Švenčionėlių geležinkelio stotis

(Nukreipta iš puslapio Švenčionėlių GS)

Koordinatės: 55°09′50″š. pl. 25°59′37″r. ilg. / 55.1638°š. pl. 25.9935°r. ilg. / 55.1638; 25.9935

  Švenčionėlių geležinkelio stotis
Stoties rūmai 2019 m.
Adresas Švenčionėliai, Priestočio g. 1
Atidaryta 1862 m.
Aptarnaujanti įmonė AB „Lietuvos geležinkeliai
Žemėlapiai Retromap.ru
Nuotraukos Railwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės
km
km
UTENA
TURMANTAS
Kiauneliškis
Ignalina
8,8
8,2
Kaltanėnai
Pakretuonė
10,0
14,8
ŠVENČIONĖLIAI
10,0
Žeimena
Drūstėnai
7,6
Pažeimenė
Švenčionys
PABRADĖ
LENTUPIS

Švenčionėlių geležinkelio stotis (iki 1906 m. Švenčionių geležinkelio stotis) – geležinkelio stotis Švenčionėliuose, Priestočio g. 1, vakariniame miesto pakraštyje netoli Žeimenos upės. Geležinkelio mazgas, kuriame susijungia Vilniaus–Turmanto geležinkelis ir Utenos–Švenčionėlių geležinkelis. Stoja tarpmiestiniai keleiviniai traukiniai Vilnius–Ignalina–Turmantas.[1]

Krovininiai vagonai stotyje
Atminimo akmuo tremtiniams, išvežtiems iš Švenčionėlių stoties

Stoties pastatų kompleksas – kultūros paveldo objektas (unikalus Nr. 46689), jį sudaro keleivių rūmai (46690), pašto pastatas (46691), plačiųjų garvežių depo pastatai (46692, 46693), pagalbinis pastatas (46694), geležinkelio tarnautojų bendrabučio pastatai (46888, 46889, 46890, 46891), vandens siurblinės pastatas (46893), vandens siurblinės mechaniko namas (46894), garvežių depo pastatas (46695), siaurojo geležinkelio ledainė (46696), siaurojo geležinkelio tarnautojų namas (47013).

1989 m. birželio 14 d. stoties prieigose pastatytas akmuo ištremtiesiems atminti. 2014 m. birželio 14 d. ant stoties pašventinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro suprojektuota atminimo lenta iš stoties masiškai tremtiems Lietuvos gyventojams atminti.[2]

Istorija redaguoti

Švenčionėlių geležinkelio stotis įkurta 1862 m.[3] prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio,[4] kaip II klasės geležinkelio stotis[5] tarp Pabradės GS pietuose ir Ignalinos GS šiaurėje.[6] 1862 m. vadinosi Švenčionių stotimi,[7] vėliau priskirtas Švenčionėlių pavadinimas – 1864 m. stotis minima kaip rus. станцiя Свенцянки gyvenamoji vietovė Kaltanėnų bažnyčios metrikų knygoje.[8] Stoties įrengimas prisidėjo prie miesto augimo.[9] Oficialiai Švenčionių pavadinimas pakeistas 1906 m.[10]

Sovietų okupacinė valdžia 1941, 19441952 m. iš Švenčionėlių geležinkelio stoties į tremtį Sibire ir kitas atokias SSRS vietoves, išvežė tūkstančius lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos valstybės piliečių. 19391941 m., 19441952 m. sovietų valdžia iš šios stoties išveždavo politinius kalinius. Taip pat iš Švenčionėlių geležinkelio stoties politinius kalinius išveždavo ir vėlesniais metais, iki 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.[11]

2001 m. kovo 25 d. nutrauktas keleivinis susisiekimas Utenos kryptimi.[12] 2004 m. rekonstruoti stoties peronai.[13] 2023 m. Švenčionėlių stoties statinių kompleksas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.[14]

Siaurojo geležinkelio stotis redaguoti

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Panevėžio–Pastovių geležinkelis.

1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta 750 mm vėžės Panevėžio–Pastovių geležinkelio atkarpa Švenčionėliai–Pastovys,[4] 1901 m. gegužės 13 d. atidaryta antroji geležinkelio dalis Panevėžys–Švenčionėliai. Šalia Švenčionėlių įrengtas viadukas virš Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Stotyje įrengtas akmeninis garvežių remonto depas, kuriame tilpo 12 garvežių, pastatytas 48 m³ vandens bokštas.[15] Siaurojo geležinkelio stotis buvo piečiau plačiojo geležinkelio stoties – 55°09′47″š. pl. 25°59′38″r. ilg. / 55.1630°š. pl. 25.9938°r. ilg. / 55.1630; 25.9938. Stočiai priklausė 8 siaurojo geležinkelio garvežiai.[16]

Šaltiniai redaguoti

 
  1. Traukinių išvykimai iš stotelės Švenčionėliai. (Stops.lt)
  2. Atminimo lentos Švenčionėlių ir Vilkaviškio geležinkelių stotyse. Genocid.lt (tikrinta 2022-03-25).
  3. Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.
  4. 4,0 4,1 „Nepriklausomybės sąsiuviniai. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis“. 2015-01-11. Suarchyvuotas originalas 2017-02-17. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  5. Gerasimas Kosakovskis. Lietuvos geležinkeliai (Г. И. Косаковский, Железные дороги Литвы). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44
  6. Święciany (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 685 psl. (lenk.)
  7. Mappa kolei żelaznych rozchodzących się z Wilna. A. H. Kirkor, Przewodnik: Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawę. – Wilno, 1862.
  8. Gražina Lisauskienė. Vietovardžiai Kaltanėnų ir Labanoro parapijų bažnytinėse knygose, XVIII a. pab. – XIX a. Gengen.lt (tikrinta 2023-08-09).
  9. Švenčionėlių miestelio istorija Archyvuota kopija 2011-02-23 iš Wayback Machine projekto.
  10. Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.
  11. „Objekto Nr. 17261 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  12. „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą
  13. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2000–2005 m. – Vilnius, Sapnų sala, 2005. // psl. 47
  14. „Objekto Nr. 46689 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  15. Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
  16. Jakštas, Algis. „Siaurukas – neatsiejama Švenčionėlių istorijos dalis“. Švenčionių kraštas. Suarchyvuotas originalas 2017-01-18. Nuoroda tikrinta 2017-01-17.