Čepkeliai
Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas – saugoma teritorija pietiniame Lietuvos pakraštyje, Varėnos rajone, Katros upe išvesta Lietuvos ir Baltarusijos valstybės siena taip pat yra ir rezervato pietinė riba. Iš šiaurės ir vakarų rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku, rytuose yra apsauginė zona. Direkcijoje įrengta ekspozicija.
Čepkeliai | |
---|---|
IUCN Ia kategorija (gamtos rezervatas) | |
Čepkelių raistas, keliaujant nuo Musteikos link Uogų salos
| |
Vieta: | Varėnos rajonas, Lietuva |
Koordinatės: | 54°0′0″ š. pl. 24°32′0″ r. ilg. / 54.00000°š. pl. 24.53333°r. ilg. |
Plotas: | 112,12 ha |
Įkurtas: | 1975 m. |
Valdymas: | Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba |
Rezervato plotas 11 212 ha, aukštapelkė sudaro 54 %. Direkcija – Merkinėje.[1] Rezervatas įsteigtas 1975 m. siekiant apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, vertingą ir retą gyvūniją ir augaliją. Įkurtas vietoje 1960 m. įsteigto botaninio-zoologinio draustinio.[2] Nuo 1993 m. – tarptautinės svarbos šlapžemė (saugomas Ramsaro konvencijos). Europinio ekologinio tinklo Natura 2000 dalis. 2019 m. Čepkelių rezervatui suteiktas Europos laukinės gamtos teritorijų sertifikatas.[3]
Čepkeliai – unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai. Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.
Gamtos ir kultūros paminklai – drevėtos pušys.
Etimologija
redaguotiPavadinimas kilęs iš asmenvardžio *Čepkus, *Čepkelis (plg. pavardės Čepkáuskas, Čepkẽvičius, t. p. lenk. Czepka, Czepko, rus., blrs., ukr. Чепко), kuris – lenkiško vardo Szczepan trumpinys. Pagal XX a. pr. žemėlapį taip vadintas tik pelkės pakraštys nuo Musteikos pusės, o didžioji dabartinių Čepkelių dalis vadinta Gudų giria, Gudo Šalimi (lenk. Ruska Puszcza).[4]
Teritorijos raida
redaguotiRezervato teritorijoje dominuoja pelkės. Jas supa žemyninės kopos, smėlinga lyguma, Katros upės slėnis – tai vis skirtingi kraštovaizdžiai su jiems būdingomis gamtinėmis sąlygomis, augalija ir gyvūnija.
Prieš keliolika tūkstančių metų dabartinę Čepkelių teritoriją buvo užlieję ledyno tirpsmo vandenys, kurie čia sunešė daugybę smėlio. Ilgainiui šis vanduo nutekėjo pietvakarių kryptimi, prieledyninis ežeras seko, aukštesnėse vietose atsidengė dideli smėlio plotai. Šaltas klimatas neleido intensyviai augti augalams. Atvirą smėlį lengvai pustė vėjas, taip formuodamas žemynines kopas, kurios dabar vakaruose ir šiaurės vakaruose juosia Čepkelių raistą.
Kopų formavimosi pradžioje pelkyno guolyje (dabartinio raisto teritorijoje) vis dar tyvuliavo vanduo. Vėliau prieledyninis ežeras dar labiau nuseko, tik žemiausiose vietose liko keletas ežerų, o dauguma jų užpelkėjo. Taip pat vietomis užpelkėjo sausumos plotai ir palaipsniui susidarė dabartinis Čepkelių pelkynas.
Reljefas
redaguotiČepkelių rezervato vakaruose, šiaurės vakaruose ir dalinai šiaurėje ties raisto pakraščiu sustoję žemyninės kopos. Tai tik dalis Dzūkijos žemyninių kopų masyvo, kuris prasideda Varėnos apylinkėse ir tęsiasi link Druskininkų. Dabar šios kopos apaugusios mišku. Miškas sutvirtino smėlį ir kopos tarsi sustingo savo forma liudydamos praeityje vyravusių vėjų kryptį. Seniau, kaip ir dabar šioje teritorijoje vyravo vakarų vėjai, o kopos slinko į rytus. Čepkelių apylinkėse sutinkame įvairių formų kopų. Čepkelių pelkynuose didžiausią dalį užima aukštapelkė.
Klimatas
redaguotiVietovės klimatas yra vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Tačiau, lyginant su kitais Lietuvos rajonais, pasižymi didesniais sezoniniais temperatūros kontrastais. Raisto apylinkėse vasara bene šilčiausia Lietuvoje. Pavasarį ir vasarą vidutinė mėnesinė oro temperatūra rezervato apylinkėse 0,5-1,0 °C aukštesnė negu vakariniuose ar šiauriniuose šalies regionuose. Šilčiausias mėnuo – liepa. Jos vidutinė temperatūra siekia +17,7 °C. Šalčiausias – sausis. Šio mėnesio vidutinė temperatūra -5,4 °C. Vidutinė metinė oro temperatūra +6,2 °C.
Čia vieni didžiausių Lietuvoje paros temperatūrų svyravimai. Tam įtakos turi smėlingi apypelkio plotai. Smėlis lengvai įšyla, bet lengvai ir atiduoda sukauptą šilumą. Dėl šios priežasties čia pavasarį ilgiausiai tęsiasi ir rudenį anksčiausiai prasideda šalnos nei kitur Lietuvoje.
Vėjai dažniausiai pučia iš vakarų ir pietvakarių. Jų vidutinis greitis 3,1 m/s. Tai du kartus mažiau negu pajūryje. Vidutiniškai per metus iškrenta 673 mm kritulių. Didžioji jų dalis tenka liepos – rugpjūčio mėnesiams. Tai beveik atitinka vidutinius visos Lietuvos duomenis. Vidutiniškai per metus būna 169 dienos su krituliais. Sniegas žemę dengia apie 75-80 dienų. Tačiau neretai pasitaiko žiemų, kai sniego danga nepastovi ir išsilaiko trumpiau negu mėnesį. Šiltuoju laikotarpiu čia dažnesnės nei kitur šalyje liūtys ir perkūnija. Tokių dienų būna daugiau nei 30 per metus. Vidutinis metinis santykinis oro drėgnumas vietovėje sudaro 80–81%.[5]
Vandenys
redaguotiVanduo pelkei yra vienas svarbiausių elementų. Pelkės egzistavimui būtiną vandenį Čepkelių raistas gauna iš atmosferos kritulių. Kiminų ir iš jų susidarančių durpių dėka kritulių vanduo sulaikomas, todėl pelkė gali augti ir vystytis. Šiltuoju metų laikotarpiu garavimas iš pelkės ir nuotėkis paprastai viršija kritulių kiekį, todėl vasarą pelkė pasausėja. Labiausiai tai pastebima rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Iš pirmo žvilgsnio nepereinami liūnai sausringais metais gali visai išdžiūti. Klimatiniai veiksniai, pelkės ir apypelkio reljefo ypatumai nulemia tai, kad Čepkelių pelkė vasarą dėl išgarinimo ir nuotėkio praranda daugiau vandens nei dauguma Lietuvos pelkių ir yra sausesnė. Todėl ji sparčiau užauga mišku. Čia dažnai susidaro palankios sąlygos gaisrams kilti.
Rudenį, atvėsus orams, pelkė vėl pradeda kaupti vandenį. Aukščiausias vandens lygis pelkėje būna pavasarinio polaidžio metu, kovo – balandžio mėnesiais. Čepkelių raistas priklauso Katros, Ūlos ir Grūdos upių baseinams. Vandens perteklius iš pelkės klampupiais, upeliais ir vykstant požeminiam košimuisi nuteka į šias skirtingas upes.
Vakarinės Čepkelių pelkės dalies vandenys suteka į Musteikos upelį, o šis – į Grūdą. Rytinės raisto dalies vandenys Lynupio (Peklos) upeliu nuteka į Ūlos upę.
Pietine dalimi Čepkelių raistas prisišliejęs prie Katros upės, kuri išteka iš Čepkelių raisto pietrytinio pakraščio ir valstybės siena (Lietuva – Baltarusija) daugiau nei 20 km vingiuodama renka vandenis ir iš Lietuvos, ir iš Baltarusijos pelkių, o toliau Baltarusijos teritorija plukdo vandenis į Nemuną. Rytinėje Čepkelių dalyje yra 21 pelkinis ežeras. Vieni jų, išlikę dar nuo ledynmečio – tai neužpelkėję didžiųjų ežerų likučiai. Kiti – susidarę jau pelkės vystymosi eigoje. Čepkelių aukštapelkės ežerai yra iškilusioje pelkės dalyje. Šie ežerai neišteka todėl, kad vanduo pro durpes filtruojasi labai lėtai.
Keli ežerai yra už pelkės ribų. Įdomiausias iš jų yra Ligučio (dzūk. Lygucis) ežerėlis netoli Lynežerio kaimo. Šį ežerą maitina iš pelkės atitekantys vandenys – pavasarį dažniausiai jis sklidinas vandens. Tačiau pelkei pasausėjus, vandens srautas, maitinantis šį ežerėlį nutrūksta. Lygucis pamažu senka – dalis vandens išgaruoja, didžioji dalis košiasi per smėlį gilyn. Ilgainiui, negaudamas vandens iš pelkės, Lygucis visai išdžiūsta. Pakilus vandens lygiui pelkėje, šis ciklas kartojasi iš pradžių.
Augalija
redaguotiRezervate vyrauja pušynai (daugiausia kerpšiliai ir brukniašiliai) su beržų, eglių, juodalksnių priemaiša, yra nedidelių beržynų, auga daug kadagių, gluosnių, karklų. Dideliuose plotuose auga viržiai, nemaža gailių. Gausu spanguolių. Auga ~600 aukštesniųjų augalų rūšių, iš jų daugiau kaip 40 retų, keletas labai retų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą (kalninė arnika, plačialapė klumpaitė, svogūninė dantažolė). Nemaža vaistinių augalų (paprastasis čiobrelis, pupalaiškis).[3]
Iš žolinių augalų čia įsikūrę būdingi pietų kraštams augalai: kelerija, guboja, smiltyninis gvazdikas, kudlė.
Vienuose jų žolių – krūmokšnių dangoje vyrauja viržiai, kitų – mėlynės, trečių – melvenės. Kartais medžių arde kartu auga beržai, drėgnesnėse vietose eglės.
Beržynus Čepkeliuose aptinkame salose ir pusiasaliuose, kur derlingesnis dirvožemis.
Beržynuose, kurių pomiškyje auga liepos, klevai, o trake – lazdynai, ožekšniai, pavasarį pražysta žibuoklės, kvapieji lipikai ir ypač retos svogūninės dantažolės. Pietrytinėje rezervato dalyje išplitę eglynai su ąžuolais.
Jiems atstovauja ir Ąžuolų sala. Čia tebeguli prieš pusšimtį metų nukirsti, bet neišvežti šimtamečiai ąžuolai, stiebiasi nauja ąžuolų karta.
O tarp žolynų žydi nuostabios orchidėjos – plačialapės klumpaitės.
Manoma, kad jei žmonės vietoj iškirstų miškų nebūtų sodinę pušų ir eglių, čia dabar vešėtų savaime atsikūrę ąžuolynai. Tokiose salose lizdus slepia juodieji gandrai.
Palei Katros upę ir pietvakarinėje Čepkelių dalyje paplitę juodalksnynai. Vieni jų su viksvomis, purienomis, vilkdalgiais, pelkiapaparčiais sunkiai praeinami pavasariais. Kiti sausesni su eglėmis ir uosiais pomiškyje ir vešliu žolių bei puskrūmių aukštu, kuriame auga katuogės, medutės, vilkauogės, pataisai. Samanų patalas čia taip pat visada vešlus ir įvairiarūšis.
Gyvūnija
redaguotiRezervate aptinkama 874 vabalų, 353 plėviasparnių ir 1018 drugių rūšių, iš jų retos 15 vabalų, 7 plėviasparnių, 17 drugių rūšys.[6] Gyvena 10 varliagyvių ir 6 roplių rūšys.[6] Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvatė – paprastoji angis bei paprastasis žaltys. Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio radimviečių. Čepkeliuose didelė paukščių įvairovė. Čia išlikusios stambiausios kurtinių, gervių, stulgių populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai, didieji apuokai. Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas, griežlė, juodasis gandras, lututė ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai vis dar yra saugus prieglobstis (iš viso ~150 paukščių rūšių).[3] Rezervate nekertami miškai, medžiai auga, bręsta, džiūva ir virsta sutręšę. Todėl čia geros sąlygos kurtis geniniams paukščiams – tripirščiams geniams, baltnugariams geniams, juodosioms, pilkosioms bei žaliosioms meletoms. Ir maisto pakanka, ir uoksą yra kur išsikalti. Pamiškėse uoksus užima žalvarniai, kukučiai. Salose, kur auga ąžuolai, lizdus suka juodieji gandrai.
Rezervate gyvena 41 rūšies žinduoliai, iš jų 10 rūšių įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.[6] Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervatas – viena iš pagrindinių briedžių žiemos ganyklų šalyje. Taip pat gyvena reti baltieji kiškiai, kiaunės.
Lankymas
redaguotiUž 4,5 km į pietus nuo Marcinkonių pastatytas apžvalgos bokštas ir įrengtas 1,5 km ilgio pažintinis takas pelkės pakraščiu (Alkūnės kampo pažintinis takas). Šio tako pradžioje stovi apžvalgos bokštelis, iš kurio matoma aukštapelkė su salomis ir Bradų ežerėliu. Tako gale įrengta apžvalgos platforma pačiame raiste.[6]
Rezervate lankytis galima tik su rezervato darbuotojais. Paukščių perėjimo metu, nuo balandžio 1 d. iki liepos 1 d., ekskursijos draudžiamos. Marcinkonyse, rezervato direkcijos pastate, yra Čepkelių rezervato gamtos ekspozicija.
Faktai ir skaičiai
redaguoti- Bendras rezervato plotas 11 212 ha
- Atstumas tarp pelkės pakraščių rytų – vakarų kryptimi apie 12 km
- Čepkelių raisto plotas 5858 ha
- Pelkės pakraščių ilgis apie 83 km
- Pelkėje priskaičiuojama daugiau nei 80 salų ir salelių
- Aukščiausiai iškilusi pelkyno vieta yra 134,4 m virš jūros lygio
- Žemiausia pelkyno vieta yra 128,5 m virš jūros lygio
- Aukščiausia rezervato vieta (kopa) siekia 155,1 m virš jūros lygio (Jogailos-Jėgalos kalnas)
- Žemiausia rezervato vieta yra Katros upės vaga 123 m virš jūros lygio
- Vidutinis durpių klodo storis 2,3 m
- Didžiausias durpių klodo storis 6,5 m
- Čepkeliuose pagal kilmę yra 10 pirminių ir 11 antrinių pelkės ežerų
- Didžiausias ežeras – Ešerinis. Jo plotas 14,5 ha, gylis 4,7 m
- Vandens lygio daugiametė svyravimo amplitudė aukštapelkės pakraščiuose siekia virš 1 m, centre – 0,33 m.[5]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ http://cepkeliai.cepkeliai-dzukija.lt/23351/virsutinis/kontaktai.html Archyvuota kopija 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Baškytė et al. 2019, p. 36.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Selemonas Paltanavičius. Čepkelių rezervatas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 14.
- ↑ 5,0 5,1 „Dzukija - Fizinė geografinė situacija“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-26. Nuoroda tikrinta 2016-04-13.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Baškytė et al. 2019, p. 41.
Literatūra
redaguoti- Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. ISBN 978-9955-37-213-4.
Besidomintiems Čepkeliais yra išleista nemažai knygų, albumų:
- E. Drobelis „Čepkeliai“ – nuotraukų albumas;
- Gražina Didelytė, Onutė Grigaitė „Raiste“ – bendras mokslininkės ir dailininkės kūrinys;
- E. Drobelis „Erelių žemė“
- K. Balevičius „Čepkelių rezervatas“
- K. Balevičius „Čepkeliai