Nadruviai
Nadruviai – baltų, prūsų genčių sąjungos gentis, gyvenusi Nadruvoje.
Geografija redaguoti
Šiaurės vakaruose nadruvių žemės siekė Kuršių marias, šiaurėje ribojosi su skalviais, rytuose ir pietryčiuose – su sūduviais, pietvakariuose su bartais, vakaruose su notangais ir sembais. XI a. nadruvių kunigaikščiai įėjo į Baltų konfederaciją. Nuo XIII a. jų žemės atiteko Vokiečių ordinui, vėliau Prūsijai ir Vokietijai.
Nadruviai kartu su skalviais nuo XVI a. sudarė lietuvininkų etnosą. 1945 m. genties gyventas žemes okupavo TSRS.
Kilmės tyrimai redaguoti
XIX a. – XX a. pradžios vokiečių tyrėjai Maksas Topenas, Adalbertas Becenbergeris, Karlas Lohmejeris, L. Veberis įrodinėjo, kad nadruviai, kaip ir skalviai, sūduviai buvo vakarų lietuviai. Prūsų gentis sudarė sembai, notangai, bartai ir varmiai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Gertrūda Heinrich-Mortensen ir jos vyras Hansas Mortensenas, Paulius Kargė, vėliau – Kurtas Forstreuteris, Valteris Hubačas teigė, kad nadruviai buvę prūsai, kuriuos išnaikinęs Vokiečių ordinas. Per Vokiečių ordino karus su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija susidarius dykrai, neva XV a.– XVI a. pradžioje nadruvių žemes kolonizavę lietuviai iš Didžiosios Lietuvos. XX a. pirmoje pusėje dar nebuvo kompleksiškai išnagrinėta ir nustatyta, kad senovėje nadruviai ir kiti vakarų baltai maišėsi vieni su kitais, su atsikėlusiais žemaičiais ir kitais lietuviais; kad nadruviai lietuvėti pradėjo nuo V a. – VI a. lietuvių tautybės formavimosi ir konsolidavimosi, etnokultūrinio ir etnoteritorinio, taip pat kalbos, religijos bendrumo pagrindu.
Lenkų istorikas Henrikas Lovmianskis nustatė, kad dar gentinėje visuomenėje nadruviai buvo labai asimiliuojami lietuvių. Dauguma lietuvių tyrėjų istorikų (Povilas Pakarklis, Vincas Vileišis, Juozas Jakštas, Romas Batūra, Juozas Jurginis, Juozas Žiugžda, Algirdas Matulevičius) nadruvius laiko lietuviais, prūsologas Vytautas Mažiulis – prūsais, kurie, kaip ir skalviai, nuo V–VI a. iki XVI a. sulietuvėjo.R. Batūros, A. Tautavičiaus, Z. Zinkevičiaus nuomone, nadruvių kalba ir kultūra turėjo lietuvių, jotvingių ir prūsų kalbos bruožų. Dabartiniai lietuvių archeologai nadruvius laiko pereinamąja gentimi tarp prūsų ir lietuvių, jų žemėje ilgainiui įsivyravo lietuviai.[1]
Istorija redaguoti
1230 m. Vokiečių ordinas įsirengė bazę Kulmo žemėje ir ėmė užkariauti šiauriau buvusias baltų žemes, o juos pačius krikščioninti. Pirmieji kariniai susirėmimai tarp nadruvių ir riterių prasidėjo apie 1255 m., kai riteriai bandė užkariauti sembus, vakarinius nadruvių kaimynus. Petras Dusburgietis teigė, kad nadruviai turėjo stiprias kariaunas ir kelias tvirtoves su galingomis įgulomis. Jis pateikė du pavadinimus (Otholicia ir Cameniswika), tačiau jų vietos nėra aptiktos.[2] Ordino riteriams pasiekus nadruvių žemes šie Vėluvoje pastatė dar vieną pilį. 1255 m. nadruviai su skalviais ir sūduviais puolė Sembą, nes sembai tuomet pasidavė kryžiuočiams. Per 1260–1274 m. Didįjį prūsų sukilimą nadruviai su skalviais dalyvavo 1274 m. sūduvių žygyje į Ordino užkariautą Bartą. Nadruviai buvo įveikti 1275 m. Prūsų tvirtovę Vėluvoje užgrobęs Ordinas pervadino į Wehlau. Kai kurie narduviai pasitraukė į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.[2] Likę buvo įjungti į Teutonų ordino valstybę ir vėliau susiliejo su vokiečių kolonistais.
Kultūra redaguoti
Nadruvių gyventoje teritorijoje buvo paplitusi baltiška laivinių kovos kirvių arba virvelinės keramikos kultūra. Bet nadruvių materialinė kultūra skiriasi nuo grynųjų prūsų. Nadruvių pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, gyvulininkystė, medžioklė ir bitininkystė (drevininkystė). III a. – IV a. vyravo mirusiųjų deginimo paprotys, perimtas iš Lietuvos. Vėliau mirusieji laidoti ir nedeginti, į kapus retai dėti ginklai, naudotos panašios kaip ir lietuvių segės.
1274–1275 m. Vokiečių ordinas užkariavo ir nadruvius. Dalis jų pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, kiti su skalviais, Didžiosios Lietuvos lietuviais sudarė lietuvininkų etninį branduolį; į juos įsiliejo ir Vokiečių ordino karo belaisviai Didžiosios Lietuvos lietuviai, apgyvendinti dykynėse. Lietuvybei tarp nadruvių plisti įtakos turėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Prūsijos prekybos ryšiai. Iki XVII a. nadruviai išlaikė senovės tikėjimo (pagonybės) papročius, priešinosi Vokiečių ordino, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės dvasininkų prievarta diegiamai krikščionybei.[3]
Literatūra redaguoti
- Kurt Forstreuter. Die deutsche Kulturpolitik im sogenannten Preussisch-Litauen – Vokiečių kultūrinė politika vadinamojoje Prūsų Lietuvoje, išspausdinta 1933
- G. Heinrich-Mortensen, H. Mortensen. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnissen von Preussisch-Litauen – Prūsų Lietuvos tautinių santykių ir apgyvendinimo klausimu, 1927
- G. Heinrich-Mortensen, H. Mortensen. Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreussen bis um Beginn der 17. Jahrbundertes – Šiaurės rytų Prūsijos apgyvendinimas iki XVII a. pradžios, 1938
- Juozas Jakštas, Mažosios Lietuvos apgyvendinimas iki XVII a. pabaigos, išspausdinta 1970
- Povilas Pakarklis. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje, 1935
- Povilas Pakarklis. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, 1948
- Vincas Vileišis. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje, 1935
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Algirdas Matulevičius, Adolfas Tautavičius. Nadruviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 680 psl.
- ↑ 2,0 2,1 Simas Sužiedėlis, ed (1970–1978). „Nadruva“. Encyclopedia Lituanica. IV. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 10-11.
- ↑ Algirdas Matulevičius, Adolfas Tautavičius. Ten pat