Kultūros vertybių registras

Kultūros vertybių registras, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras – Lietuvos kultūros paminklų apsaugos sistemos dalis, kultūros vertybių sąrašas, turintis teisinę galią.

Istorija redaguoti

19952005 m. galiojo Nekilnojamųjų vertybių registras, kurį tvarkė Kultūros paveldo centras; jo pirmtaku Lietuvoje laikytini Istorijos ir kultūros paminklų sąrašai. Į Nekilnojamųjų vertybių registrą vertybės buvo įrašomos Kultūros vertybių apsaugos departamento (dab. Kultūros paveldo departamentas) direktoriaus įsakymu. Iki 2005 balandžio 20 d. į šį registrą buvo įrašyta: 1964 archeologijos objektai, 286 įvykių vietos, 324 mitologiniai objektai, 160 monumentų, 1672 laidojimo vietos, 53 urbanizuotos vietovės, 1073 statiniai, 353 statinių priklausiniai ir 543 statinių kompleksai. Kilnojamųjų kultūros vertybių registre, kuris veikė nuo 1999 m. registruotos kultūros vertybės, nesančios valstybinėse saugyklose; jos buvo įrašomos Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu, pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai. Jame buvo įrašyta 919 objektų.[1]

Registras redaguoti

Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras galioja nuo 2005 m., jį tvarko Kultūros paveldo departamentas. Įsteigtas vietoje Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registrų. Nekilnojamosios kultūros vertybės į Kultūros vertybių registrą įrašomos Vertinimo tarybai nusprendus, kad objektui reikalinga apsauga. Valstybės saugomus kultūros paveldo objektus skelbia Lietuvos kultūros ministras.

2009 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre buvo įrašyta:

  • 3 114 kilnojamųjų kultūros vertybių
  • 22 005 nekilnojamųjų kultūros vertybių, iš jų:
    • 1354 kompleksą sudarantys objektai
    • 1049 nekilnojamieji pavieniai objektai
    • 33 vietovės
    • 2527 statiniai
    • 896 vietos

Šaltiniai redaguoti

  1. Diana VarnaitėKultūros vertybių registras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 246 psl.

Nuorodos redaguoti