Rietavas – miestas Žemaitijoje, Telšių apskrityje, 25 km į pietus nuo Plungės. Išsidėstęs Žemaičių aukštumos rytuose ir Endriejavo kalvagūbrio vakaruose. Rietavo savivaldybės centras, Rietavo miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras. Stovi Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1873 m.), Oginskių dvaras, Oginskių koplyčia. Veikia Oginskių kultūros istorijos muziejus, ligoninė, kultūros centras, paštas (LT-90018). Aplink miestą plyti Rietavo miškai, už 9 km į šiaurės vakarus nuo Rietavo išteka Jūra (upė).

Rietavas
            
Rietavo panorama
Rietavas
Rietavas
55°43′23″š. pl. 21°55′37″r. ilg. / 55.723°š. pl. 21.927°r. ilg. / 55.723; 21.927 (Rietavas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Telšių apskritis Telšių apskritis
Savivaldybė Rietavo savivaldybė Rietavo savivaldybė
Gyventojų (2023) 3 253
Plotas 4,88 km²
Tankumas (2023) 667 žm./km²
Pašto kodas LT-90018
Vikiteka Rietavas
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Rietãvas
Kilmininkas: Rietãvo
Naudininkas: Rietãvui
Galininkas: Rietãvą
Įnagininkas: Rietavù
Vietininkas: Rietavè

lenk. Retów, Retowo, rus. Ретовъ, Ретово[2][3]

Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Rietavo vakarinė dalis
Rietavo sankryža
Lietuvos nepriklausomybės paminklas prie savivaldybės pastato

Etimologija redaguoti

Vietovardžio kilmė neaiški. Kazimieras Būga iškėlė hipotezę, kad Rietavas – tai sulenkinta (Retowo) žemaitiško pavadinimo Rietuva lytis (esą sulenkinta dėl Oginskių įtakos). Rietuva, savo ruožtu, galėtų būti kildinama iš bendrinio žodžio rietuvė – „ko nors (paprastai malkų) tvarkingai sukrauta krūva; taisyklinga forma sudėta statybinė medžiaga, štabelis“. Tačiau pastarasis žodis yra aptinkamas rytų Lietuvoje, o ne Žemaitijoje – šiose vietose tam vartojamas žodis rieklė, nors ir esama žodžio rieti – „dėti malkas į riekeles, dailiai, tvarkingai krauti“. Tačiau 1253 m. minint Retowe yra mažai tikėtina, kad lietuviai gaminosi medžio kuro atsargas tokiu būdu. Apskritai, K. Būgos versijai labai stinga svarių argumentų.

Gali būti, kad tai besąs senoviškas baltiškas pavadinimas, nors priesaga ir atrodo kaip slaviška. Tokiu atveju šaknis riet- galėtų būti siejama su jau minėtu rieti, rietuoti – „šleivoti, eiti“, rietėti – „riedėti, ristis“, rietas – „šlaunis, kulšis, staibis; koja“.[4]

Istorija redaguoti

 
Rietavas XIX a.

Minimas nuo 1253 m. Viduramžiais priklausė Ceklio žemei. 1527 m. minimas Rietavo valsčius ir miestelis, 1529 m. pastatyta pirmoji Rietavo bažnyčia, nuo 1533 m. žinomas kaip miestas. 1667 m. minimas Rietavo pavietas. Gyvenvietė garsėjo prekymečiais. Spėjama, kad apie 1700 m. per Rietavą į Lietuvą iš Europos įvežtos bulvės[5]. Magdeburgo teisės suteiktos 1792 m.

XIX a. Rietavas buvo svarbus švietimo centras, kadangi 18121909 m. jis priklausė Oginskiams, puoselėjusiems kultūra ir švietimą. Irenijus Oginskis pasistatė rezidenciją, iškilo dvaro rūmai, Rietavo bažnyčia, I. Oginskis palaikė 1831 m. sukilimo idėjas, Rietave veikė sukilėlių amunicijos ir ginklų fabrikas. Sukilimui pralaimėjus, 1835 m. I. Oginskis reformavo baudžiavinį valstiečių valdymą ir įvedė savivaldą. Vakarų Europos pavyzdžiu jis stengėsi plėtoti pramonę – čia įkurta geležies liejykla, žemės ūkio padargų fabrikas, lentpjūvė. Amžiaus viduryje didikai įkūrė žemės ūkio mokyklą, kuri veikė 18591863 m.

Rietavas XIX a. pabaigoje tapo pažangių to meto technologijų diegimo pirmūnu. 1882 m. į Plungę (dar vienus Oginskių rūmus) nutiestas pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. čia pradėjo veikti pirmoji elektrinė Lietuvoje, 1892 m. balandžio 17 d. per Velykas Rietavo dvare, parke ir bažnyčioje įžiebtos pirmosios Lietuvoje elektros lemputės. XIX a. miestelis priklausė Raseinių apskrities Labardžių valsčiui.[6]

18741903 m. Rietave veikė muzikos mokykla. 1883 m. organizuotas 60 žmonių simfoninis orkestras. Oginskių galybė išblėso, kai 1909 m. mirė Bogdanas Oginskis. Po to rūmuose įvykęs didelis gaisras sunaikino per ilgus metus kauptus meno kūrinius ir vertingą biblioteką. Pokario metais apylinkėse veikė Žemaičių apygardos, Šatrijos partizanų rinktinės partizanai.

Sovietmečiu veikė tarybinis ūkis-technikumas, įkurtas Rietavo dvaro pastatuose (likę tik fragmentai), prie technikumo pastatytas mokymo kompleksas.

1996 m. patvirtintas dabartinis Rietavo herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
nuo 1527 m. Rietavo valsčiaus centras ?
XVI a. vidurys Žemaitijos seniūnija
XVI–XVIII a. ?
17751791 m. Šiaulių reparticija
XIX a. – 1915 m. Labardžių valsčius Raseinių apskritis
1915 m. ? Rietavo apskrities centras
19191947 m. Rietavo valsčiaus centras Telšių apskritis
19471948 m. Plungės apskritis
19481950 m. Rietavo apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Rietavo apylinkės centras Rietavo rajono centras Klaipėdos sritis
19531962 m.
19621995 m. Plungės rajonas
19952000 m. Rietavo miesto seniūnija, Rietavo seniūnijos centras Plungės rajono savivaldybė Telšių apskritis
2000 Rietavo savivaldybės centras

Švietimo ir ugdymo įstaigos redaguoti

 
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2021 m.
1868 m.*[3] 1902 m.[7] 1923 m.sur.[8] 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1976 m.[9] 1979 m.sur.[10]
984 1 500 1 720 2 882 3 423 3 900 4 072
1989 m.sur.[11] 2001 m.sur.[12] 2011 m.sur.[13] 2018 m. 2021 m.sur.[14] - -
4 490 3 979 3 251 3 198 3 234 - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis redaguoti

2011 m. gyveno 3 251 žmonės:[15]

  • Lietuviai – 97,66% (3175);
  • Rusai – 0,58% (19);
  • Kiti – 1,75% (57).

2001 m. gyveno 3 979 žmonės:[16]

  • Lietuviai – 98,89% (3935);
  • Rusai – 0,68% (27);
  • Kiti – 0,43% (17).

Žymūs žmonės redaguoti

Miestų partnerystė redaguoti

Šiame Vokietijos mieste veikia Partnerystės su Rietavu sąjunga [17]

Susisiekimas redaguoti

Per miestą eina  164  MažeikiaiPlungėTauragė , o į pietus nuo Rietavo susikerta su  197  KryžkalnisRietavasVėžaičiai , prasideda rajoniniai keliai  3209  RietavasŽadvainaiJudrėnai  ir  3239  RietavasTveraiVarniai .

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Ретово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 26А (52) : Резонанс и резонаторы — Роза ди-Тиволи. С.-Петербургъ, 1899., 622 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 287 psl.
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 177–180
  5. V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 195 psl.
  6. Retów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 626 psl. (lenk.)
  7. Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  8. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  9. Rietavas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 545
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  12. Telšių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  15. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  16. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  17. [1]

Nuorodos redaguoti

Kultūros objektai redaguoti