Vakarų baltų pilkapių kultūra
Vakarų baltų pilkapių kultūra – vėlyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra, paplitusi siaurame Baltijos pajūrio ruože – nuo Sembos iki Kuršo. Išskirta tik pagal laidojimo paminklus.
Vakarų baltų pilkapių kultūra | ||||||
---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
Urna iš laidojimo lauko Tumianų mieste, Varmijos Mozūrijoje | ||||||
Dab. valstybės | Pietvakarių Lietuva, Kaliningrado sritis, šiaurės rytų Lenkija | |||||
Amžius | Bronzos amžius | |||||
Lingvistinė grupė | vakarų baltai | |||||
Vakarų baltų pilkapių kultūra - violetinė |
Kultūros ypatybės
redaguotiAnkstyvuosiuose pilkapiuose aptinkami griautiniai palaidojimai, priskiriami 1500-1300 m. pr. m. e. laikotarpiui[1]. Vėlyvajame laikotarpyje mirusiuosius kremuodavo ir pelenus supildavo į keramines urnas (molinius puodus), pilkapiuose įrengiant sudėtingas akmenų konstrukcijas. Ši tradicija išliko iki ankstyvojo geležies amžiaus (VI-I a. pr. m. e.). Genetiškai susijusi su vėlyvojo neolito-eneolito laikotarpio Pamarių (lenk. Rzucewo) kultūra, gyvavusia Gdansko įlankos ir Aistmarių pakrantėse.
Lietuvoje
redaguotiVakarų baltų pilkapių kultūros Lietuvos teritorijoje pavyzdžiai: Šernų (Klaipėdos raj.), Ėgliškių, Kurmaičių (Kretingos raj.) pilkapynai.[reikalingas šaltinis] Čia būdingi pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais, akmenų rentiniais ir sudegintų mirusiųjų kapais. Kurmaičių, Ėgliškių pilkapiuose palaidota po keletą ar keliolika mirusiųjų įvairiai įrengtuose kapuose. Sudeginti kaulai supilti į duobutę, apdėti plokščiais akmenimis ar supilti į urną. III–II a. pr. m. e. čia plito paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius tuose pačiuose pilkapiuose. Į jų kapus buvo dedama žalvarinių papuošalų.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aisčiai. Kilmė E.Jovaiša 2012