Atverti pagrindinį meniu
Senosios baltų gentys
Prūsai
Žemės Skalva, Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta, Pagudė, Pamedė, Kulmo žemė, Liubava, Sasna, Galinda
Kunigaikščiai Herkus Mantas
Baltų gentys 12-as amžius.svg

Prūsai (senprūsiai) – vakarų baltų genčių grupė, gyvenusi tarp Nemuno ir Vyslos ir kalbėjusi prūsų kalba. Prūsams artimiausios buvo jotvingių gentys. Jų vardą gavo vėlesnė Prūsijos valstybė.

1230 m. prūsų užkariavimą pradėjo Vokiečių ordinas. Ordinas vykdė prūsų perkėlimus iš vienos teritorijos į kitą, daug prūsų žuvo per kryžiaus žygius ir sukilimus. Iki XIII a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos Vokiečių ordinas galutinai užkariavo visas prūsų gentis. Pakrikštytieji prūsai per vėlesnius keletą amžių buvo asimiliuoti, prūsų kalba išnyko XVII a. - XVIII a. pradžioje.

Turinys

EtimologijaKeisti

Etnonimas prūsai (Bruzi) istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas IX amžiuje Bavarų Geografo.[1] Tiesioginiais prūsų protėviais laikytini Tacito „Germanijoje“ ir Jordano „De Origine Actibusque Getarum“ minimi estijai (aesti; lietuvių raštijoje dažniau vadinami „aisčiais“), tiksliau, jų pietinė ir centrinė grupės.

Etninė teritorija ir jos suskirstymasKeisti

 
Prūsų žemės

XIII amžiuje prūsų žemės šiaurėje driekėsi iki Minijos žemupio, pietvakaruose siekė Vyslos žemupį, pietuose apėmė Narevo ir Vyslos dešiniųjų intakų aukštupius, o rytuose – nedidelę Šakių rajono dalį, beveik visą Vilkaviškio rajoną ir nemažą žemių plotą į rytus nuo Mozūrų ežerų.

XIII a. Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje minimos 11 prūsų žemių ir genčių:

Istorikai, kalbininkai, archeologai apie prūsų gentįKeisti

Istorikai, kalbininkai ir archeologai iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl prūsų apgyvendintos teritorijos ir jai priskiriamu genčių. Dalis istorikų, archeologų ir kalbininkų skalvių nelaiko prūsų genties dalimi ir šios genties klausimu vyksta iki šiol ginčai tarp skirtingų šios srities specialistų, bet šiais laikais sūduvius daugelis šios srities specialistų priskiria prie deinuvių genčių.

Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 metų užbaigtoje savo rašytoje Prūsijos žemės kronikoje, prūsams priskiria ir Skalvą ir Sūduvą, teigia kad prūsų gentį sudaro dešimt genčių ir vienuolika žemių, tai yra lotyniškai: (Pomesania, Pogesania, Varmia, Natangia, Bartia, Sambia, Nadrovia, Scalovia, Galindia, Sudovia, Culmigeria). O apie Kulmo žemę rašo, esą vienuolikta prūsų žemė esanti i pietvakarius nuo (Pomesani) genties žemės iki Ordinui atsikraustant buvusi lenkų nusiaubta ir beveik negyvenama. Po prūsų genčių nukariavimų, prūsų žemių ribos beveik nepakito, išskyrus tai, kad Kryžiuočių ordinas nukariautoje Prūsijoje atidalijo dvyliktą žemę – Sasną. Petras Dusburgietis Prūsų žemių genčių pavadinimus rašė lotyniškai – (Varmienses, Pomesani, Pogesani) ir tt.

IstorijaKeisti

Prūsų likimasKeisti

Kryžiuočių ordinui 1230-1283 metais užkariavus prūsus, prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai kalbėję savo kalba išnyko maždaug didžiojo maro metu apie XVIII a. pradžią, kada kiti prūsų palikuonys jau kalbėjo vietine Rytprūsių vokiečių kalbos tarme, o kita nutautėjusių prūsų dalis sudarė lietuvininkų ir mozūrų genties vėlesnę lenkų protestantišką mazūriečių etnografinę grupę, pietinėje Rytprūsių dalyje.

Dalis prūsų persikėlė į Lietuvą, kur susimaišė su vietiniais gyventojais, pvz., manoma, kad Traidenis prūsus apgyvendino Semeliškių apylinkėse.[2]

Šiuo metu (senaisiais) prūsais ar jų palikuonimis save laiko ~1 mln. žmonių, gyvenančių daugiausia Vokietijoje ir Lenkijoje.

ŠaltiniaiKeisti

  • Balsys R., 2015. Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. ISBN 978-9955-18-851-3
  • Balsys R., 2017. Lietuvių ir prūsų religinė elgsena: aukojimai, draudimai, teofanijos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla ISBN 978-9955-18-928-2

NuorodosKeisti

  1. Zigmas Zinkevičius. Lietuviai, praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.45.
  2. Semeliškės// A.Paliušytė, I.Vaišvilaitė (sud.) Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, vilnius, 2012. ISBN 978-9955-868--58-3. P.117.