pastarosios gaudama 130 mln. JAV dolerių.[11] Į tai reaguodama Kinijos Respublika po dviejų dienų nutraukė diplomatinius santykius su Nauru. Tačiau jau 2005 m. gegužės 14 d. Nauru atkūrė diplomatinius santykius su Kinijos Respublika.[12], oficialiai nutraukdama santykius su Kinijos LR tų pačių metų gegužės 31 d.[13] Nepaisant to, Kinijos LR atstovaujantis biuras saloje lieka neuždarytas.[14]

2008 m. Nauru buvo pripažinusi Kosovo nepriklausomybę (pripažinimą atšaukė 2019 m. lapkričio 13 d.[15]). 2009 m. šalis tapo ketvirtąja valstybe po Rusijos, Nikaragvps ir Venesuelos, pripažinusi nuo Sakartvelo atsiskyrusią Abchaziją, mainais už tai iš Rusijos sulaukusi 50 mln. JAV dolerių humanitarinės paramos.[11] Nuo to laiko tarp Nauru ir Abchazijos būta keli aukšto lygio vizitai, Nauru atstovai bent kartą stebėjo Abchazijos prezidento rinkimus. Tais pačiais metais Nauru pripažino ir Pietų Osetiją. 2008 m. liepos 15 d. Nauru vyriausybė paskelbė 9 mln. dolerių vertės uosto rekonstrukcijos projektą, finansuotą iš Rusijos gautos paramos. Pati vyriausybė neigė, kad gauta parama susijusi su šalies vykdoma Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo politika.[16]

Lietuva su Nauru diplomatinius santykius yra užmezgusi nuo 2011 m. 2022 m. duomenimis, tarp valstybių nevykdoma jokia ekonominė veikla ir nėra akredituotų atstovų.

Administracinis suskirstymasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Nauru apygardos.
 
Nauru žemėlapis

Nauru padalinta į 14 administracinių apygardų, kurios savo ruožtu skirstomos į kaimus. Šalyje yra aštuonios rinkimų apygardos[10]:

Apygarda Plotas
(ha)
Gyventojų skaičius
(2011 m.)
Kaimų
skaičius
Gyventojų
tankis, žm./ ha
Aivas 110 1220 8 11,1
Anabaras 150 452 15 3
Anetanas 100 587 12 5,9
Anibaras 310 226 17 0,7
Baitis 120 513 15 4,3
Boė 50 851 4 17,0
Buada 260 739 14 2,8
Denigomodu 118 1804 17 15,3
Eva 120 446 12 3,7
Ijuvas 110 178 13 1,6
Menengas 310 1380 18 4,5
Nibokas 160 484 11 3
Uabo 80 318 6 3
Jarenas 150 747 7 4
Nauru
Naoero
2120 10084 169 4,8

GeografijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Nauru geografija.

Nauru yra maža, ovalo formos sala Ramiojo vandenyno pietuose, 42 km į pietus nuo pusiaujo. Sala yra apsupta koralų rifų, neapsaugota nuo potvynių ir pilna kalnų. Rifai sudaro ribą tarp gilio vandenyno ir smėlėto paplūdimio. Rifų buvimas kliudo jūrų uosto įkūrimui, nors 16 dirbtinių kanalų padaryti tarp rifų leidžia mažiems laivams įplaukti į salą. Koralų uolos yra apsupusios centrinį plokščiakalnį, kuris saloje yra žinomas kaip Aukščiausia viršūnė. Aukščiausias plokščiakalnio viršūnės taškas siekia 65 m virš jūros lygio. Vienintelis derlingas plotas yra siauras pakrantės ruožas (150–300 m), kur veši kokosų palmės. Salą supančią Buado lagūną išlaiko bananai, ananasai, daržovės, pandanų medžiai ir vietiniai kietmedžiai, tokie kaip puiklapiai. Salos gyventojai yra susitelkę pakrantės ruože ir aplink Buado lagūną.

Nauru buvo vienas iš trijų daugiausiai turinčių fosfatų uolų salų Ramiajame vandenyne (kitos Banaba Kiribatyje ir Maktėja Prancūzų Polinezijoje), tačiau fosfatų rezervai yra beveik išnaudoti. Fosfatų gavyba centriniame plokščiakalnyje paliko nederlingą plotą nelygių klinties viršūnių, kurių aukštis siekia net daugiau kaip 15 m.

KlimatasKeisti

Nauru ištisus metus vyrauja karšti ir drėgni orai. Nuo lapkričio iki vasario saloje daug lyja dėl musonų. Ciklonai reti. Metinis kritulių kiekis nepastovus ir priklauso nuo El Ninjo. Salą yra ištikusios sausros.Nauru ekonominio vystymosi ir aplinkos departamentas (2003). „First National Report to the United Nations Convention to Combat Desertification“ (PDF). United Nations. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011 m. liepos 22 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 25 d. </ref>[17] Temperatūra Nauru dienomis svyruoja tarp 30°C ir 35°C, o naktimis nukrenta iki 25°C.[18]

Nauru saloje nėra upių ar srovių.

Biologinė įvairovėKeisti

Saloje fauna skurdi dėl menkos augalijos ir fosfatų kasybos padarinių. Daug vietinių paukščių išnyko ar ženkliai sumažėjo dėl sunaikintų jų gyvenviečių.[19] Saloje yra apie 60 dokumentuotų vietinių induočių augalų rūšių, tačiau nė viena rūšis nėra endeminė. Vietinei augalijai neigiamą įtaką padarė kokoso palmių auginimas, fosfatų gavyba ir atvežtinės rūšys.[20]

Saloje nėra vietinių žinduolių rūšių, tačiau yra vietinės vabzdžių, sausumos krabų ir paukščių rūšių. Tarp jų — tik šiai salai būdinga nendrinukių rūšis, Acrocephalus rehsei. Polinezijos žiurkė, katės, šunys, kiaulės ir vištos į salą pateko per laivus.[21] Kita vertus, salos povandeninė biologinė įvairovė gerokai turtingesnė, tad tarp turistų paplitęs nardymas (su akvalangu ar vamzdeliu).[22]

DemografijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Nauru demografija.
 
Nauru apygardos Denigomodu ir Nibokas.

2018 m. liepos mėn. saloje gyveno 10670 gyventojų. 96 procentai salos gyventojų nauriečių kalba šneka namie. Saloje yra imigrantų iš Kiribačio, Kinijos ir Tuvalu. Oficiali Nauru yra kalba nauriečių. Anglų kalba vartojama versle, ją moka apie 66% salos gyventojų.

Vidutinė gyvenimo trukmė – 58 m. tarp vyrų ir 65 m. tarp moterų. Nauru labai rimta nutukimo problema — 97% salos vyrų ir 93% moterų turi viršsvorį — didžiausias procentas tarp pasaulio valstybių. Raštingumas saloje – 97 %. Apie 10,7% salos biudžeto skiriama švietimui.

Etninės grupėsKeisti

58% nauriečių yra etniniai nauriečiai, 26% — kiti Ramiojo vandenyno salų gyventojai, 8% — europiečiai ir 8% — kinai.[8]

ReligijaKeisti

 
Bažnyčia Nauru

Pagrindinė šalies religija — krikščionybė. Didžiausios denominacijos — Nauru kongregacinė bažnyčia (35,71%), Romos katalikų bažnyčia (32,96%), Dievo asamblėjos (12,98%) ir baptistų bažnyčia (1,48%).[10] Šalies konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, tačiau Nauru smarkiai apribota mormonų ir Jehovos liudytojų veikla. Šioms bendruomenėms priklauso kai kurie valstybinėje fosfatų kasybos korporacijoje dirbantys migrantai.[23] Katalikai vyskupiją dalinasi su Kiribačiu, Taravoje yra įsikūrusi vyskupijos kurija.

KultūraKeisti

Pagrindinis straipsnis – Nauru kultūra.

Nauriečiai yra kilę iš Polinezijos ir Mikronezijos jūrininkų, kurie tikėjo moterų dievybe Eijebong ir žemės dvasia, saloje – Buitani. Dvi iš dvylikos vietinių genties grupių išnyko XX a. Angam dieną (laikoma spalio 12 d.) švenčiamas Nauru išsivadavimas po Antrojo Pasaulinio karo, kuris sumažino vietinių gyventojų skaičių mažiau kaip iki 1500 žmonių. Dėl kolonijų ir vakarų įtakos išstumiamos vietinės kultūros. Keli senieji papročiai yra išsaugoti ir dar taikomos kai kurios tradicinės muzikos, meno, amatų ir žvejybos formos.

Čia nėra kasdienių naujienų leidinių, bet yra keli savaitraščiai ar dvisavaitraščiai, įskaitant Suvestinė, Centrinės Žvaigždės Naujienos ir Nauru Kronika. Yra vietinė Nauru televizijos stotis (NTV), kuri transliuoja programas iš Naujosios Zelandijos, ir nekomercinė Nauru radijo stotis, kuri gaudo bangas iš Australijos radijo ir BBC.

Australiškas futbolas yra labai populiari Nauru sporto šaka. Čia yra elitinė šalies lyga su septyniomis komandomis. Visos rungtynės vyksta salos stadione, Linkbelto ovale. Nauru taip pat populiarūs sportiniai žaidimai – kriketas, golfas, buriavimas, tenisas ir paprastas futbolas. Nauru bendradarbiauja su Britanijos tautų sandrauga ir dalyvauja Vasaros Olimpinėse Žaidynėse, kur geriausiai sekasi sunkioji atletika. Marcus Stephen – žymus medalininkas, kuris buvo išrinktas į parlamentą 2003 m., 2007 m. išrinktas Nauru prezidentu.

Tradicinis darbas yra užkrėstų paukščių gaudymas, kai jie grįžta su pašarais iš jūros. Per saulėlydį, žmonės sustoja pajūryje, pasirengę gaudyti parskrendančius paukščius su kilpavirvėmis. Nauriečių kilpavirvė yra pagaminta iš lanksčios virvės su svarmeniu gale. Kai paukštis priartėja kilpavirve smūgiuojama virš jo ir paukštis nukrinta ant žemės. Taip paukščiai sugaunami, verdami ir valgomi.

Kita informacijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Nauru. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  2. „Nauru“. www.britannica.com. Nuoroda tikrinta 2022-01-26. 
  3. „Republic of Nauru Permanent Mission to the United Nations“. Jungtinės Tautos. Suarchyvuotas originalas 2006 m. rugpjūčio 18 d. Nuoroda tikrinta 2006 m. gegužės 10 d. 
  4. „Nauru in the Commonwealth“. Tautų Sandrauga. Suarchyvuotas originalas 2010 m. lapkričio 23 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 18 d. 
  5. „Nauru (04/08)“. US State Department. 2008. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 17 d. 
  6. „Five Micronesian countries leave Pacific Islands Forum“. RNZ. 2021 m. vasario 9 d. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 9 d. 
  7. „Pacific Islands Forum in crisis as one-third of member nations quit“. The Guardian. 2021 m. vasario 8 d. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 9 d. 
  8. 8,0 8,1 8,2 Central Intelligence Agency (2015). „Nauru“. The World Factbook. Nuoroda tikrinta 2015 m. birželio 5 d. 
  9. „Republic of Nauru Country Brief“. Australijos užsienio reikalų ir prekybos departamentas. 2005 m. lapkritis. Suarchyvuotas originalas 2014 m. sausio 6 d. Nuoroda tikrinta 2006 m. gegužės 2 d. 
  10. 10,0 10,1 10,2 „Background Note: Nauru“. Rytu Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono reikalų biuras (JAV). 2005 m. rugsėjis. Nuoroda tikrinta 2006 m. gegužės 11 d. 
  11. 11,0 11,1 Harding, Luke (2009 m. gruodžio 14 d). „Tiny Nauru struts world stage by recognising breakaway republics“. The Guardian. Suarchyvuotas originalas 2009 m. gruodžio 17 d. Nuoroda tikrinta 2010 m. birželio 22 d. 
  12. Su, Joy (2005 m. gegužės 15 d). „Nauru switches its allegiance back to Taiwan from China“. Taipei Times. Suarchyvuotas originalas 2012 m. spalio 2 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 18 d. 
  13. „China officially severs diplomatic ties with Nauru“. Asia Africa Intelligence Wire. 2005 m. gegužės 31 d. Suarchyvuotas originalas 2013 m. gegužės 11 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 18 d. 
  14. „Chinese Embassy in Nauru“. Gov.cn. 2006 m. sausio 18 d. Suarchyvuotas originalas 25 August 2012. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 18 d. 
  15. „The Republic of Nauru becomes the 17th country to revoke its recognition of Kosovo“. www.mfa.gov.rs. Suarchyvuotas originalas 2019-12-18. Nuoroda tikrinta 2019-12-11. 
  16. „Nauru expects to earn more from exports after port upgrade with Russian aid“. Radio New Zealand International. 2010 m. liepos 15 d. Suarchyvuotas originalas 2011 m. rugsėjo 4 d. Nuoroda tikrinta 2010 m. liepos 15 d. 
  17. Affaire de certaines terres à phosphates à Nauru. Tarptautinis teisingumo teismas. 2003. pp. 107–109. ISBN 978-92-1-070936-1. 
  18. „Pacific Climate Change Science Program“ (PDF). Australijos vyriausybė. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012 m. vasario 27 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 10 d. 
  19. „NAURU Information on Government, People, History, Economy, Environment, Development“. Suarchyvuotas originalas 2013 m. liepos 27 d. 
  20. Nauru ekonominio vystymosi ir aplinkos departamentas (2003). „First National Report to the United Nations Convention to Combat Desertification“ (PDF). JTO. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011 m. liepos 22 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 25 d. 
  21. BirdLife International. „Important Bird Areas in Nauru“. Ramiojo vandenyno regiono programos sekretariatas. Suarchyvuotas originalas 2013 m. sausio 13 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 18 d. 
  22. „Nauru Ecotourism Tours – Sustainable Tourism & Conservation Laws“. Suarchyvuotas originalas 2012 m. rugsėjo 27 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 11 d. 
  23. „International Religious Freedom Report 2003 – Nauru“. JAV Valstybės departamentas. 2003. Nuoroda tikrinta 2005 m. gegužės 2 d. 
 
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Nauru

NuorodosKeisti