Vikipedija

Gintarų piliakalnis

Gintarų piliakalnis

Vyšnių kalnas iš šiaurės vakarų pusės
Gintarų piliakalnis
Gintarų piliakalnis
Koordinatės
55°55′50″š. pl. 21°29′33″r. ilg. / 55.93069°š. pl. 21.49243°r. ilg. / 55.93069; 21.49243
Vieta Kretingos rajonas
Seniūnija Kartenos seniūnija
Aukštis 20 m
Plotas 60 x 50
Naudotas I tūkstantmetis
– XVI a. - XVII a. I pusė
Žvalgytas 1967, 1992 m.
Tirtas 1977, 1987, 2007 m.
Registro Nr. 16254 / A445P; A1006 /
Vikiteka: Gintarų piliakalnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Gintarų piliakalnis, kitaip Gintarų dvarvietė, vadinama Vyšnių kalnu (nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 16254, senas registro kodas - A445P, senas kultūros paminklo sąrašo Nr. AR1006) – piliakalnis–dvarvietė rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Gintaruose (Kartenos seniūnija), Minijos kairiajame krante.

Pasiekiamas iš magistralinio kelio  A11  Šiauliai–Palanga  Kartenoje pasukus į šiaurę, į Naujųjų Gintarų gatvę. Už 620 m kryžkelėje sukama į kairėje esančią bevardę gatvę, kuria už 385 m patenkama į Gintarų kaimo Pušyno gatvę. Ja važiuojama 590 m iki dešinėje kelio pusėje esančios stovėjimo aikštelės.

Piliakalnio kompleksas redaguoti

Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis–dvarvietė, priešpilis ir papėdės gyvenvietė.

 
Vyšnių kalnas iš pietvakarių - pietų pusės

Piliakalnis įrengtas Minijos kairiojo kranto aukštumos kyšulio pietinėje dalyje. Šlaitai gana nuolaidūs, lėkšti, iki 20 m aukščio. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės - pietų kryptimi, 60 m ilgio, iki 50 m pločio. Jos šiauriniame pakraštyje yra puslankio pavidalo, 50 m ilgio, 0,5 aukščio, 19 m pločio pylimas, už kurio pastebimos užslinkusio griovio žymės.

Į šiaurę nuo pylimo yra apie 30 m pločio priešpilis. Jį nuo aukštumos saugojo kitas puslankio pavidalo pylimas, kuris ariant paskleistas, sunkiai pastebimas.

Vakarinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Piliakalnis su priešpiliu ir papėdės gyvenviete labai apardyti arimų, aikštelėje XVI-XVII a. stovėjusio dvaro, dirvonuoja. Aikštelės šiaurės vakariniame pakraštyje ties vidiniu pylimu įrengta Minijos slėnio apžvalgos aikštelė, apjuosta riedulių. Jos viduryje pastatytas piliakalnio–dvarvietės anotacinis ženklas (aut. Arvydas Klovas, pastatė Salantų regioninio parko direkcija, 2001 m.). Papėdės gyvenvietėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė su informaciniu stendu.

Į vakarus nuo papėdės gyvenvietės plyti kapinynas.

Teritorijos plotas – 6,9737 ha.

Istorija redaguoti

Piliakalnis įrengtas I tūkstantmečio pradžioje. Šiaurėje nuo aukštumos pusės jį su priešpiliu saugojo 2 gynybiniai pylimai ir grioviai, o iš kitų pusių - upių santakos slėnis

Vidinis pylimas supiltas iš akmenų ir žemės. Išilgai pylimo stovėjusi iki 2 m pločio medinė gynybinė užtvara, kurios apačią išorinėje pusėje rėmė 1,5-2 m, o vidinėje pusėje – per 1 m storio sienelė, sukrauta iš stambių lauko akmenų. Aikštelės pusėje pylimas buvęs išgrįstas 1,5-2 m pločio akmenų grindiniu. Išorinėje pylimo papėdėje buvo iškastas apsauginis griovys.

Išorinio pylimo pagrindas buvo sukrautas iš lauko akmenų, virš kurių supiltas žemių sampilas.

Manoma, kad piliakalnis dėl lėkštų šlaitų vikinginiu laikotarpiu tapo nesunkiai įveikiamas, todėl I tūkstantmečio antroje pusėje bendruomenė jį apleido ir persikėlė gyventi į priešingą, šiaurinį aukštumos galą, kur gynybai patogesnėje vietoje įsirengė kitą piliakalnį.

XVI a. ant senojo piliakalnio buvo pastatyta pirmoji Kartenos dvaro sodyba. Ją statant vidinis pylimas paskleistas, ant jo pastatyti rūmai. Dalis pylimo akmenų panaudota kiemo grindiniams. Dvarą supo ant bevardžio upelio įrengti 3 tvenkiniai, o ties santaka su Minija stovėjo vandens malūnas. Pasakojama, kad šiaurės vakarinėje Vyšnių kalno papėdėje, Minijos slėnio terasos kalvelėje stovėjo kalvinų bažnyčia, kuri minima 1611 m.

Manoma, kad ant piliakalnio stovėjęs Kartenos dvaras buvo sunaikintas 1655-1656 m. švedų puolimo metu. Naujoji sodyba pastatyta kitoje vietoje, arčiau Kartenos miestelio.

1988 m. Gintarų dvarvietė (piliakalnis) įrašyta į istorijos ir kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės archeologijos paminklas (AV2086),[1] 1997 m. registruota nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A445),[2] 1998 m. paskelbta kultūros paminklu (A445P),[3] 2005 m. pripažinta valstybės saugoma.[4]

Padavimai redaguoti

  • Ant Vyšnių kalno senovėje stovėjęs Senosios Kartenos dvaras, kurį sunaikinę žuvėdai, t. y. švedai. Švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė brangenybių rūsyje, kuriame ją užgriuvo ir gyva palaidojo degantys rūmai. Ją išvaduoti galima tik kartą kas 300 metų. Priartėjus pirmajam terminui, ji prisisapnavusi vienam ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti, tačiau šiam nepavyko pakelti visų išbandymų ir ištesėti žodžio.
  • Senosios Kartenos dvaro ponas labai mėgo vyšnias ir prie rūmų pasodino didžiulį vyšnių sodą. Švedams dvarą sudeginus, sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais pasipuošusios vyšnios dar ilgai primindavo karteniškiams čia stovėjusius didingus rūmus. Dėl to kalva ir buvusi pavadinta Vyšnių kalnu.
  • Ant kalno stovėjusi bažnyčia, bet ji sudegusi ar žemėn nugrimzdusi, kai švedai Lietuvą užpuolė.
  • Seniau ant kalno akmens mūro rūsiai ir duobės buvę, kurie vėliau buvo užversti.
  • Ant Vyšnių kalno 1812 m. sušalo iš Rusijos besitraukianti Napoleono kariuomenė.
  • Seniau žmonės vengdavo vakarais ar naktį pro Vyšnių kalną eiti ar važiuoti, kadangi jame praeivius baidydavo, vaidendavosi šmėklos.

Tyrimai redaguoti

Piliakalnį–dvarvietę kaip kultūros paveldo objektą 1959 m. išaiškino Juozas Mickevičius.[5].

1967 m. žvalgė, o 1977 m. ir 1987 m. tyrinėjo Ignas Jablonskis.[6] Jis padarė abiejų pylimų pjūvius ir ištyrė dalį aikštelės, iš viso 60 m². Rasta iš stambių, iki 50 cm skersmens, akmenų sudėta pylimo konstrukcija su 2 m pločio tarpu, degėsių, ant pylimo ir aikštelėje vėliau stovėjusio dvaro pastatų liekanų. Dvarvietės kultūriniame sluoksnyje, kurio storis siekė 30-40 cm, aptikta XVI-XVII a. giliųjų ir ornamentuotų plokščiųjų koklių, puodų šukių, oksiduotų stiklo skelčių, plytgalių ir kt.

1992 m. žvalgė ir teritorijos bei apsaugos zonų ribas nustatė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas).[7]

2007 m. Julius Kanarskas piliakalnio vakarinėje papėdėje ištyrė 98 m² plotą, kuriame aptiko 47-75 cm storio kultūrinį sluoksnį. Jį sudaro 2 chronologiškai skirtingi horizontai, kuriuos skiria 10-12 cm storio sąnašinis, vėjo supustytas smėlio sluoksnis. Viršutinis kultūrinio sluoksnio horizontas smarkiai apnaikintas ariant, išlikusi apatinė 20-32 cm storio dalis. Jame aptikta sudegusio antžeminio statinio fragmentas, stiklo šukių, degto molio plytų nuolaužų, žiestos buitinės keramikos ir puodyninių koklių šukių. Apatinis kultūrinio sluoksnio horizontas vidutiniškai 18 cm, o vietomis – 25-26 cm storio. Jame aptikta akmeninio gludintuvo-galąstuvo fragmentas, akmens dirbinio ruošinys ir lipdytos keramikos šukių.[8]

Piliakalnis ir papėdės gyvenvietės apatinis sluoksnis datuojami I tūkstantmečiu, o dvarvietė ir papėdės gyvenvietės viršutinis sluoksnis priskiriami XVI a. - XVII a. vidurio Senosios Kartenos dvaro gyvenvietei.

Aplinkiniai piliakalniai

  Auksūdžio piliakalnis 16 km Martynaičių piliakalnis 1,5 km Sauserių piliakalnis 4 km
Dauginčių piliakalnis 4 km 		 
Kurmaičių piliakalnis 14 km
     
     
     
Kartenos piliakalnis 3 km Kačaičių piliakalnis 9 km Gaudučių piliakalnis 4 km
Vėlaičių piliakalnis 4 km

Galerija redaguoti

  •  
    Vyšnių kalnas iš pietų pusės
  •  
    Aikštelė Minijos slėniui apžvelgti
  •  
    Apžvalgos aikštelė Vyšnių kalno viršūnėje
  •  
    Minijos slėnis ir Kartena nuo piliakalnio
  •  
    Kultūros paveldo objekto anotacinis ženklas (aut. Arvydas Klovas, 2001 m.)
  •  
    Anotacinio ženklo memorialinė lenta

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993. – D. 1. – P. 82
  2. ↑ Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – P. 11
  3. ↑ Valstybės žinios – 1998 m. gegužės 27 d. – P. 55
  4. ↑ Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
  5. ↑ Kretingos rajono Kartenos, Kūlupėnų ir Šventosios apylinkių archeologijos paminklų pasai. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 15. – L. 85-95
  6. ↑ Ignas Jablonskis. Gintarų senkapio I–IV sektorių žvalgomieji kasinėjimai, 1977 m. – Kretingos muziejaus fondai. – P 5457, l. 24-26>br/>Ignas Jablonskis. Kartenos ir apylinkės kultūros paminklų tyrinėjimai, 1987 m. – Kretingos muziejaus fondai. – P 6132, l. 7-15
    Ignas Jablonskis. Kartenos apylinkės paminklų tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. – Vilnius, 1988. – P. 185
  7. ↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1. – B. 14
  8. ↑ Julius Kanarskas. Gintarų dvarvietės (A445P) teritorijos, Kretingos r., 2007 metų archeologijos tyrimų ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 39, ap. 1. – B. 2518
    Julius Kanarskas. Gintarų piliakalnio-dvarvietės papėdės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. – Vilnius, 2008. – P. 74-76
  • Ignas Jablonskis. Senosios Kartenos mįslė. – Švyturys – 1977 m. gruodžio 6 d.
  • Ignas Jablonskis. Čia – Kartenos praeitis. – Švyturys – 1987 m. rugpjūčio 25 d.
  • Julius Kanarskas. Nauji objektai paminklų sąrašuose. – Švyturys – 1988 m. balandžio 19 d.
  • Julius Kanarskas. Kartena – žvilgsnis į 735 metų istoriją. – Švyturys – 1988 m. rugsėjo 20 d.
  • Gintautas Zabiela. Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse. – Lituanistica. – 1991. – Nr. 4. – P. 22-42
  • Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. – Vilnius, 1995. – P. 228-229, eil. Nr. 19
  • Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarė Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 444–445
  • Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. – ISSN 1822-4857. – T. 1 (2) (2002/05). – P. 194-220, 238-239
  • Julius Kanarskas. Archeologijos paminklai. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 600-605
  • Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 93-98, 111-114
  • Julius Kanarskas. Padavimais turtingas Vyšnių kalnas. – Švyturys – 2017 m. birželio 3 d.

Nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gintarų_piliakalnis&oldid=7128896"