Djakovo kultūra arba piliakalnių kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra, nuo I tūkstantmečio iki m. e. antrosios pusės iki I tūkstantmečio m. e. pirmosios pusės paplitusi prie Volgos, Okos aukštupių ir Valdajaus aukštumoje. Pavadinta pagal 1864 m. D. Samokvasovo ir 18891890 m. V. Sizovo tyrinėtą piliakalnį prie Djakovo kaimo (Maskvos sritis).

Djakovo kultūra
IX a. pr. m. e. – V a.
Dab. valstybės Rusija (Pavolgis)
Ist. regionas Pavolgis
Amžius Geležies amžius
Lingvistinė grupė proto-ugrofinai

Charakteristika

redaguoti

Djakovo kultūra pakeitė Fatjanovo kultūrą. Djakovo kultūros piliakalniai nedideli, išsidėstę upių pakrantėse, sunkiai prieinamose vietose, sutvirtinti grioviais ir pylimais. Žmonės gyveno stačiakampio, kartais apskrito plano pusiau žeminėse ir antžeminiuose pastatuose. Spėjama, kad vienas piliakalnis buvo patriarchalinės šeimos sodyba, keleto gretimų piliakalnių žmonės sudarė giminę. I tūkstantmečio pradžioje buvo ir neįtvirtintų, atvirų gyvenviečių.

Gyventojų pagrindiniai verslai buvo gyvulininkystė, kaplinė žemdirbystė, medžioklė ir žvejyba. Pirmaisiais amžiais paplito metalų apdirbimas: gaminti geležiniai pjautuvai, kirviai, strėlių antgaliai, žalvariniai papuošalai, tačiau dauguma darbo įrankių ir papuošalų dar daryta iš kaulo.

Djakovo kultūrai būdinga vadinamoji tekstilinė, arba tinklinė, keramika ir Djakovo tipo svareliai. Dalis tyrinėtojų laikė juos kulto reikmenimis, dabar manoma, kad tai vertikaliųjų audimo staklių pasvarai.

Djakovo kultūros kapų nerasta. Nuo III a.- IV a. išsiskyrė vakarinė Djakovo kultūros dalis su ryškia rytų baltų kultūros įtaka. Kai kurie tyrinėtojai (I. Rozenfeldtas) Djakovo kultūrą laiko mišria finougrų ir baltų kultūra su stiprėjančiais baltiškais elementais.[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Mykolas MichelbertasDjakovo kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 29 psl.