Kartenos dvaras
55°55′21″š. pl. 21°29′55″r. ilg. / 55.922497°š. pl. 21.498706°r. ilg.
| Kartenos dvaras | |
|---|---|
 Dvaro tarnautojų Stoškų šeimos portretas rūmų kieme, 1920 m.
| |
| Vieta | Kartena, Gintarai, Kretingos rajono savivaldybė |
| Įkurtas | XVI a. |
| Bajorų giminės | Sapiegos Valavičiai Nagurskiai Pliateriai Vieliopolskiai |
Kartenos dvaras – buvęs dvaras Gintarų centrinėje dalyje ir Kartenos rytiniame pakraštyje, Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Minijos kairiajame krante, į šiaurę nuo kelio A11 Šiauliai–Palanga .
Vieta redaguoti
Išliko dvi dvarvietės, žyminčios skirtingais amžiais čia stovėjusio Kartenos dvaro vietas.
Pirmoji dvarvietė, senųjų karteniškių vadinama Senąja Kartena, yra tarp Minijos ir bevardžio jos dešiniojo intako, netoli jų santakos. Ji apima bevardžio upelio dešiniajame krante tarp Martynaičių ir Gintarų stūksančios aukštumos pietinį kyšulį, vadinamą Vyšnių kalnu, į vakarus nuo jo esančią terasą ir bevardžio upelio žemupį su trimis užtvankomis.
Vyšnių kalnas registruotas kultūros vertybių registre, kuriame vadinamas Gintarų dvarviete, vad. Vyšnių kalnu.[1] Šiaurinėje dvarvietės dalyje skersai aukštumos eina žemių ir akmenų pylimas, ant kurio auga ąžuolas, o vakariniame kyšulio pakraštyje žioja akmenimis išklota įduba – buvusi kūdra. Tarp įdubos ir pylimo yra 2001 m. Salantų regioninio parko direkcijos įrengta riedulių apjuosta apžvalgos aikštelė su stilizuoto kryžiaus pavidalo anotaciniu kultūros vertybės ženklu (meistras Arvydas Klovas). Vakarinėje kyšulio papėdėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė su informaciniu stendu apie Gintarų kaimo kultūros paveldo objektus.
Dvi pirmosios užtvankos paskelbtos kultūros vertybėmis: Gintarų pylimu[2] ir Gintarų II pylimu.[3] Pirmosios užtvankos rytinė dalis praardyta upelio vagos. Antrosios užtvankos, kuria seniau ėjo pagrindinis kaimo kelias, centrinę dalį nuplovė 2021 m. potvynis. Trečioji užtvanka yra Minijos slėnyje, šalia karjero.
Antroji dvarvietė, seniau vadinta Sendvariu, yra į pietus nuo pirmosios, tarp Kartenos miestelio Naujųjų Gintarų gatvės ir Gintarų kaimo Gėlių gatvės. Jos teritorija dirvonuoja. Centrine dalimi praeina Pušyno gatvė, pietiniu pakraščiu – Pušyno ir Naujųjų Gintarų gatves jungiantis kelias, o šiaurės rytiniame pakraštyje auga dvaro laikus menantis miškas.
Istorija redaguoti
Kartenos kaimas susiformavo XIV–XV a. Manoma, kad jo sodybos stovėjo Minijos upės kairiajame krante, Kartenos miestelio Naujųjų Gintarų gatvės aplinkoje ir Gintarų kaimo žemėse, kurios vadinamos Senąja Kartena, Sendvariu. Iš pradžių Kartena priklausė Platelių seniūnijai, kurią valdė Žemaičių seniūnai Kęsgailos, o 1523 m. atiteko didžiojo kunigaikščio dvarui, t. y. tapo valstybine valda. Tobulinant valstybinių žemių valdymą, atsirado Kartenos dvaras, minimas nuo 1599 m.[4]
Dvarą valdė kunigaikščiai Sapiegos, nuomodavę valdą kitiems didikams. Netoli dvaro Minijos slėnyje besikuriančiame Kartenos miestelyje Mykolas Sapiega 1634 m. pastatė katalikų bažnyčią, kuriai užrašė Gudeliškės palivarko Abakų, Budrių, Šmilkščių kaimus ir jurisdiką miestelyje.[5]
Archeologiniai tyrimai liudija, kad dvaro pastatai iškilo pusantro kilometro į šiaurės rytus nuo miestelio, ant Kartenos istorijos ištakas menančio Vyšnių kalno, kuriame priešistoriniais laikais buvęs piliakalnis, naudotas I tūkstantmetyje. Dvaro sodyba buvusi medinė. Aukščiausioje vietoje ant paskleisto piliakalnio pylimo stūksojo rūmai, kurių pamatams ir kiemui išgrįsti panaudoti iš pylimo išlupti akmenys. Atskiroms architektūrinėms rūmų ir kitų pastatų detalėms naudotos ir degto molio plytos. Į pietus nuo rūmų aplinkui kiemą kalvos pakraščiuose stovėjo keli pagalbiniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Dvarvietės kultūriniame sluoksnyje rasta krosnims mūryti naudotų puodyninių ir ornamentuotų plokščiųjų koklių, buityje naudotų puodų šukių, oksiduotų stiklo dalių, plytgalių ir kitų radinių.[6]
Vyšnių kalno vakarinėje papėdėje esančioje Minijos slėnio terasoje, priešistorinio kapinyno ir piliakalnio papėdės gyvenvietės teritorijoje, veikė pagalbinė dvaro gyvenvietė. Pasakojimai mena, kad jos šiaurinėje dalyje, pakilesnėje vietoje, vadinamoje Bažnytviete, prie dvaro stovėjusi kalvinų bažnyčia. Gyvenvietės teritorijoje rasta XVI–XVII a. būdingos keramikos ir stiklo šukių, sudegusio medinio pastato liekanų.[7]
Iš rytų, pietų ir pietvakarių dvaro sodybą juosė trys tvenkiniai. Jiems skersai bevardžio upelio slėnio buvo įrengtos užtvankos, kurioms supilti panaudoti ąžuolinių rąstų karkasai, pripildyti akmenų ir žemių. Tvenkiniai sudarė sudėtingą irigacinę kaskadinę sistemą, kurios gale, už trečiosios užtvankos, prie Minijos senvagės stovėjo medinis vandens malūnas.
XVII a. viduryje dvarą administravo Lietuvos pastalininkas Eustachijus Kazimieras Valavičius.[8] Manoma, kad jo laikais, 1655–1656 m. švedų puolimo metu dvaro sodyba buvusi sunaikinta.
Legenda pasakoja, kad švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė brangenybių rūsyje, kuriame ją užgriuvo ir gyva palaidojo degantys rūmai. Ją išvaduoti galima tik kartą kas 300 metų. Priartėjus pirmajam terminui, ji prisisapnavusi vienam ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti, tačiau šiam nepavyko pakelti visų išbandymų ir ištesėti žodžio.
Kitas pasakojimas mena, kad Senosios Kartenos dvaro ponas labai mėgo vyšnias ir prie rūmų pasodino didžiulį vyšnių sodą. Švedams dvarą sudeginus, sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais pasipuošusios vyšnios dar ilgai primindavo karteniškiams čia stovėjusius didingus rūmus. Dėl to vietovė ir buvusi pavadinta Vyšnių kalnu.[9]
Nauja dvaro sodyba buvo pastatyta už pusės kilometro nuo sudegusios, senojo kelio Plungė–Kartena dešinėje pusėje. 1660 m. Barbora Kazimiera Sapiegaitė valdą pardavė Eustachijai Valavičiūtei, o ši – Martynui Kulminskui. Vėliau valda atiteko Platelių valdytojui Aleksandrui Jeronimui Valavičiui. Šis už skolas Gaudučių, Vėlaičių, Dauginčių ir kitus kaimus užstatė Tirkšlių dvarininkams Jeronimui ir Barborai Vazinskiams.[10] Tarp 1680–1700 m. dvarą nuomojosi Gertrardas Renas.[11]
1692 m. valda buvo padalyta į dvi dalis. Kartenos dvaro sodyba su didesniąja valdos dalimi atiteko Breslaujos maršalkai Mykolui Pacui. Kitą dalį su Gudeliškės-Mišučių palivarku perėmė Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega, palivarką pavadinęs Naujosios Kartenos dvaru.[12]
1766 m. abu dvarus įsigijo Žemaičių kunigaikštystės pakamaris Jokūbas Ignotas Nagurskis. Jam mirus, XVIII a. pab. abi valdos atiteko dukrai Joanai Žukovskai. Jos dukrai Kotrynai ištekėjus už Ignoto Parčevskio, Mišučių dvaras kaip nuotaikos kraitis perėjo Parčevskių giminei. Kartenos dvarą 1814 m. nupirko grafai Pliateriai, šeimininkavę kaimynystėje esančioje Šateikių valdoje.[13] Dvarą valdė Aleksandras Pliateris, vėliau – Pranciškus Pliateris, o po jo mirties – sūnus Adomas Pliateris.
Pliaterių laikais dvaro sodybos centrinėje dalyje, erdvaus stačiakampio kiemo šiaurės rytinėje dalyje stovėjo L formos mediniai rūmai ir stačiakampio plano pagalbinis pastatas. Juos ir kiemą supo sodas ir nedidelis kraštovaizdžio parkas. Į pietryčius nuo sodo ir į pietus-pietvakarius nuo kiemo, už sodybą kertančio kelio stovėjo ūkiniai-gamybiniai sodybos pastatai (svirnas, tvartai, kluonas, kalvė, ledainė ir kt.). 1861 m. dvare buvo 1 kiemas ir 10 gyventojų, veikė kalkių degykla, o atokiau nuo sodybos prie Alanto upės stovėjo vandens malūnas.[14]
Per baudžiavos panaikinimo reformą dvaras neteko daug dirbamos žemės, kuri buvo išdalinta iš baudžiavos paleistiems valstiečiams. Dvarininkams leista įvairiose kaimuose dvarui likusius žemės sklypus perkelti į vieną valdą ir suformuoti palivarkinį ūkį. Šia teise pasinaudojęs Adomas Pliateris derlingose Grabšyčių ir Gaudučių kaimų žemėse XIX a. 8–10 dešimtmečiais įsteigė Kartenos dvaro ūkinius-gamybinius padalinius – Grabšyčių ir Gaudučių palivarkus.[15] Naująjį Gaudučių palivarką jo statytojas pasirinko pagrindine savo rezidencija Kartenos valdoje. Todėl nuo to laiko Kartenos dvarą imta vadinti Sendvariu.
Viengungiui Adomui Pliateriui mirus, Kartenos dvaro valdas paveldėjo jo dukterėčia, vyresniojo brolio Konstantino Jono Julio Pliaterio duktė Sofija Vieliopolska. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dvarininkams iš fronto zonos pasitraukus į saugesnes vietas, kaizerinės vokiečių okupacijos metais dvare šeimininkavo Kretingos apskrities viršininko skiriamas valdytojas. Po karo savininkei Sofijai Vieliopolskai pasilikus gyventi Lenkijoje, dvaro administravimu rūpinosi Pliaterių giminaitis Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius.
Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1922 m. dvaras buvo perduotas vyriausybės žinion ir pradėtas parceliuoti. Jo žemė išskirstyta į vienkieminius sklypus ir išdalinta kumečiams, Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, žuvusių savanorių tėvams, Kartenos miestelio bežemiams. Dalis žemės buvo palikta Lenkijoje gyvenusiai savininkei Sofijai Vieliopolskai. 1923 m. parceliuojamame dvare gyveno 124 žmonės.[16] Iš pradžių naujakuriai savo nausėdiją vadino Sendvariu, o vėliau – Gintariškiais. Naujasis vietovardis oficialiai buvo patvirtintas 1927 m.,[17] tačiau kiek vėliau vietovė tapo Gintarais.
Valdos redaguoti
Dvarui priklausė apylinkėje plytėję miškai, Kartenos miestelis ir didesnioji dalis Kartenos valsčiaus kaimų: Martynaičiai, Dauginčiai, Cigonaliai, Peceliai, Grabšyčiai, Gaudučiai, Kalniškiai (Kalveliškiai), Bumbuliai, Drungilai, Šešuikiai, Balsiškiai (Balsiai), Lygnugariškiai, Darmantiškiai, Vaidogališkiai, iki 1634 m. – Budriai, Abakai, Šmilkščiai, iki 1692 m. – Gudai (Gudgalis), Mišučiai, Nausodis, Baubliai, Kačaičiai, Raguviškiai, Būdviečiai, Petrikaičiai, Laumaliai, Trumpėnai, Babrūniai.
Valdai administruoti, žemei dirbti ir mokesčiams rinkti buvo sudarytos dvi vaitijos: Kartenos ir Gudų. Pirmoji vaitija administruota iš Kartenos dvaro, o antrajai valdyti Gudų kaime buvo įsteigtas Gudeliškės palivarkas. Trys šio palivarko kaimai 1634 m. perduoti Kartenos klebonijai, o 1692 m. palivarkas su likusiais kaimais buvo atskirtas nuo Kartenos dvaro ir pavadintas Mišučių arba Naujosios Kartenos dvaru.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Gintarų dvarvietė, vad. Vyšnių kalnu“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2022-11-06.
- ↑ „Gintarų pylimas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2022-11-06.
- ↑ „Gintarų II pylimas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2022-11-06.
- ↑ Algimantas Miškinis, ir kt. Kartena. – Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2. – P. 227
- ↑ Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 373, 375
- ↑ Ignas Jablonskis. Gintarų senkapio I–IV sektorių žvalgomieji kasinėjimai. – Kretinga, 1977. – Kretingos muziejaus fondai. – KM-P5457. – L. 24-26; Kartenos ir apylinkės kultūros paminklų tyrinėjimai. – Kretinga, 1987. – Kretingos muziejaus fondai. – KM-P6132. – L. 7-15; Senosios Kartenos mįslė. – Švyturys. – 1987 m. gruodžio 6 d. – P. 3
- ↑ Julius Kanarskas. Gintarų dvarvietės (A445P) teritorijos, Kretingos r., 2007 metų archeologijos tyrimų ataskaita. – Kretinga, 2007 m. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 39, ap. 1, b. 2518; Gintarų piliakalnio-dvarvietės papėdės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. – Vilnius, 2008. – P. 74-76
- ↑ Adolfas Šapoka. 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. – Vilnius, 1990. – P. 172
- ↑ Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių priešistorė. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius: Versmė, 2012. – P. 112–113
- ↑ Adolfas Jucys, Juozas Mickevičius. Šiek tiek apie Kartenos valdą ir jos žmonių vargus. – Samogitia. – 2009. – Nr. 11
- ↑ Vilniaus universiteto centrinės bibliotekos rankraščių skyrius. – F. 4, b. A1744. – L. 42, 50
- ↑ Adolfas Jucys, Juozas Mickevičius. Šiek tiek apie Kartenos valdą ir jos žmonių vargus. – Samogitia. – 2009. – Nr. 11
- ↑ Julius Kanarskas. Kartenos valsčius. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ knyga. – Vilnius: Versmė, 2012. – P. 154
- ↑ Материалы для географіи и статистики Россіи. Ковенская губернія. – С-Петербургъ, 1861. – Т. 4. – С. 739
- ↑ Julius Kanarskas. Grabšyčiai. Savo žemes kaimynams išdalinęs kaimas. – Pajūrio naujienos. – 2021 m. gegužės 26 d.; Gaudučiai: Adomo Pliaterio mėgstamiausia valda. – Pajūrio naujienos. – 2020 m. rugpjūčio 28 d.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 114
- ↑ Vyriausybės žinios. – 1927 m. liepos 5 d. – Nr. 255. – P. 5