Vikipedija

Filipinai

Filipinų Respublika
tag. Republika ng Pilipinas
angl. Republic of the Philippines
Filipinų vėliava Filipinų herbas
Vėliava Herbas
Himnas: „Išrinktoji žemė“

Filipinai žemėlapyje
Valstybinė kalba tagalų, anglų
Sostinė Manila
Didžiausias miestas Kesonas
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Viceprezidentė
 • pavardė3=- 
titulas4=
pavardė4=
plotoVieta=72

Bongbongas Markosas
Sara Duterte
{{{pavardė3}}}
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens
300 000 km2 ({{{plotoVieta}}})
0,6 %
Gyventojų
 • 2021
 • Tankis
Didėjimas 109 991 095[1] (13)
336 žm./km2 (47)
BVP
 • Iš viso
 • Vienam gyventojui 		2021
Didėjimas 402,638[2] mlrd. $ (32)
Didėjimas 3 646[2] $ (118)
Valiuta Filipinų pesas (PHP)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC+8
netaikomas
Nepriklausomybė
Nuo Ispanijos
Nuo JAV
  
1898 m. liepos 12 d.
1946 m. liepos 4 d.
Interneto kodas .ph
Telefono kodas +63

Filipinai (tag. Pilipinas, angl. Philippines), oficialiai Filipinų Respublika (tag. Republika ng Pilipinas, angl. Republic of the Philippines) – valstybė Pietryčių Azijoje. Filipinai įsikūrę 7461 saloje Ramiojo vandenyno vakaruose, apie 100 kilometrų į pietryčius nuo žemyninės Azijos. Filipinai yra vienintelė Pietryčių Azijos valstybė, neturinti sausumos sienų su savo kaimynėmis. Vakaruose Filipinų krantus skalauja Pietų Kinijos, Sulu ir Sulavesio jūros, rytuose – Filipinų jūra. Plotu Filipinai yra 5-oji salų valstybė (po Indonezijos, Madagaskaro, Papua Naujosios Gvinėjos ir Japonijos). Ji yra 12-oji valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių (beveik 110 mln.). Filipinai buvo Ispanijos bei JAV kolonija. Nepriklausomybę paskelbė po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. liepos 4 d. Manilos sutartimi.

Filipinai laikomi besivystančia rinka ir naujai industrializuota šalimi, jiems būdinga iš žemės ūkio į paslaugų sektorių pereinanti ekonomika. Šalis yra Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos, ASEAN, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo ir Rytų Azijos viršūnių susitikimo narė steigėja. Priklauso Neprisijungimo judėjimui, nors yra laikoma svarbia JAV sąjungininke regione. Kadangi salos įsikūrusios Ramiojo vandenyno ugnies žiede ir netoli pusiaujo, šalyje dažni žemės drebėjimai ir taifūnai. Filipinai turi įvairių gamtos išteklių ir pasauliniu mastu reikšmingą biologinės įvairovės lygį.

Istorija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Filipinų istorija. Iki nepriklausomybės – Malajų salyno istorija.

Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės kai kuriose Filipinų salose gyveno jau 50 tūkst. metų pr. m. e. Vėliau šie žmonės susimaišė su atvykėliais iš Okeanijos bei indoeuropiečiais. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti IX–XII a. filipiniečių prekybiniai bei kultūriniai ryšiai su Kinija, Japonija ir Indija.

Iki XVI a. pabaigos Filipinų salos buvo neatsiejamai susijusios su Malajų salyno istorija, jos buvo tolima šio salyno (Nusantaros) šiaurės rytų provincija. XIII a. pietinės Filipinų salos (Sulu salynas ir Mindanao) buvo įjungtos į Madžapadhito imperiją, ir tokiu būdu pernešti salyno kultūros pasiekimai.

Nuo XV a. visame Malajų salyne įsigalėjo islamas. Filipinų ši religija irgi neaplenkė. Musulmonų pirkliai daugiausia iš Malakos, Džohoro atsikeldavo į šį kraštą. Ilgainiui įsikūrė stiprūs prekybiniai sultonatai, tokie kaip Sulu sultonatas bei Magindanao, išplėtę savo įtaką Filipinų pietuose. Jie aktyviai prekiavo su Malaka, Brunėjumi, Kinija, taip pat su šiaurinėmis salomis, kur kūrė gyvenvietes.

Pirmieji europiečiai, aplankę salas, buvo įžymiosios Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Magelano laivai pasiekė Samaro salą 1521 m. kovo 17 d. Balandžio 7 d. europiečiai atvyko į Sebu miestą. Čia Magelanas susidraugavo su Radža Humabonu ir atvertė jį, jo šeimą bei dar 700 vietinių į krikščionybę. Vėliau Magelanas žuvo Maktano (Mactan) saloje nuo vietinio Humabono varžovo Lapu-Lapu vadovaujamų karių.

XVI a. pabaigoje Ispanija kolonizavo salas, pavadindama jas Filipinais princo Pilypo II garbei. Į Filipinus ispanai atvežė Vakarų kultūros elementų, tokių kaip teisėtvarka, spauda ir kalendorius. Salos buvo įjungtos į prieskonių prekybą, ir su Meksikos Akapulko uostu jas jungė jūrų kelias, kuriuo reguliariai kursavo laivai. Tai pastebimai pakeitė filipiniečių gyvenimą: atsirado nauji miestai, pradėtos augintiti iki tol nežinotos javų rūšys, dauguma gyventojų priėmė katalikybę, pastatytos mokyklos ir bažnyčios.

1898 m. Kuboje prasidėjęs karas tarp ispanų ir amerikiečių greitai pasiekė Filipinus. JAV pajėgoms sutriuškinus ispanus prie Manilos, Filipinai paskelbė nepriklausomybę. Vėliau vykęs filipiniečių – amerikiečių karas vėl sugrąžino salas JAV 1901 m., tačiau kraujas salose liejosi iki pat 1913 m.- konflikte žuvo maždaug milijonas gyventojų.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Filipinus okupavo Japonijos pajėgos. Po Japonijos pralaimėjimo 1945 m. JAV pripažino salų nepriklausomybę 1946 m. liepos 4 d.

Politinė sistema

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Filipinų politinė sistema.
 
Buvusi Filipinų Prezidentė Gloria Macapagal-Arroyo

Filipinų santvarka – prezidentinė federacinė respublika. Filipinų prezidentas vadovauja ne tik valstybei, bet ir vyriausybei (yra ministras pirmininkas) bei karinėms pajėgoms. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu šešerių metų kadencijai.

Filipinų parlamentas, kaip ir JAV, vadinamas kongresu bei susideda iš aukštųjų ir žemųjų rūmų. Aukštųjų rūmų (Senato) nariai visuotiniu balsavimu renkami šešeriems metams, o Atstovų rūmų nariai – trejiems.

Teisinė valdžia priklauso Aukščiausiajam Teismui, kurio vyriausiąjį teisėją ir 14 jo kolegų skiria Prezidentas Teisininkų tarybos teikimu.

Nors ir buvo bandymų pakeisti Filipinų santvarką į diktatūrą arba parlamentinę respubliką, jie visi žlugo.

Filipinai – vieni iš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) steigėjų bei aktyvūs šios organizacijos nariai nuo 1945 m. spalio 24 d. bei vieni iš Pietryčių Azijos tautų asociacijos ASEAN steigėjų. Šalis yra viena pagrindinių NATO nepriklausančių JAV sąjungininkių.

Daugelį metų besitęsiančiame teritoriniame konflikte tarp Pietryčių Azijos valstybių dėl naftos turtingų Spretlio salų dalyvauja ir Filipinai. Taip pat ši šalis reiškia savo teises į Malaizijai priklausančią Sabos valstiją, kuri kažkada buvo Sulu sultonato dalis.

Administracinis suskirstymas

redaguoti
 
Filipinų regionai ir provincijos
Pagrindinis straipsnis – Filipinų regionai ir provincijos.

Filipinai suskirstyti į tris salynus: Lusoną, Visajus ir Mindanao. Iš viso šalyje yra 17 regionų, 81 provincija, 136 miestai ir 1494 savivaldybės.

Regionai:

Geografija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Filipinų geografija.

Filipinai susideda iš 7107 salų, užimančių maždaug 300 tūkst. kvadratinių kilometrų, tik 1000 salų yra didesnės nei 1 km². Gyvenamos yra 880 salų, iš jų didžiausios yra Lusonas, Mindanao, Samaras, Negrosas, Panajus ir Palavanas.

Šalies krantus skalauja Filipinų, Sulavesio, Sulu ir Pietų Kinijos jūros.

Dauguma salų – vulkaninės kilmės ir padengtos drėgnuoju atogrąžų mišku. Aukščiausias taškas – Apo ugnikalnis (2954 m). Šalyje yra daug veikiančių ugnikalnių, pvz., Majonas ir Pinatubas. Filipinai taip pat priklauso vadinamajai „taifūnų juostai“, todėl maždaug 19 taifūnų aplanko salas per metus.

 
Pinatubo ugnikalnis

Filipinuose per dieną įvyksta maždaug 20 žemės drebėjimų, didžioji dalis jų – per silpni, kad gyventojai juos jaustų. Tokį seisminį aktyvumą lemia salų priklausymas Ugnies žiedui. Paskutinis didelis drebėjimas sukrėtė Lusono salą 1990 m.

Ilgiausia Filipinų upė – Kagajanas, ilgis – 350 km.

Klimatas

redaguoti

Filipinams būdingas atogrąžų jūrinis klimatas, oras paprastai būna karštas ir drėgnas. Išskiriami trys sezonai: karštasis sausasis sezonas (nuo kovo iki gegužės), lietingasis (nuo birželio iki lapkričio) ir vėsusis sausasis (nuo gruodžio iki vasario). Pietvakarių musonas (žinomas kaip habagat) vyrauja nuo gegužės iki spalio, o šiaurės rytų musonas (amihan) – nuo lapkričio iki balandžio mėn.[3] Vėsiausias mėnuo yra sausis, o karščiausias – gegužė. Temperatūra jūros lygyje visuose Filipinuose paprastai būna tame pačiame diapazone, nepriklausomai nuo platumos. Vidutinė metinė temperatūra yra apie 26,6 °C.[4] Tik 1500 m virš jūros lygio esančiame Bagijo mieste ji gerokai vėsesnė – 18,3 °C. Vidutinis drėgnumas šalyje – 82%.[3] Metinis kritulių kiekis siekia 5000 mm kalnuotoje rytinėje pakrantėje, bet mažiau nei 1000 mm kai kuriuose slėniuose.

Vadinamojoje Filipinų atsakomybės zonoje (angl. Philippine Area of Responsibility) įprastais metais susiformuoja 19 taifūnų, dažniausiai liepos-spalio mėn.,[5][6] o aštuoni ar devyni pasiekia žemyninę dalį.[7][8] Drėgniausias užfiksuotas taifūnas, smogęs Filipinams, praslinko 1911 m. Tuo metu Bagijo mieste nuo liepos 14 d. iki 18 d. iškrito 2210 mm kritulių.[9] Šalis yra tarp dešimties labiausiai klimato kaitos pažeidžiamų pasaulio valstybių.[10][11]

Ekonomika

redaguoti
 
Sebu uostas
Pagrindinis straipsnis – Filipinų ekonomika.

Pagrindinė Filipinų ekonomikos šaka – žemės ūkis, taip pat šalis verčiasi pramone, gamtiniais ištekliais, perlaidomis iš užsienyje dirbančių tautiečių. Pastaruoju metu sparčiai kyla pajamos iš turizmo, taip pat Filipinai yra vienas užsakomųjų paslaugų („Outsourcing“) centrų.

Anksčiau Filipinų ekonomikos pagrindas buvo kolonijinė prekyba: su Akapulku ispaniškuoju laikotarpiu ir su JAV – amerikietiškuoju. XX a. 7 dešimtmetyje Filipinų ekonomika buvo antra didžiausia visoje Azijoje (po Japonijos). Šalis patyrė didelį ekonominį nuosmukį valdant Ferdinandui Markosui ir pradėjo atsigauti tik praėjusiojo amžiaus 10 dešimtmetyje, valdant Fideliui Ramosui.

Azijos finansų krizė 1997 m. stipriai paveikė Filipinų ekonomiką – jos metu nuvertėjo Filipinų pesas bei krito akcijų kainos biržoje. Vis dėlto, daugiausiai dėl sėkmingos fiskalinės politikos, šis nuosmukis nebuvo toks stiprus, kaip kaimyninėse Pietryčių Azijos valstybėse. 2004 m. Filipinų bendrasis vidaus produktas (BVP) kilo 6 %, 2007 m. – 7,3 %.

Nepaisant spartaus augimo, Filipinų ekonomika turi nemažai problemų: reikia tobulinti infrastruktūrą, keisti mokesčių sistemą, tęsti privatizacijos procesą. Taip pat viena iš ekonominių šalies problemų yra didelė pajamų dalis, gaunama iš asmenų, dirbančių užsienyje, perlaidų namo – ji viršija netgi tiesiogines užsienio investicijas. Pagrindinės Filipinų ekonominės konkurentės – Kinija bei Indija – atitraukia nemažai potencialių investuotojų, ypač telekomunikacijų kompanijas. Atskiri šalies regionai auga nevienodai, daugiausiai investuojama į Lusono bei Manilos apylinkes.

Filipinai – vieni iš Azijos plėtros banko, kurio būstinė įsikūrusi Maniloje, steigėjų. Taip pat Filipinai dalyvauja Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ir kitų ekonominių organizacijų veikloje.

Demografija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Filipinų demografija.

Filipinai pasaulyje užima 12-ą vietą pagal gyventojų skaičių (2020 m. gyveno beveik 110 mln. gyventojų).[12] 2020 m. miestuose gyveno 54 % šalies gyventojų.[13] 11 % filipiniečių gyvena užsienyje kaip darbo migrantai (2007 m.) Apytiksliai pusė gyvena Lusono saloje. Pagrindinė sostinės Manilos dalis yra tankiausiai apgyvendinta sostinė pasaulyje – į Panevėžį plotu panašioje teritorijoje gyvena 1,85 mln. gyventojų. Manila ir Kesonas (daugiausiai gyventojų turintis šalies miestas) sudaro Manilos metropoliją, kurioje gyvena apie 13,48 mln. gyventojų (arba 12 % Filipinų gyventojų).[13] Tai penkta pagal gyventojų skaičių metropolija pasaulyje.

1948–2010 m. laikotarpiu Filipinų gyventojų skaičius išaugo beveik penkis kartus nuo 19 mln. iki 92 mln.[14] Dabar vidutinio metinio Filipinų gyventojų skaičiaus prieaugio tempai lėtėja.[15] Gyventojų prieaugio norma 1995–2000 metais buvo 3,21 %, bet po to dramatiškai nukrito iki 1,59 % 2005–2010 metams. Vidutinis šalies gyventojų amžius yra 25,3 m. 63,9 % gyventojų yra 15–64 metų amžiaus.[16]

Raštingumas šalyje 2019 m. siekė 93,8 % (abiejų lyčių skaičiai panašūs). Gyvenimo trukmė yra 70,48 m., 74,15 m. moterims ir 66,97 m. vyrams. Šalis sumažino savo skurdo lygį nuo 49,2 % 1985 m.[17] iki 18,1 % 2021 m.,[18] o pajamų nelygybė pradėjo mažėti 2012 m.[17]

Kultūra

redaguoti
 
Gongų ir būgnų muzikos ansamblis, prieš-ispaniškosios Filipinų kultūros dalis
Pagrindinis straipsnis – Filipinų kultūra.

Filipinų kultūra – austronezinės, ispaniškosios ir amerikietiškosios kultūrų mišinys. Taip pat ji buvo stipriai paveikta indų, arabų ir kinų kultūrų.

Vietinė austronezinės Filipinų civilizacijos kultūra itin panaši į jos kaimynų – Malaizijos ir Indonezijos. Dėl intensyvios prekybos tarp Filipinų ir Pietryčių Azijos, prieš-ispaniškajai šalies kultūrai didelę įtaką padarė hinduizmas, šiek tiek mažesnę – budizmas.

Ispaniškoji kultūra Filipinuose siejama su ispanų ir meksikiečių kolonijine įtaka. Ši įtaka geriausiai pastebima literatūroje, folklore, kalboje, tradiciniuose patiekaluose, mene ir religijoje. Filipinuose rengiamos grandiozinės šventės šventiesiems paminėti, ypač garsus yra masinis prisikalimas prie kryžių prieš ir per Velykas. Vienas ispaniškosios kultūros ženklų – filipiniečių pavardės. Kadangi dauguma pavardžių buvo pakeistos ispanų kolonistų, ispaniška filipiniečio pavardė nebūtinai reiškia ispanišką kilmę. Daugybės gatvių, miestų ir geografinių objektų pavadinimai Filipinuose – ispaniški. Ispaniškoji architektūra pastebima bažnyčiose, valstybinių įstaigų ir universitetų pastatuose. Ši įtaka jaučiama ir tradicinėje virtuvėje.

Kinų įtaka akivaizdžiausia virtuvėje, kur naudojama daug įvairių rūšių makaronų. Iš Kinijos atėjo daug filipiniečių prietarų, kalbos detalių ir pavardžių.

Anglų kalba – žymiausias JAV palikimas Filipinuose. Taip pat amerikiečiai į salas atvežė biliardą ir krepšinį – tai populiariausios sporto rūšys šalyje. Kaip ir Lietuva, Filipinai yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose krepšinis yra itin populiarus sportas.[19] Daug vartotojiškos kultūros madų – greitas maistas, pop muzika, komercinis kinas – taip pat atėjo iš JAV.

Tarptautiniai santykiai

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Filipinų tarptautiniai santykiai ir Filipinų ir Lietuvos santykiai.
 
Žemėlapis su nurodytomis valstybėmis, su kuriomis Filipinai yra užmezgę diplomatinius santykius.

Filipinai yra viena iš JTO steigėjų narių. Yra buvę nenuolatiniais Saugumo Tarybos nariais.[20] Šalis dalyvauja taikos palaikymo misijose, ypač Rytų Timore.[21][22] Šalis yra ASEAN viena įkūrėjų ir aktyvi narė,[23][24] taip pat Rytų Azijos viršūnių susitikimo,[25] 24 narių grupės[26] ir Neprisijungimo judėjimo narė.[27] Šalis nuo 2003 m. siekė gauti stebėtojos statusą Islamo bendradarbiavimo organizacijoje[28][29] ir buvo SEATO narė.[30] Virš 10 mln. filipiniečių gyvena ir dirba 200 šalių,[31][32] įskaitant Lietuvą,[33] ženkliai prisidėdami prie Filipinų švelniosios galios.[34]

2010 m. Filipinai su ASEAN valstybėmis sudarė Prekybos prekėmis susitarimą,[35] o 2023 m. – Regioninės išsamios ekonominės partnerystės susitarimą.[36] Kaip ASEAN nariai Filipinai yra pasirašę laisvosios prekybos susitarimus su Kinija, Indija, Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Naująja Zelandija. Taip pat yra sudariusi atskirus dvišalius laisvosios prekybos susitarimus su Japonija, Pietų Korėja[37] ir keturiomis Europos valstybėmis: Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija ir Šveicarija.

Filipinai palaiko ilgalaikius santykius su JAV, kurie apima ekonominius ryšius ir bendradarbiavimą saugumo srityje.[38] Dėl Filipinų strateginės geografinės padėties Abipusės gynybos sutartis tarp JAV ir Filipinų buvo pasirašyta dar 1951 m.[39][40] ir papildyta 1999 m. bei 2016 m.[41] Šalis rėmė Amerikos politiką Šaltojo karo metais ir dalyvavo Korėjos ir Vietnamo karuose.[42] 2003 m. Filipinams suteiktas vienų iš pagrindinių ne NATO sąjungininkų statusas..[43] Kita vertus, prezidento Dutertės valdymo metais santykiai su Jungtinėmis Valstijomis atšalo, o su Kinija ir Rusija – pagerėjo.[44][45][46] Filipinai šalies gynyboje yra labai priklausomi nuo JAV. JAV ne kartą pareiškė, kad nuolatos gins Filipinus, įskaitant jos teritorijas Pietų Kinijos jūroje.[47][48]

Filipinai santykius su Kinijos LR užmezgė 1975 m.[49] Japonija yra didžiausia oficialios vystymosi paramos Filipinams donorė.[50] Nors egzistuoja nedidelė įtampa dėl Antrojo pasaulinio karo palikimo, kai Japonijos imperija buvo okupavusi Filipinus, priešiškumo iš Filipinų pusės beveik neliko.[51] Istoriniai ir kultūriniai ryšiai ir toliau daro įtaką santykiams su Ispanija.[52][53] Santykius su Artimųjų Rytų šalimis veikia didelis tose šalyse dirbančių filipiniečių skaičius, taip pat problemos, susijusios su musulmonų mažuma Filipinuose.[54][55]

Filipinai turi pretenzijų į Spratlio salas, į kurias dar pretenduoja Kinijos, Malaizijos, Taivano ir Vietnamo vyriausybės.[56] Filipinai kontroliuoja Titu salą šiame salyne.[57] 2012 m. Filipinai kreipėsi į Nuolatinį arbitražo teismą po to, kai Kinija užgrobė Filipinams priklausomą Skarboro seklumą.[58] Nors bylą galiausiai Filipinai laimėjo,[59] Kinija bylos išvados nepripažino ir padarė seklumą svarbiu platesnio ginčo simboliu.[60][61]

Filipinai Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 16 d., o diplomatiniai santykiai užmegzti 1991 metų gruodžio 15 d. Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Tokijuje, Japonijoje, Filipinams Lietuvoje – nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė, reziduojanti Stokholme, Švedijoje. Vilniuje veikia Filipinų Respublikos garbės generalinis konsulatas, Filipinuose – du Lietuvos garbės konsulatai (Maniloje ir Zambalese).

Kariuomenė

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Filipinų karinės pajėgos.

Filipinų savanorių ginkluotosios pajėgos (AFP) susideda iš trijų padalinių: Filipinų oro pajėgų, Filipinų kariuomenės ir Filipinų karinio jūrų laivyno. Civilių saugumą užtikrina Filipinų nacionalinė policija, pavaldi Vidaus reikalų ir vietos valdžios departamentui.[62] Karines pajėgas 2022 m. sudarė 280 000 žmonių, iš kurių 130 000 buvo aktyvūs kariai, 100 000 buvo rezervistai, 50 000 – sukarintos pajėgos.[63]

2021 m. šalis skyrė 1,04 % savo BVP kariuomenei.[64][65] Didžioji dalis šalies gynybos išlaidų skiriama Filipinų armijai, kuri vadovauja operacijoms prieš vidines grėsmes, tokias kaip komunistų ir musulmonų separatistų maištai. Koncentravimasis į vidines grėsmes XX a. aštuntajame dešimtmetyje nusmukdė Filipinų karinio jūrų laivyno pajėgumus.[66] Kariuomenės modernizavimo programa pradėta 1995 m., o 2012 m. išplėtota siekiant sukurti pajėgesnę gynybos sistemą.[67][68]

Filipinų karinėms pajėgoms jau ilgą laiką tenka kovoti su vietiniais sukilėliais, separatistais ir teroristais.[69][70][71] Didžiausios Bangsamoro separatistinės organizacijos, Moro nacionalinis išsivadavimo frontas ir Moro islamiškas išlaisvinimo frontas, pasirašė galutinius taikos susitarimus su vyriausybe atitinkamai 1996 m. ir 2014 m.[72][73] Kitos karingesnės grupės, tokios kaip Abu Sayyaf ir Bangsamoro islamiški laisvės kovotojai gan aktyviai veikia Sulu salyne ir Magindanao, kur dažniausiai reikalaudami išpirkos grobia užsieniečius, tačiau ir jų aktyvumas sumažėjęs.[74][75][76][77][78] Filipinų komunistų partija ir jos sukarintas sparnas Naujoji liaudies armija prieš vyriausybę kariauja partizaninį karą nuo aštuntojo dešimtmečio ir, nors po diktatūros žlugimo 1986 m. kariniu ir politiniu požiūriu susitraukė, vis dar rengia išpuolius prieš vyriausybės pareigūnus, saugumo pajėgas, organizuoja sprogdinimus ir žudymus.[79].[80]

Infrastruktūra

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Filipinų transportas.

Filipinas susisiekimui naudoja kelių, oro, bėgių ir vandens transportą. Dominuoja kelių transportas – juo keliauja 98 % žmonių ir 58 % krovinių srauto.[81] 2018 m. gruodį šalyje buvo 210 528 km kelių.[82] Filipinuose veikia 90 valstybinių oro uostų, aštuoni iš jų – tarptautiniai.

Filipinuose bendra instaliuota elektrinių galia 2021 m. siekė 26,9 GW. 43 % energijos pagaminta iš anglies, 14 % iš naftos, 14 % iš hidroelektrinių, 12 % iš gamtinių dujų ir 7 % iš geoterminių šaltinių.[83] Filipinai yra treti didžiausi geoterminės energijos gamintojai po JAV ir Indonezijos.[84] 2021 m. pab. 95,41 % namų ūkių turėjo elektrą.[85]

Kita informacija

redaguoti

Išnašos

redaguoti
  1. ↑ Cudis, Christine (2021-12-27). „PH 2021 population growth lowest in 7 decades“. Philippine News Agency. Nuoroda tikrinta 2022-03-25.
  2. ↑ 2,0 2,1 „World Economic Outlook database: April 2021“. Tarptautinis valiutos fondas. 2021 m. balandžio mėn. Nuoroda tikrinta 2021-04-06.
  3. ↑ 3,0 3,1 Carating, Rodelio B.; Galanta, Raymundo G.; Bacatio, Clarita D. (2014-04-23). The Soils of the Philippines. World Soils Book Series (anglų). Dordrecht, Netherlands: Springer Science & Business. ISBN 978-94-017-8682-9.
  4. ↑ „Climate of the Philippines“. Philippine Atmospheric, Geophysical and Astronomical Services Administration. Suarchyvuotas originalas 2018-04-18. Nuoroda tikrinta 2020-07-24.
  5. ↑ Chong, Kee-Chai; Smith, Ian R. & Lizarondo, Maura S. (1982 m. vasario mėn.). „Chapter III: The transformation sub-system: cultivation to market size in fishponds“. Economics of the Philippine Milkfish Resource System. Tokyo, Japan: United Nations University Press. ISBN 978-92-808-0346-4. Suarchyvuotas originalas 2011-07-19. Nuoroda tikrinta 2020-07-04.
  6. ↑ „Country Profile: Philippines“ (PDF). Washington, D.C.: Kongreso biblioteka – Federalinis tyrimų skyrius. 2005 m. kovo mėn. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2005-07-17. Nuoroda tikrinta 2023-02-04.
  7. ↑ Philippine Atmospheric, Geophysical and Astronomical Services Administration (PAGASA) (2009 m. sausio mėn.). Member Report to the ESCAP/WMO Typhoon Committee, 41st Session (PDF) (Report). ESCAP/WMO Typhoon Committee. p. 4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2009-03-20. Nuoroda tikrinta 2009-12-17.
  8. ↑ „Digital Typhoon: Monthly Typhoon Tracking Charts (Active Typhoon Maps)“ (anglų). KITAMOTO Asanobu / Nacionalinis informatikos institutas. Suarchyvuotas originalas 2008-04-21. Nuoroda tikrinta 2023-04-12.
  9. ↑ Manual on Estimation of Probable Maximum Precipitation (PMP) (PDF). Geneva, Switzerland: Pasaulio meteorologijos organizacija. 2009. p. 223. ISBN 978-92-63-11045-9. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-08-02.
  10. ↑ Overland, Indra (2017 m. lapkričio mėn.). Impact of Climate Change on ASEAN International Affairs: Risk and Opportunity Multiplier. ResearchGate (Technical report). Norvegijos tarptautinių santykių institutas ir Minamaro tarptautinių snatykių ir strateginių tyrimų institutas. ISSN 1894-650X. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-04. Nuoroda tikrinta 2023-02-04.
  11. ↑ Kapucu, Naim; Liou, Kuotsai Tom, eds. (2014-04-11). Disaster and Development: Examining Global Issues and Cases. Environmental Hazards (anglų). New York: Springer Science & Business Media. p. 292. ISBN 978-3-319-04468-2.
  12. ↑ "2020 Census of Population and Housing (2020 CPH) Population Counts Declared Official by the President". Pranešimas spaudai. 2021-07-07. https://psa.gov.ph/content/2020-census-population-and-housing-2020-cph-population-counts-declared-official-president. 
  13. ↑ 13,0 13,1 "Urban Population of the Philippines (2020 Census of Population and Housing)". Pranešimas spaudai. 2022-07-04. https://psa.gov.ph/content/urban-population-philippines-2020-census-population-and-housing. Prieigos data 2023-05-20. 
  14. ↑ „Population of the Philippines: Census Years 1799 to 2010“. National Statistical Coordination Board. Suarchyvuotas originalas 2012-07-04. Nuoroda tikrinta 2023-07-24.
  15. ↑ „2015 Census of Population“ (PDF). Census Facts and Figures. Quezon City, Philippines: Philippine Statistics Authority: 11. 2018 m. birželio mėn. ISSN 0117-1453. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2022-08-14. Nuoroda tikrinta 2020-07-25.
  16. ↑ "Age and Sex Distribution in the Philippine Population (2020 Census of Population and Housing)". Pranešimas spaudai. 2022-08-12. https://psa.gov.ph/sites/default/files/attachments/hsd/pressrelease/1_Press%20Release%20on_Age%20Sex_RML_18July22_rev_mpe_RRDH_CRD-signed.pdf. Prieigos data 2023-05-19. 
  17. ↑ 17,0 17,1 Overcoming Poverty and Inequality in the Philippines; Past, Present, and Prospects for the Future (PDF) (Report). The World Bank. p. 3. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2022-12-06. Nuoroda tikrinta 2023-04-02.
  18. ↑ "Proportion of Poor Filipinos was Recorded at 18.1 Percent in 2021". Pranešimas spaudai. 2022-08-15. https://psa.gov.ph/poverty-press-releases/nid/167972. Prieigos data 2022-11-08. 
  19. ↑ Lietuvių ir kitų tautų panašumai (Gabalėliai Lietuvos. Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje)
  20. ↑ „The Philippines and the UN Security Council“. Permanent Mission of the Republic of the Philippines to the United Nations. Suarchyvuotas originalas 2003-04-23. Nuoroda tikrinta 2023-02-03.
  21. ↑ Morada, Noel (2013 m. gruodžio mėn.). „Contributor Profile: The Philippines“ (PDF). Tarptautinis taikos institutas. pp. 1–4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2022-03-21. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  22. ↑ „In the know: Filipino peacekeepers“. Philippine Daily Inquirer. 2014-08-30. Suarchyvuotas originalas 2014-08-31. Nuoroda tikrinta 2021-01-01.
  23. ↑ „ASEAN Structure“. 3rd ASEAN Informal Summit. Office of the Press Secretary. 1999. Suarchyvuotas originalas 2003-01-09. Nuoroda tikrinta 2023-03-19.
  24. ↑ Keyuan, Zou, red. (2021). Routledge Handbook of the South China Sea (anglų). Milton Park, Abingdon, Oxon, England: Routledge. p. 337. ISBN 978-1-000-39613-3.
  25. ↑ „East Asia Summit (EAS)“. Užsienio reikalų ir prekybos departamentas. Australijos vyriausybė. Suarchyvuotas originalas 2020-07-26. Nuoroda tikrinta 2020-07-26.
  26. ↑ „International Economic Cooperation: Intergovernmental Group of Twenty-Four (on International Monetary Affairs and Development (G-24)“. Bangko Sentral ng Pilipinas. Suarchyvuotas originalas 2022-12-29. Nuoroda tikrinta 2022-07-17.
  27. ↑ „About NAM“. Non-Aligned Movement (NAM) Disarmament Database. James Martin Center for Nonproliferation Studies, Middlebury Institute of International Studies at Monterey. Suarchyvuotas originalas 2020-09-28. Nuoroda tikrinta 2023-04-21.
  28. ↑ Lee-Brago, Pia (2003-05-30). „RP seeks observer status in OIC“. The Philippine Star. Suarchyvuotas originalas 2023-03-22. Nuoroda tikrinta 2023-03-22.
  29. ↑ Sevilla, Henelito A. Jr. (2013-05-20). „The Philippines' Elusive Quest for Organization of the Islamic Conference (OIC) Observer Status“ (anglų). Vidurio Rytų institutas. Suarchyvuotas originalas 2018-11-21. Nuoroda tikrinta 2023-03-22.
  30. ↑ Tucker, Spencer C., red. (2011-05-20). „Philippines“. The Encyclopedia of the Vietnam War: A Political, Social, and Military History (anglų). I: A–G (Second leid.). Santa Barbara, Calif.: ABC-CLIO. p. 907. ISBN 978-1-85109-961-0.
  31. ↑ Sahoo, Ajaya K., red. (2021-03-30). Routledge Handbook of Asian Diaspora and Development. Routledge Handbooks (anglų). Abingdon, Oxon, England: Routledge. p. 255. ISBN 978-1-000-36686-0.
  32. ↑ Stock Estimate of Filipinos Overseas As of December 2013 (PDF) (Report). Philippine Overseas Employment Administration. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-02-07. Nuoroda tikrinta 2020-07-06.
  33. ↑ Migracijos metraštis 2021, Migracijos departamentas prie VRM
  34. ↑ Thompson, Mark R.; Batalla, Eric Vincent C., eds. (2018-02-19). Routledge Handbook of the Contemporary Philippines. Routledge Handbooks (anglų). London, England: Routledge. p. 207. ISBN 978-1-317-48526-1.
  35. ↑ „Chapter 2: Background and Objectives“. Impact of the ASEAN Trade in Goods Agreement (ATIGA) on Intra-ASEAN Trade (PDF). Jakarta, Indonesia: Ekonominių ASEAN ir Rytų Azijos tyrimų institutas. 2021 m. rugpjūčio mėn. ISBN 978-602-5460-19-7. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-08-24. Nuoroda tikrinta 2023-06-19.
  36. ↑ Tan, Alyssa Nicole O. (2023-02-21). „Senate concurs with Philippines' RCEP ratification“. BusinessWorld. Suarchyvuotas originalas 2023-02-23. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  37. ↑ Mangaluz, Jean (2023-09-07). „PH signs free trade agreement with South Korea“. Philippine Daily Inquirer (anglų). Suarchyvuotas originalas 2023-09-07. Nuoroda tikrinta 2023-09-20.
  38. ↑ „U.S. Relations With the Philippines“. JAV Valstybės departamentas. Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno reikalų biuras. 2016-12-15. Suarchyvuotas originalas 2017-01-22. Nuoroda tikrinta 2020-07-06.
  39. ↑ United States Department of State (1976). Foreign Relations of the United States: 1950 (anglų). VI: East Asia and the Pacific. Washington, D.C.: U.S. Government Printing Office. p. 1516. OCLC 7165200.
  40. ↑ Cronin, Patrick M. (1993 m. rugsėjo mėn.). „Rethinking Asian Alliances“ (PDF). Joint Force Quarterly: JFQ (anglų). Institute for National Strategic Studies, Šalies gynybos universitetas (2): 121. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-04-10. Nuoroda tikrinta 2023-04-14.
  41. ↑ Advincula-Lopez, Leslie V. (2022-06-13). „Challenges and Gains in Military Relations between the Philippines and the United States“ (PDF). Asia Pacific Bulletin. East–West Center (586). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2023-04-30.
  42. ↑ Jagel, Matthew (2013-07-11). „"Showing Its Flag": The United States, The Philippines, and the Vietnam War“ (PDF). Past Tense: Graduate Review of History (Kanados anglų). Toronto universitetas. 1 (2): 18, 28–38. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-07-31. Nuoroda tikrinta 2023-05-09.
  43. ↑ Garamone, Jim (2003-05-19). „Philippines to Become Major non-NATO Ally, Bush Says“. American Forces Press Service. United States Department of Defense. Suarchyvuotas originalas 2020-08-09. Nuoroda tikrinta 2020-08-07.
  44. ↑ De Castro, Renato Cruz (2022 m. rugpjūčio mėn.). „Caught Between Appeasement and Limited Hard Balancing: The Philippines' Changing Relations With the Eagle and the Dragon“. Journal of Current Southeast Asian Affairs. 41 (2): 262–272. doi:10.1177/18681034221081143. ISSN 1868-1034.
  45. ↑ Chang, Felix K. (2021-07-07). „Hot and Cold: The Philippines' Relations with China (and the United States)“. Policy Commons. Užsienio politikos tyrimų institutas. Suarchyvuotas originalas 2023-04-30. Nuoroda tikrinta 2023-04-30.
  46. ↑ Heydarian, Richard Javad (2019-10-17). „Duterte's Pivot to Russia“. Asia Maritime Transparency Initiative. Strateginių ir tarptautinių tyrimų centras. Suarchyvuotas originalas 2019-10-19. Nuoroda tikrinta 2023-04-30.
  47. ↑ Ismael, Javier Joe; Baroña, Franco Jose C.; Mendoza, Red (2023-10-01). „US to 'invoke' defense pact in attack on PH“. The Manila Times (anglų). Suarchyvuotas originalas 2023-10-01. Nuoroda tikrinta 2023-10-24.
  48. ↑ Moriyasu, Ken (2021-01-29). „US vows to defend Philippines, including in South China Sea“. Nikkei Asia. Suarchyvuotas originalas 2021-01-28. Nuoroda tikrinta 2021-02-02.
  49. ↑ Banlaoi, Rommel C. (2007). Security Aspects of Philippines-China Relations: Bilateral Issues and Concerns in the Age of Global Terrorism (anglų). Manila, Philippines: REX Book Store, Inc. pp. 53–55. ISBN 978-971-23-4929-4.
  50. ↑ Brutas, Ma Karen (2016-11-18). „Top development aid donors to the Philippines 2015“. Devex. Suarchyvuotas originalas 2016-11-19. Nuoroda tikrinta 2020-07-30.
  51. ↑ [1]
  52. ↑ Santos, Matikas (2014-09-15). „PH-Spain bilateral relations in a nutshell“. Philippine Daily Inquirer. Suarchyvuotas originalas 2014-09-17. Nuoroda tikrinta 2020-07-07.
  53. ↑ „Madrid Embassy commemorates PHL-Spain relations' anniversary“. BusinessMirror. 2022-11-17. Suarchyvuotas originalas 2022-11-16. Nuoroda tikrinta 2023-05-10.
  54. ↑ Berlinger, Joshua; Sharma, Akanksha (2020-01-07). „The Philippines is particularly vulnerable to any Middle Eastern conflict. Here's why“. CNN. Suarchyvuotas originalas 2020-01-07. Nuoroda tikrinta 2020-08-07.
  55. ↑ Sevilla, Henelito A. Jr. (2011 m. birželio mėn.). „Middle East Security Issues and Implications for the Philippines“. Indian Journal of Asian Affairs. 24 (1/2): 49–61. ISSN 0970-6402. JSTOR 41950511.
  56. ↑ Joyner, Christopher C. (1999). „The Spratly Islands Dispute in the South China Sea: Problems, Policies, and Prospects for Diplomatic Accommodation“. In Singh, Ranjeet K. (red.). Investigating Confidence-Building Measures in the Asia-Pacific Region (Report). Stimson Center. p. 56. JSTOR resrep10935.8. Nuoroda tikrinta 2023-05-09.
  57. ↑ Pitlo, Lucio Blanco III (2020-05-27). „Philippines bolsters posture in South China Sea after navy ship docks at new Spratly Islands port“. South China Morning Post. Suarchyvuotas originalas 2020-05-27. Nuoroda tikrinta 2020-08-07.
  58. ↑ De Castro, Renato Cruz (2020 m. gruodžio mėn.). „The Limits of Intergovernmentalism: The Philippines' Changing Strategy in the South China Sea Dispute and Its Impact on the Association of Southeast Asian Nations (ASEAN)“. Journal of Current Southeast Asian Affairs. SAGE Publishing. 39 (3): 338–346. doi:10.1177/1868103420935562. ISSN 1868-1034.
  59. ↑ „PH wins maritime arbitration case vs. China“. CNN Philippines. 2016-07-12. Suarchyvuotas originalas 2016-07-13. Nuoroda tikrinta 2022-11-11.
  60. ↑ Phillips, Tom; Holmes, Oliver; Bowcott, Owen (2016-07-12). „Beijing rejects tribunal's ruling in South China Sea case“. The Guardian (anglų). Suarchyvuotas originalas 2016-07-12. Nuoroda tikrinta 2022-11-11.
  61. ↑ Carpio, Antonio T. (2020-07-23). „Scarborough Shoal – a redline“. Philippine Daily Inquirer. Suarchyvuotas originalas 2020-07-24. Nuoroda tikrinta 2020-08-07.
  62. ↑ Šablonas:Cite PH act
  63. ↑ Baclig, Cristina Eloisa (2022-01-20). „PH 51st on list of world's most powerful militaries“. Philippine Daily Inquirer (anglų). Suarchyvuotas originalas 2022-01-20. Nuoroda tikrinta 2023-02-20.
  64. ↑ „SIPRI Military Expenditure Database“. Solna, Sweden: Stokholmo tarptautinis taikos tyrimų institutas. 2016. Nuoroda tikrinta 2020-07-07.
  65. ↑ „Military expenditure (% of GDP)“. Pasaulio bankas. Nuoroda tikrinta 2020-07-07.
  66. ↑ Till, Geoffrey; Chan, Jane, eds. (2013-08-15). Naval Modernisation in South-East Asia: Nature, Causes and Consequences. Cass Series: Naval Policy and History (anglų). Oxfordshire, England: Routledge. p. 150. ISBN 978-1-135-95394-2.
  67. ↑ Wu, Shicun; Zou, Keyuan, eds. (2013-11-21). Securing the Safety of Navigation in East Asia: Legal and Political Dimensions. Chandos Asian Studies Series (anglų). Oxford, England: Elsevier. p. 35. ISBN 978-1-78242-160-3.
  68. ↑ „Aquino signs revised AFP Modernization Act“. The Philippine Star. 2012-12-11. Suarchyvuotas originalas 2022-04-21. Nuoroda tikrinta 2023-03-01.
  69. ↑ Arnold, Guy (2016). Wars in the Third World Since 1945. History and Politics in the 20th Century: Conflict: Bloomsbury Academic Collections (anglų). London, England: Bloomsbury Publishing. p. 497. ISBN 978-1-4742-9101-9.
  70. ↑ Croissant, Aurel; Lorenz, Philip (2017). Comparative Politics of Southeast Asia: An Introduction to Governments and Political Regimes. Cham, Switzerland: Springer. p. 243. ISBN 978-3-319-68182-5.
  71. ↑ „GTD Search Results; Philippines“. Global Terrorism Database. Merilendo universitetas. Suarchyvuotas originalas 2023-03-15. Nuoroda tikrinta 2023-03-15.
  72. ↑ „MMP: Moro National Liberation Front“. Center for International Security and Cooperation (anglų). Stanfordo universitetas. Suarchyvuotas originalas 2022-11-01. Nuoroda tikrinta 2023-02-14.
  73. ↑ Esguerra, Christian V.; Burgonio, TJ (2014-03-28). „Philippines, MILF sign peace agreement“. Philippine Daily Inquirer (anglų). Suarchyvuotas originalas 2014-03-28. Nuoroda tikrinta 2023-02-14.
  74. ↑ Chalk, Peter (2013 m. lapkričio mėn.). „The Bangsamoro Islamic Freedom Fighters: The Newest Obstacles to Peace in the Southern Philippines?“ (PDF). CTC Sentinel. Combating Terrorism Center at West Point. 6 (11–12): 15–17. OCLC 872740536. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2023-06-19. Nuoroda tikrinta 2023-06-18 – via Defense Technical Information Center.
  75. ↑ International Institute for Strategic Studies (2021-09-20). Armed Conflict Survey 2021 (anglų). Abingdon, Oxon, England: Routledge. ISBN 978-1-000-54558-6.
  76. ↑ Ciment, James, red. (2015-03-27). „Philippines: War on Islamic Militants Since 1990“. Encyclopedia of Conflicts Since World War II. One–Four (2nd leid.). Abingdon, Oxon, England: Routledge. p. 662. ISBN 978-1-317-47186-8.
  77. ↑ Schiavo-Campo, Salvatore; Judd, Mary (2005 m. vasario mėn.). The Mindanao Conflict in the Philippines: Roots, Costs, and Potential Peace Dividend (PDF). Working Papers Series. Washington, D.C.: Pasaulio bankas. OCLC 992235323. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2009-10-07. Nuoroda tikrinta 2023-02-03. Šablonas:No ISBN
  78. ↑ Nepomuceno, Priam (2020-10-10). „PH Army keen to end terror threat with arrest of 3 terrorists“. Philippine News Agency. Suarchyvuotas originalas 2020-10-30. Nuoroda tikrinta 2020-12-04.
  79. ↑ White, Jonathan R. (2011). Terrorism and Homeland Security (Seventh leid.). Belmont, Calif.: Wadsworth Cengage Learning. p. 363. ISBN 978-0-495-91336-8.
  80. ↑ Central Intelligence Agency (2022-06-21). CIA World Factbook 2022–2023 (anglų). New York, N.Y.: Skyhorse Publishing. ISBN 978-1-5107-7119-2.
  81. ↑ Philippines: Transport Sector Assessment, Strategy, and Road Map (PDF) (Report). Mandaluyong, Philippines: Asian Development Bank. 2012. pp. 1–2. ISBN 978-92-9092-855-3. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-08-03. Nuoroda tikrinta 2020-08-09.
  82. ↑ Department of Public Works and Highways; Strategic Infrastructure Programs and Policies (PDF). Investor Relations Office (Report). Viešųjų darbų ir greitkelių departamentas. 2019-02-22. p. 2. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-08-27. Nuoroda tikrinta 2020-09-02.
  83. ↑ 2021 Power Statistics (PDF) (Report). Energijos departamentas. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2022-12-21. Nuoroda tikrinta 2023-05-20.
  84. ↑ Renewables 2022: Global Update Report (PDF) (Report). Paris, France: REN21 sekretariatas. 2022. p. 108. ISBN 978-3-948393-04-5. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2022-06-16.
  85. ↑ 40th Electric Power Industry Reform Act (EPIRA) Implementation Status Report (For the Report Period April 2022) (PDF). Energijos departamentas (Report). p. 69. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2023-05-01. Nuoroda tikrinta 2023-08-31.

Nuorodos

redaguoti
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Filipinai
 
Vikiteka: Filipinai – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  Filipinai – kelionių gidai, susiję su straipsniu

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Filipinai&oldid=7443541"