Pelkė
Šis straipsnis apie tipines Šiaurės pusrutulio pelkes. Apie tropikų pelkes skaitykite straipsnyje Šlapynės.
Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, kuriam būdinga specifinė augalija (durpojai). Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai. Pelkės skirstomos į aukštapelkes, tarpines pelkes ir žemapelkes.[1] Tipinės pelkės daugiausiai ploto užima Sibiro, Kanados, Šiaurės Europos tundros, taigos zonose. Regionuose piečiau kur iškrenta daug kritulių taip pat yra daug pelkių.[2] Vakarų Sibiro lygumoje itin daug pelkių. Joje plyti daugiau nei 1 mln. km² šlapynių.[3]
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą.[4]
Pelkės yra labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos teršalus. Pavyzdžiui, pelkės palaiko upių, ežerų ir gruntinio vandens lygį, mažina potvynių poveikį, stabilizuoja vandens telkinių krantus, sulėtina dirvožemio eroziją, užtikrina požeminio vandens judėjimą abiem kryptimis – aukštyn į pelkę ir žemyn iš jos. Pelkės taip pat valo orą ir vandenį, sulaiko iš dirbamų laukų išplaunamas maistines medžiagas ir teršalus, stabilizuoja vietos klimato sąlygas, ypač kritulius ir temperatūrą.[5]
Etimologija
Terminas pelkė yra nesenas, nes skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose iki pat XX a. pradžios buvo vartojami vietiniai šlapių žemių pavadinimai. Vienur jos buvo vadinamos raistais, kitur – tyrais, tyreliais, liūnais ar klampynėmis. Terminai raistas, liūnas, tyras ir tyrelis išliko tik bendriniuose kai kurių pelkių pavadinimuose arba kai kurių regionų šnekamojoje kalboje. Šiuo metu šiais terminais mokslinėje literatūroje bandoma apibūdinti skirtingų tipų pelkes ar jų dalis. XX a. pradžioje pradėjo įsigalėti bendrinis pavadinimas – pelkė. Pasak E. Šimkūnaitės, seniau Lietuvoje pelkėmis buvo vadinami nedideli, nepratakūs ežeriukai arba didesnės, vasarą neišdžiūstančios balos, netgi tvenkiniai. Terminas pelkė galėjo būti „pasiskolintas“ iš kurio nors etnografinio regiono, greičiausiai iš žemaičių, kurie ir šiandien šiuo žodžiu apibūdina net po lietaus atsiradusias balas. Panašus žodis yra latvių (pelce) ir prūsų (pelky) kalbose.[6]
Pelkių tipai
Pagal drėkinimą, paviršiaus formą, vandens reakciją (pH) ir vyraujančią augaliją, pelkės skirstomos į tris tipus: žemapelkes, tarpines pelkes ir aukštapelkes. Pagal mineralinės mitybos sąlygas išryškėja trys pagrindinės pelkių raidos stadijos: eutrofinės, mezotrofinės ir oligotrofinės. Pelkė palaipsniui vystosi nuo eutrofinės (žemapelkės) per mezotrofinę (tarpinio tipo) iki oligotrofinės (aukštapelkės) stadijos.[4]
Žemapelkės
Žemapelkės paprastai susidaro žemesnėse reljefo vietose. Jos yra maitinamos tiek krituliais, tiek mineralinių medžiagų kupinu požeminiu vandeniu. Todėl šios pelkės yra eutrofinės. Žemapelkės paviršius yra įgaubtas (centrinė dalis yra žemiau už periferinę), kartais lygus.
Žemapelkių rūgštingumas gana mažas, o durpių sluoksnis ne itin storas, todėl požeminiai augalų organai gali išsidėstyti tiek mineraliniame grunte, tiek durpių sluoksnyje.
Keli žemapelkių pavyzdžiai Lietuvoje: Baltosios Vokės pelkė, Tytuvėnų tyrelis, Praviršulio tyrulis.
Tarpinės pelkės
Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę. Joje yra vidutiniškas kiekis maisto medžiagų ir gruntinį vandenį augalai pasiekia sunkiau dėl durpių sluoksnio. Tarpinės pelkės paviršius yra plokščias. Storėjant durpių sluoksniui ir toliau vykstant augalijos kaitai, tarpinio tipo pelkę paprastai pakeičia aukštapelkė.
Aukštaitijos nacionaliniame parke, vakarinėje Juodupės pelkės teritorijos dalyje plyti dideli tarpinių pelkių plotai.
Aukštapelkės
Aukštapelkes maitina tiktai krituliai, tad mineralinių medžiagų yra labai mažai ir jos vadinamos oligotrofinėmis. Jų paviršius dažnai išgaubtas t. y. centrinė dalis yra aukštesnė nei pakraščiai, kuriuose kaupiasi sekli vandens juosta – lagas. Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai.
Didžiausios Lietuvos aukštapelkės: Žuvinto pelkė, Čepkelių raistas, Kamanos, Naujienų pelkė.
Pelkėdara
Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys – augalija. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai.
Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.
Pelkių augalai
Pelkių augalai vadinami durpojais. Šie augalai prisitaikę augti ekstremaliomis sąlygomis. Pelkėms būdingas nuolatinis drėgmės perteklius, dėl to substrate trūksta deguonies. Tokiame substrate sunku išgyventi grybams ir bakterijoms, kurie skaido organinę medžiagą. Dėl to visos augalinės nuokritos skaidomos labai lėtai ir pradeda kauptis durpės. Dėl dalinio organikos suskaidymo pelkėse augalams trūksta mineralinių medžiagų. Pelkių substratas turi žemą pH (yra rūgštus dėl humuso rūgščių), o tai augalams apsunkina mineralinių medžiagų įsisavinimą. Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis.
Pelkėtyra
Pirmoji pasaulyje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgsanti Aukštumala. Jos augaliją ir sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje.[7] Vėliau kompleksiškai ištirtos Kamanų ir Šepetos pelkės.
XX a. pab. buvo atliekami pelkių tipų, jų geografinio pasiskirstymo, pelkių biogeocenologijos tyrimai. XXI a. imta skirti daugiau dėmesio pelkių ekologinių funkcijų, durpių klodo indikatorinių savybių, jų poveikio klimato kaitai tyrimams.[8]
Taip pat skaityti
Šaltiniai
- ↑ Pelkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-05.
- ↑ „Bog“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-05-07.
- ↑ „Bog“. National Geographic. Suarchyvuotas originalas 2022-05-07. Nuoroda tikrinta 2022-05-07.
- ↑ 4,0 4,1 Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. Vilnius.
- ↑ Braziulis, Rimantas (2008-10-25). „Kodėl mes išdavėme raistus?“. „Žalioji Lietuva“. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ A. Povilaitis, J. Taminskas, Z. Gulbinas, R. Linkevičienė, M. Pileckas. 2011. Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė. Vilnius, Gamtos paveldo fondas. PDF.
- ↑ Viliojanti Aukštumala. Žaliasis pasaulis. Nuoroda tikrinta 2022-05-08.
- ↑ Pelkėtyra. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-08.
Literatūra
- Lietuva. Šeimos enciklopedija, Šviesa, Kaunas, 2006 m.
- Seibutis. A, Lietuvos pelkės. Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958 m.