Gintarų kapinynas

Gintarų kapinynas
Gintarai kapinynas 19991201.JPG
Kapinynas nuo Vyšnių kalno (piliakalnio)

Gintarų kapinynas
Koordinatės
55°55′47″š. pl. 21°29′17″r. ilg. / 55.929811°š. pl. 21.488116°r. ilg. / 55.929811; 21.488116Koordinatės: 55°55′47″š. pl. 21°29′17″r. ilg. / 55.929811°š. pl. 21.488116°r. ilg. / 55.929811; 21.488116
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Kartenos seniūnija
Plotas 5,6 ha
Naudotas II - V a.; X - XII a.
Žvalgytas 1967, 1977, 1982, 1992 m.
Tirtas 1977, 1978, 1980, 1981, 1987 m.
Registro Nr. u. k. 13075 / A444P; AV1878 /

Gintarų kapinynas (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 13075; senas registro kodas - A444P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV1878) – kapinynas rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Gintaruose (Kartenos seniūnija), 1,5 k į šiaurės rytus nuo Kartenos, Minijos kairiojo kranto terasoje.

Į rytus yra Gintarų piliakalnis-dvarvietė, vadinamas Vyšnių kalnu.

KapinynasKeisti

Įrengtas slėnio terasoje, lygioje vietoje. Pietrytinėje dalyje yra nedidelė pakiluma, kurioje stovi stogastulpio tipo anotacinis ženklas (autorius Arvydas Klovas).

1976 m. paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV1878),[1] 1993 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą,[2] 1997 m. registruotas kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A444),[3] 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu (A444P),[4] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[5]

Teritorijos plotas – 5,6 ha. Jos šiaurinėje dalyje yra Gintarų pilkapių vieta, o šiaurės vakarinėje – X - XII a. gyvenvietė.

TyrimaiKeisti

1967 m. kapinyną išaiškino, 1977 ir 1987 m. tyrinėjo Ignas Jablonskis, 1978, 1980 ir 1981 m. – Mykolas Michelbertas (Vilniaus pedagoginis institutas). Iš viso ištirti 25 griautiniai II - V a. kapai su akmenų vainikais, 17 degintinių ir 1 griautinis X - XII a. kapų. II - V a. mirusieji laidoti kapinyno pietinėje - pietrytinėje dalyje. Kapai buvo apdėti 2–4 aukštų ovalo formos arba apskritais akmenų vainikais. Mirusieji laidoti nedeginti, kai kurie skobtiniuose karstuose, su įkapėmis. Kapuose aptikta geležinių įmovinių kirvių, ietigalių, peilių, žalvarinių segių, apyrankių, lazdelinių smeigtukų, sidabrinių kibiro pavidalo kabučių, gintarinių ir paauksuotų stiklo karolių, Romos monetų (sestercijų).[6]

 
II - V a. kapinyno dalis

X - XII a. laidota kapinyno vakarinėje dalyje. Degintiniams kapams buvo kasamos pailgos, suapvalintos duobės, kurių ilgis 1–2 m, plotis – 0,6–1,2 m, gylis – 0,4–1,15 m. Degintinius kaulus su susilydžiusių papuošalų likučiais, vienu kitu sveiku dirbiniu suberdavo ant duobės dugno ir užpildavo žeme, maišyta su laužavietės liekanomis. Kapuose aptikta apžiestų ir lipdytų keramikinių puodų šukių (dalis įdėta į kapą su įkapėmis, o kitos – sumestos su maišyta žeme), įvijinių antkakliųsu žalvario karolių apvaromis, antkaklių užkeistais galais, įvijinių ir juostinių apyrankių, įvijinių žiedų, žiedų užkeistais galais ir praplėsta priekine dalimi, kryžminių smeigtų su grandinėlėmis, pasaginių segių, diržo sagčių ir apkalų, peilių, skiltuvų, pjautuvėlis, cilindrinė spyna, svarelių, įmovinių ir įtveriamųjų ietigalių. Viename vyro kape rastas Damasko plieno įmovinis ietigalis su karklo lapo pavidalo plunksna, kuri iš abiejų pusių puošta simetriškai įmuštomis trikampėlių eilutėmis.

Vieninteliame griautiniame kape buvęs palaidotas vaikas. Kapo duobė 1,4 m ilgio, 70 cm pločio, 90 cm gylio. Kape rasta žalvarinė įvija, įvijinė apyrankė ir miniatiūrinė pasaginė segė atriestais galais.

Degintiniai kapai datuojami X - XI a., o griautinis - XII a. [7]

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Kretingos muziejus.

LiteratūraKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas (tęsinys). - Vilnius, 1977. - P. 21
  2. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1993, eil. Nr. AV-1878
  3. Valstybės žinios - 1998. - Nr. 14.- P. 11
  4. Valstybės žinios - 1998. - Nr. 49. - P. 55
  5. Dėl pripažinimo valstybės saugomu
  6. Mykolas MichelbertasGintarų kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 688 psl.
  7. Ignas Jablonskis. Gintarų kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. - Vilnius, 1988. - P. 74

NuorodosKeisti