Vikipedija

Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis

Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis (rus. Санкт-Петербурго-Варшавская железная дорога) – 1524 mm vėžės pločio geležinkelio linija nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos, nutiesta XIX a. Carinės Rusijos vyriausybės suplanuotas 1851 m., pradėtas tiesti nuo Sankt Peterburgo 1852 m., geležinkelis visame ruože pradėjo veikti 1862 m. gruodžio 27 d. Tai buvo pirmoji geležinkelio linija dabartinės Lietuvos teritorijoje ir trečioji geležinkelio linija statybų pirmajame etape dabartinės Rusijos teritorijoje bei ketvirtoji linija Rusijos imperijoje. Pagrindinis geležinkelio ruožas turėjo dvi atšakas vakarų kryptimi – ties Lentvariu nutiestas Lentvario–Virbalio geležinkelis link sienos su Prūsija, o nuo Daugpilio nutiesta atšaka iki Rygos.

Varšuvos stotis Peterburge
Tiltas Daugpilyje

Istorija

redaguoti
 
Geležinkelio schema su stočių kategorijomis ir atstumais nuo Vilniaus geležinkelio stoties. Nurodyti ir šalutiniai geležinkeliai (1862 m. duomenys).[1]

1851 m. vasario 15 d. Rusijos caras Nikolajus I pasirašė įsakymą dėl Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimo; šios linijos tiesimą caras patvirtino kaip strategiškai svarbų ruožą.[2] Numatytas ilgis siekė 1250 km. Oficialiai kelio tiesimas pradėtas 1851 m. lapkričio 23 d. Prasidėjus Krymo karui 1853 m. darbai sustojo – iki to laiko buvo nutiestas ir pradėjo veikti 45 km Sankt Peterburgo–Gatčinos ruožas, o kituose ruožuose buvo tik pradėti žemės darbai.[3] Iš pradžių tiesimo darbus organizavo valstybė, o po Krymo karo atnaujinus geležinkelio tiesimą, 1857 m. jis buvo perduotas prancūzų kapitalo Vyriausiajai Rusijos geležinkelių bendrovei, kuri jį nutiesė ir valdė iki tol, kol geležinkelį išpirko Rusijos imperijos iždas. Bendrovės valdyba 1861 m. įsikūrė Sankt Peterburge.[4]

Geležinkelis buvo tiesiamas ir atidaromas ruožais, o galutinai atidarytas 1862 m. gruodžio 27 d.:

Dauguma bėgių buvo 5,5 ir 6,0 m ilgio, po jais buvo dedami 7–8 pabėgiai, nutiesta 1524 mm vėžė su vidiniu bėgių posvyriu 1/20 siekiant išvengti riedmenų nuvirtimo.[5] Greičiausias traukinys iš Peterburgo išvykdavo 11:00 ir Varšuvą pasiekdavo kitos dienos 17:20, pasiekdamas vidutinį 37 km/val. greitį. Bilietų kaina priklausė nuo klasės: I klasės bilietas kainavo 2,8 kapeikos, II klasės – 2,1 kapeikos, III klasės – 1,17 kapeikos už kilometrą.[6] 1 km kelio statyba kainavo 104 000 rublių, kas 57 proc. viršijo suplanuotas išlaidas.[7]

 
Varšuvos fabrike „Lilpop, Rau et Co.“ pagamintas pašto vagonas gabenamas į Varšuvos–Peterburgo geležinkelį, 1870 m.

1894 m. sausio 1 d. iš finansinių problemų kamuojamos Vyriausiosios Rusijos geležinkelių bendrovės Rusijos imperijos valstybės iždas išpirko Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, bendrovės valdybos funkcijas perėmė Susisiekimo kelių ministerija, o Vyriausioji Rusijos geležinkelių bendrovė buvo panaikinta. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, valdomas valstybės, eksploatavo strateginės paskirties Varėnos–Alytaus–Suvalkų–Gardino liniją. 1907 m. prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio buvo prijungti Rygos–Tosno, Tapsės–Valkos, Pskovo–Rygos, Pytalovo–Sitos ir Kegelio–Hansalio geležinkeliai, o bendras jungtinis geležinkelis pavadintas Šiaurės Vakarų geležinkeliu.

I pasaulinio karo metu vokiečių okupacinės pajėgos užimtoje teritorijoje perkalė geležinkelio vėžę iš rusiškosios (1524 mm) į standartinę (1435 mm). Standartinis vėžės plotis nuo to laiko iki šių dienų išliko Lenkijoje. Po I pasaulinio karo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis atiteko Tarybų Rusijai (nuo 1924 m. TSRS), Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai. 1939 m. TSRS užimtose teritorijose ir Lietuvoje prasidėjo geležinkelio perkalimas atgal į rusiškąją vėžę, tačiau iki užpuolant Vokietijai jis nebuvo baigtas – iki 1940 m. pabaigos baigtas tik Naujosios Vilnios–Turmanto ruožas.[8] Vokietijos okupuotoje teritorijoje geležinkelio vėžė vėl buvo pakeista į standartinę. Vejant nacistus, geležinkelio vėžė vėl buvo keičiama į rusiškąją. Tarp Gardino ir Geniušių (Lenkija) yra nutiesti ir rusiškosios, ir standartinės vėžės keliai.

Po II pasaulinio karo geležinkelis atiteko TSRS ir Lenkijos Liaudies Respublikai. Po TSRS iširimo Tarybų Sąjungos geležinkelio ruožai atiteko Rusijos Federacijai, Latvijai, Lietuvai ir Baltarusijai. Nepaisant pasaulinių karų, padalijimų atskiroms valstybėms, geležinkelis veikė visame savo ilgyje, eismas nutrūkdavo tik dėl karo veiksmų ar iki tol, kol buvo atstatyti sugriauti ruožai, išskyrus ruožą Vievis–Lazdėnai tarpukaryje iki 1938 m. Nuo 2003 m. pagrindinė geležinkelio linija veikia ne visame savo ilgyje: Lietuvoje ruožas nuo Marcinkonių iki sienos su Baltarusija uždarytas. Rusijoje Sankt Peterburgo miesto Varšuvos stotis uždaryta 2001 m. Dar 7-ajame XX a. dešimtmetyje dalis paskutinio tarpstočio tuometinio Leningrado miesto teritorijoje buvo demontuota, nukreipiant eismą linija, vedančia į Baltijos stotį, ir nutiesiant jungiamuosius kelius su Varšuvos stotimi.

Buvusi Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija atskiruose jos ruožuose yra elektrifikuota. Pirmoji dar 1938 m. elektrifikuota (1,5 kV pastovios srovės) buvo Gatčinos stotis, tačiau elektrifikacija ją kaip mazginę stotį pasiekė iš kitos geležinkelio linijos. Lenkijoje 1952 m. buvo elektrifikuotas Varšuvos–Tluščo ruožas (3 kV pastovios srovės). Tarybų Sąjungoje 1966 m. buvo elektrifikuotas (3 kV pastovios srovės) ruožas Gatčina–Siverskaja, įskaitant ir Gatčinos stoties elektrifikacijos konversiją į 3 kV. 1967 m. pastovia srove elektrifikuotas ruožas Leningradas–Gatčina, o 1971 m. elektrifikacija pratęsta iki Lugos. Kitas elektrifikacijos etapas susijęs su elektrifikacija Lietuvoje. 1975 m. kintama 25 kV srove elektrifikuotas ruožas Vilnius–Kaunas, įskaitant ir Lentvario–Senųjų Trakų (taip pat atkarpa iki Trakų) ruožą, o 1978 m. elektrifikuotas Vilniaus–Naujosios Vilnios ruožas. Lenkijoje 1981 m. elektrifikuota linijos dalis tarp Tluščo ir Lochuvo, 1982 m. tarp Lochuvo ir Malkinios, o 1983 m. elektrifikacija pasiekė Balstogę. 1986 m. elektrifikuotas ruožas nuo Balstogės iki Kuznicos. 1989 m. buvo paskutinis elektrifikacijos etapas buvusioje Sankt Peterburgo–Varšuvos linijoje: 3 kV pastovia srove elektrifikuotas ruožas nuo Kuznicos iki Gardino (tik 1435 mm vežės kelias).

Ruožas

redaguoti

Geležinkelis gana tiesia linija jungė tuometinę Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą su Pskovu, Daugpiliu, Vilniumi, Gardinu, Balstoge ir personalinėje unijoje su Rusijos imperija buvusios Lenkijos Kongreso karalystės sostine Varšuva. Sankt Peterburgo−Varšuvos geležinkelio linijos ilgis buvo 1046 varstai, t. y. 1116 km. Geležinkelio atšakos Lentvaris–Kaunas–Virbalis–Eitkūnai ilgis – 162 varstai (173 km).

Stotys

redaguoti
Pavadinimas Atstumas nuo Peterburgo (varstai) Atidarymo metai Klasė Pastabos
Sankt Peterburgas (Санкт-Петербург) 0 1853 m. aukščiausia Sankt Peterburgo Varšuvos stotis. Jungtis su Peterhofo stotimi (dabar Baltijos stotis) ir kitomis stotimis. Prasidėjus I pasauliniam karui Petrogrado Varšuvos stotis, 1924–1991 m. Leningrado Varšuvos stotis. 2001 m. uždaryta, buvusioje stotyje veikė geležinkelio technikos muziejus ir prekybos centras. 2016 m. muziejus iškeltas, o kelyno vieta užstatyta daugiabučiais namais. Dabar stoties pastate veikia prekybos centras.
Aleksandrovskaja (Александровская) 21 1853 m. III Atidarius geležinkelį stotis vadinosi Carskoje Selo. 1895 m. atšaka iki specialiai carui skirto paviljono.
Gatčina (Гатчина) 42 1853 m. II 1870 m, jungtis su Baltijos geležinkeliu (linija Tosnas–Revelis, dabar Talinas).
Suida (Суйда) 51
Siverskaja (Сиверская) 63
Divenskaja (Дивенская) 80
Mšinskaja (Мшинская) 99
Preobraženskaja (Преображенская) 116 nuo 1919 m. Tolmačiovas
Luga (Луга) 129 1857 m. II 1916 m. atšaka į Naugardą
Serebrianka (Серебрянка) 150 1859 m.
Pliusa (Плюсса) 171 1859 m.
Belaja (Белая) 193 1859 m. Nuo 1905 m. Strugai-Belaja, nuo 1919 m. Strugai Krasnyje
Novoselė (Новоселье) 213 1859 m.
Torošinas (Торошино) 238 1859 m.
Pskovas (Псков) 257 1859 m. I 1889 m. įrengtos atšakos į Rygą, Polocką ir Narvą
Čerskaja (Черская) 281 1860 m. Anksčiau vadinosi Orlinskaja, Orlai
Ostrovas (Остров) 306 1860 m.
Fedosinas (Федосино) 316 Dabar Briančianinovas
Žogovas (Жогово) 331 1860 m. nuo 1921 m. Ritupė
Pytalovas (Пыталово) 345 1860 m. III 1902 m. įrengtas siaurasis geležinkelis į Sitą, 1916 m. pailgintas iki Ierikių. Tarpukaryje vadinosi Jaunlatgalė, Abrenė.
Pundurai (Пондеры) 359 1860 m.
Karsava (Корсовка) 376 1860 m. Latvijos pasienio stotis.
Mežvidai (Ивановка) 392 1860 m. Iš pradžių vadinosi Ivanovskaja
Rėzeknė (Режица) 417 1860 m. 1901 m. įrengta jungtis su Ventspilio–Maskvos geležinkeliu
Malta (Антонополь) 435 1860 m.
Agluona (Рушоны) 460 1860 m.
Vyškos (Вышки) 473 1860 m. iki 1894 m. Dubnas (Дубно)
Daugpilis (Dvinskas, Двинск) 497 1860 m. I 1861 m. įrengta jungtis su Rygos–Daugpilio geležinkeliu[9], vėliau su Rygos–Oriolo geležinkeliu; iki 1893 m. Dinaburgas (Динабург). Pirmoji Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio stotis buvo įrengta ne magistralinėje linijoje, bet atšakoje, jungiančioje tą liniją su Rygos–Oriolo linijos stotimi (dabartine Daugpilio stotimi). Pastačius naują stotį magistralinėje linijoje, pirmoji stotis tapo prekių stotimi. Dabar pirmosios stoties vieta patenka į lokomotyvų remonto depo teritoriją, pastatai neišliko. Stotis magistralinėje linijoje buvo sugriauta II pasaulinio karo metu ir pokariu panaikinta. Dabar buvusio stoties pastato vietoje yra geležinkelio viadukas per Latgalės gatvę. Dabartinė Daugpilio stotis yra Rygos–Oriolo geležinkelio stotis. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio stotis magistralinėje linijoje tarpukaryje vadinosi Daugpilis-II.
Gryvos geležinkelio stotis (Калкуны) 502 1862 m. III 1873 m. įrengta atšaka į Radviliškį, kur sujungta su Liepojos–Romnų geležinkeliu.
Turmanto geležinkelio stotis (Турмонт) 520 1862 m. Pradžioje vadinosi Novo Aleksandrovsku.
Dūkšto geležinkelio stotis (Дукшты) 540 1862 m. 1916 m. įrengta karinio siaurojo geležinkelio atšaka, pokaryje tapusi linija į Drują. Išardyta po 1970 m.
Ignalinos geležinkelio stotis (Игналино) 563 1862 m. I pasaulinio karo metais veikė siaurasis geležinkelis.
Švenčionėlių geležinkelio stotis (Новые Свенцяны) 585 1862 m. III 1895 m. įrengtas siaurasis geležinkelis į Pastovis, 1901 m. – į Panevėžį. Tarybiniais metais linija į Pastovis išardyta, siaurojo geležinkelio linija iki Utenos pakeista plačiąja.
Pabradės geležinkelio stotis (Подбродзе) 610 1862 m. 1916 m. įrengta geležinkelio atšaka į Lentupį, 2003 m. linija išardyta.
Bezdonių geležinkelio stotis (Безданы) 634 1862 m.
Naujosios Vilnios geležinkelio stotis (Вилейка, vėliau Ново-Вилейск) 649 1873 m. II 1873 m. nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis
Vilnius (Вильна) 658 1862 m. I 1884 m. nutiesta linija į Baranovičius – Vilniaus–Lydos geležinkelis
Lentvario geležinkelio stotis (Ландварово) 675 1862 m. 1862 m. nutiesta linija į Virbalį, Eitkūnus
Rūdiškių geležinkelio stotis (Рудзишки) 693 1862 m.
Valkininkų geležinkelio stotis (Олькеники) 712 1862 m.
Varėnos geležinkelio stotis (Ораны) 732 1862 m. III 1895 m. nutiesta atšaka į Alytų, išardyta 1927 m.
Marcinkonių geležinkelio stotis (Марцинканцы) 752 1862 m. III 1915 m. įrengta siaurojo geležinkelio atšaka į Motylius. Išardyta po 1950 m. Geležinkelio linija nuo Marcinkonių iki sienos su Baltarusija nenaudojama.
Pariečės geležinkelio stotis (Поречье) 775 1862 m. Iki I pasaulinio karo kurį laiką vadinosi Druskininkų vardu. I pasaulinio karo metais ir po jo veikė siaurojo geležinkelio linija nuo stoties į miškus vakarinėje Pariečės miestelio pusėje. 1934 m. įrengta atšaka į Druskininkus, Lietuvos teritorijoje išardyta, Baltarusijos teritorijoje veikia.
Zelinskaja (Зелинская) 793 V Vėliau Zelinskaja-Bogouševa. Tarpukaryje Zieliona, dabar Boguševka.
Gardino geležinkelio stotis (Гродно) 804 1862 m. 1907 m. įrengta linija į Mastus
Lasosna (Лососна) 809 1906 m. Linijos į Suvalkus dalis iki Kamenos Novos panaikinta po II pasaulinio karo. Dabar nuo Lasosnos stoties buvusio geležinkelio vietoje yra kelių kilometrų privažiuojamasis kelias.
Balstogės Kuznicos geležinkelio stotis (Кузница) 829 1862 m. Lenkijos pasienio stotis.
Sokulkos geležinkelio stotis (Соколка) 844 1862 m. XX a. septintajame dešimtmetyje įrengta atšaka į Suvalkus vietoje senosios linijos Suvalkai–Lasosna trasos nuo Kamenos Novos stoties
Balstogės Čarna (Чёрная-Весь) 862 1862 m.
Balstogės geležinkelio stotis (Белосток) 882 1862 m. II 1872 m. nutiesta linija į Grajevą, Baranovičius
Lapų geležinkelio stotis (Лапы) 904 1862 m. 1893 m. įrengta jungtis su Pavyslio geležinkeliu
Šepetovo geležinkelio stotis (Щепетово) 929 1862 m. Iš pradžių Srednica, paskui Ščepetovas
Čyževo geležinkelio stotis (Чижов) 944 1862 m.
Malkinia (Малкин) 967 1862 m. 1887 m. įrengta jungtis su Pavyslio geležinkeliu
Sadovnė Vengrovskė (Зеленец) 980 1872 m.
Lochuvas (Лохов) 994 1862 m.
Tluščas (Тлущ) 1013 1862 m. Linijos į Ostrolenką, Mazovijos Minską ir Legionovą
Volominas (Воложин) 1028 1862 m. Iš pradžių Voložinas, vėliau Volominas
Markos (Марки) 1043 1867 m. Prekių stotis; jungtys su Varšuvos–Vienos, Pavyslio geležinkeliais. Siaurasis geležinkelis į Radzyminą. Dabartinis pavadinimas Varšuva Vilenska Markos.
Varšuva (Варшава) 1046 1862 m. aukščiausia Varšuvos Peterburgo stotis. Stoties pastatas sugriautas 1915 m. Vėliau naudoti laikini pastatai. Dabartinė stotis įrengta prekybos centro pastate. Nuo 1918 m. Varšuva Vilenska.

Lietuva

redaguoti

1851 m. patvirtintas ruožo planas buvo iš dalies pakeistas, tad 1858 m. kovo 11 d. buvo patvirtinti Daugpilio–Lentvario, o lapkričio 28 d. ir Lentvario–Mergežerio ruožų planai.[10] Lietuvoje geležinkelis nutiestas 1859–1862 m. Neatsiejama Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio dalimi buvo atšaka Lentvaris–Kaunas–Kybartai–Eitkūnai. Statant ir pastačius geležinkelį Lietuvoje ėmė kurtis daug gyvenviečių, jau esančios ėmė sparčiau vystytis, ilgainiui tapo svarbiais miesteliais ir miestais, administraciniais centrais. Nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įrengtos šios stotys:[11]

Vėliau iki 1915 m. įrengtos stotys – Kaišiadorių GS, Naujosios Vilnios GS.

Istorija

redaguoti
 
Apleistas geležinkelio ruožas Kabelių apylinkėse

Visame kelyje Daugpilis−Vilnius−Gardinas su atšaka Lentvaris−Kaunas−Kybartai žemės darbai pradėti 1859 m. gegužės 1 d.[12] Tiesimo darbus kuravo pirklys Gustavas Adelsonas, darbus vykdė prancūzų inžinieriai, taip pat lietuvis inžinierius Stanislovas Kerbedis.[13] Statybų darbams prireikė vidutiniškai 44 žm./km. Didžioji dalis žemės darbų atlikti 1860 m., atšaka Lentvaris–Virbalis tais metais tvarkyta mažai, kadangi daugiausia buvo tiesiami Kauno geležinkelio tunelis ir Kauno geležinkelio tiltas per Nemuną. Dėl to 1861 m. dėl Prūsijos spaudimo Kauno–Virbalio atšaka buvo ypač intensyviai tiesiama. Daugpilio–Mergežerio ruože metalinės dalys tiltams buvo gaminamos „Ernest Gouin & Co“ gamykloje Paryžiuoje ir atgabenamos Nemunu.[14]

1860 m. rudenį kelias Daugpilis−Vilnius jau buvo nutiestas – geležinkelio linija ėjo pro Dūkštą, Ignaliną, Vilnių, Lentvarį ir Varėną su atšaka nuo Lentvario pro Kauną į Kybartus, taip pasiekiant tuometinės Prūsijos sieną. Pirmasis garvežys inauguraciniu reisu iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860 m. rugsėjo 16 d.[15] 1861 m. balandžio 11 d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas tarp Kauno (laikinosios stoties Aleksote, kadangi tiltas per Nemuną dar nebuvo baigtas) ir Rytų Prūsijos (Eitkūnų). Taip pat buvo organizuotas diližanų maršrutas Daugpilis–Kaunas. Tokiu būdu keleiviai galėjo keliauti iš Peterburgo į Kauną, Virbalį ir toliau į Vakarų Europą.

1862 m. kovo 15 d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas ruože nuo Daugpilio iki Lentvario (kai kur nurodoma, kad ruože Daugpilis–Lentvaris–Kaunas),[16] o gegužės 10 d. nuo Lentvario iki Virbalio. Laikinasis eismas tarp Varšuvos ir Balstogės pradėtas 1862 m. gegužės 6 d., kiek vėliau pratęstas iki Gardino. Laikinasis eismas tarp Vilniaus (tiksliau tarp Lentvario) ir Varšuvos buvo pradėtas 1862 m. rugsėjo 6 d. Nuolatinis eismas visa geležinkelio linija nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos pradėtas 1862 m. gruodžio 27 d. Tais pat metais pasienyje pastatytas Kybartų geležinkelio tiltas.

Kelionė iš Peterburgo į Vilnių trukdavo beveik 19 valandų, iš Vilniaus į Kauną apie 2 val. 30 min. Palei Sankt Peterburgo−Varšuvos magistralę Lietuvoje buvo pastatyta per dvi dešimtis geležinkelio stočių, išaugo nauji tarnybiniai pastatai ir geležinkelininkų gyvenvietės. Kai kurie miestai ir geležinkelio stotys, pavyzdžiui, Ignalina, Kaišiadorys, išaugo, galima sakyti, tuščioje vietoje. Kiti, kaip ir Švenčionėliai, smarkiai išsiplėtė ir savo reikšmingumu tuomet nustelbė dabartinį rajono centrą Švenčionis.

Iki 1915 m. pabaigos visos šio geležinkelio linijos, esančios dabartinės Lietuvos teritorijoje, pateko į kaizerinės okupacijos zoną.[17]

2013–2016 m. buvusio ruožas Kazlų Rūda–Kaunas tapo geležinkelio „Rail Baltica“ linijos dalimi, o 2019–2021 m. jos dalimi tapo ir ruožas Kaunas–Palemonas. „Rail Baltica“ linijos tiesimo metu lygiagrečiai rusiškosios vėžės keliams nutiestas standartinės – 1435 mm vėžės kelias.

Techninė charakteristika

redaguoti

Geležinkelio pylimas ir visi tiltai, išskyrus tiltą per Dauguvą, visame linijos ilgyje įrengti dviems keliams, tačiau pradžioje buvo paklotas tik vienas kelias. Kaune ir ties Vilniumi Paneriuose įrengti du geležinkelio tuneliai, pirmieji Rusijos imperijoje. Tiesiant geležinkelį įrengta keletas viadukų per kelius ar plento viadukų per geležinkelį. Kadangi geležinkelį tiesė Prancūzijos kapitalo bendrovė, dalis techninių sprendimų ir eismo organizavimo tvarkos buvo perkelti iš Prancūzijos geležinkelių. Pagrindinis jų – traukinių eismas kairiąja puse.

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ A. H. Kirkor. Przewodnik: Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawę - Wilno, 1862 r.; S. 1
  2. ↑ Westwood J. N. Geschichte der Russischen Eisenbahnen. – Zürich, Orell Füssli, 1966. // psl. 38
  3. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 36
  4. ↑ Железнодорожный транспорт. Энциклопедия. – Maskva, 1994. // psl. 94
  5. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44
  6. ↑ Westwood J. N. Geschichte der Russischen Eisenbahnen. – Zürich, Orell Füssli, 1966. // psl. 55
  7. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 46
  8. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 160
  9. ↑ РГИА, ф. 219, оп. 1/4, д. 6510. «О соединении Рижско-Динабургской жел. дороги с Варшавскою».
  10. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 36–37
  11. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44
  12. ↑ LVIA. F.378m b.s. 1859 m. B.62. L.1–2
  13. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 12
  14. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 40
  15. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 159
  16. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 12
  17. ↑ Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 8

Nuorodos

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Sankt_Peterburgo–Varšuvos_geležinkelis&oldid=7540786"