Pilkoji meleta

Picus canus
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis
Pilkoji meleta (Picus canus)
Pilkoji meleta (Picus canus)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Geniniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Piciformes)
Šeima: Geniniai
(Wikispecies-logo.svg Picidae)
Gentis: Žaliosios meletos
(Wikispecies-logo.svg Picus)
Rūšis: Pilkoji meleta
(Wikispecies-logo.svg Picus canus)
Binomas
Picus canus
Gmelin, 1788
Arealas
Paplitimo arealas

Pilkoji meleta (Picus canus) – geninių (Picidae) šeimos paukštis.

IšvaizdaKeisti

Pilkoji meleta šiek tiek mažesnė už žaliąją meletą, kiek blankesnių spalvų.

Patino nugara gelsvai žalsva, antuodegis gelsvas. Viršugalvis pilkas ar žalsvai pilkas, kakta raudona. Nuo žiočių kampo eina siauras juodas dryželis. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, su skersiniu šviesiu raštu. Gerklė ir kūno apačia pilki, žalsvo atspalvio. Snapas rudai pilkas. Kojos pilkai žalsvos. Rainelė šviesiai raudona. Patelės kakta pilka. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų, išsirita pliki, rausvos spalvos.

PaplitimasKeisti

Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos, centrinės ir šiaurės vakarinės Balkanų pusiasalio dalies iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, Pečioros aukštupį, Obės vidurupį, Jenisejaus, Senos aukštupį, šiaurinę Primorę. Pietuose arealas tęsiasi iki Indokinijos pusiasalio, Mianmaro, pietinio Himalajų šlaito, rytinės Kinijos, pietvakarinio Altajaus, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dniestro deltos.

Žiemoja paplitimo areale.

Lietuvoje labai reta, įrašyta į Raudonąją knygą. Gausesnė populiacija Čepkelių rezervate bei aplinkinėse teritorijose.

BiologijaKeisti

 
Pilkoji meleta
Pilkosios meletos balsas

Apsigyvena įvairiuose miškuose. Čepkeliuose ir jo apylinkėse peri kerpiniuose pušynuose su beržų priemaiša, tačiau tokiame biotope pastebimos tik pavienės poros. Būdingiausias pilkosios meletos perėjimo biotopas yra mišrus lapuočių medynas su eglių, pušų priemaiša. Mėgsta perėti pelkių pakraščiuose, salelėse, netoli kirtaviečių ar pievų.

Nebaikštus, ramus paukštis, gerai kopinėja medžiais, bet neblogai straksi ir žeme. Balsas tylus, kartais pilkosios meletos tarškina snapu panašiai kaip didysis genys.

DauginimasisKeisti

Uoksus pradeda kalti vėlyvą pavasarį, paprastai kasmet kala po naują, tačiau tame pačiame biotope gali perėti kelerius metus iš eilės. Uoksus kala juodalksniuose, drebulėse, beržuose. Dėtyje būna maždaug 7 kiaušiniai. Juos peri abu porelės nariai apie 17 dienų. Geniukai išsirita birželio pradžioje, juos maitina patinas ir patelė. Patelei žuvus paukštelių globą perima patinas.

Uokse geniukai išbūna apie 24 dienas. Dar nemokėdami skraidyti, jau kopinėja medžio kamienu. Gresiant pavojui ar tėvams atnešus maisto, tuojau pat skuba į drevę. Birželio pabaigoje jaunikliai palieka uoksą, tačiau dar kurį laiką grįžta pernakvoti. Vasaros antroje pusėje pradeda savarankišką gyvenimą.

MitybaKeisti

Daugiausia minta skruzdėlėmis, įvairiais vabzdžiais kenkėjais ir jų lervomis.

ŠaltiniaiKeisti

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.


 

Vikiteka