Jekabpilis

miestas Latvijoje

Jekabpilis (latv. Jēkabpils, latg. Jākubmīsts) – miestas Latvijos pietryčiuose, Aukšžemėje, buvusioje sėlių genties teritorijoje.[1] Jekabpilio savivaldybės ir faktiškai Aukšžemės etnografinės srities kultūrinis ir administracinis centras. Įsikūres abipus Dauguvos upės. Svarbus geležinkelių mazgas, geležinkeliai ir plentai į Rygą, Daugpilį, Rėzeknę.

Jekabpilis
latv. Jēkabpils
            
Jekabpilis
Jekabpilis
56°30′0″ š. pl. 25°51′0″ r. ilg. / 56.50000°š. pl. 25.85000°r. ilg. / 56.50000; 25.85000 (Jekabpilis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Latvijos vėliava Latvija
Istorinis regionas Aukšžemė
Savivaldybė Jekabpilio savivaldybė
Įkūrimo data 1670 (miesto teisės)
Meras Leonīds Salcevičs
Gyventojų (2016) 24 146
Plotas 23 km²
Tankumas (2016) 1 050 žm./km²
Altitudė 78 m
Pašto kodas LV-5201; LV-5202; LV-5206
Tinklalapis www.jekabpils.lv
Kirčiavimas Jė́kabpilis
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 1187

Jekabpilyje yra kraštotyros ir dailės muziejai. Mieste yra UNESCO paveldo objektas – Struvės geodezinio lanko punktas.

Istorija

redaguoti

1237 m. minimas Krustpilis (Dauguvos dešiniajame krante). 1920 metais Krustpilis gavo miesto teises. 1924–1949 m. buvo apskrities centru, o 1950–1962 m. – ir rajono centru. 1670 m. Dauguvos kairiajame krante įkurtas Jekabpilis (vok. Jakobstadt). Miesto įkūrėjas – Kuršo kunigaikštis Jokūbas (latv. Jēkabs, vok. Jakob; valdė 1642–1682). 1962 m. prie Jekabpilio prijungtas Krustpilis.

Lietuviai

redaguoti

XIII a. Sėlą užėmę kryžiuočiai pastatė Krustpilio ir Sėlpilio pilis, trukdžiusias lietuvių karinius žygius į šiaurę. Livonijos karo metu žemės, buvusios į dešinę nuo Dauguvos, atiteko Abiejų Tautų Respublikai. 1930 m. Jekabpilio apskrities Neretos, Ritės, Alksniamužės valsčiuose lietuviai sudarė daugiau nei 20% šių apskričių gyventojų.

Miestai partneriai

redaguoti

Miestai, su kuriais Jekabpilis yra užmezgęs partnerystės ryšius:

Šaltiniai

redaguoti
  1. Jekabpilis (Jekabpils). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 622 psl.

Nuorodos

redaguoti