Pilkoji gervė

Grus grus
Pilkoji gervė (Grus grus)
Pilkoji gervė (Grus grus)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Gerviniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Gruiformes)
Šeima: Gerviniai
(Wikispecies-logo.svg Gruidae)
Gentis: Paprastosios gervės
(Wikispecies-logo.svg Grus)
Rūšis: Pilkoji gervė
(Wikispecies-logo.svg Grus grus)
Binomas
Grus grus
Linnaeus, 1758
Paplitimas
Pilkųjų gervių paplitimo arealas
Eurazijoje:
     perimvietės
     migracija
     žiemavietės

Pilkoji gervė arba gervė (Grus grus) – gervinių paukščių (Gruiformes) būrio, gervinių (Gruidae) šeimos, paprastųjų gervių (Grus) genties, didelių paukščių rūšis.

Migruojančios pilkosios gervės virš Kastilijos (Ispanija)
Pilkoji gervė skrydyje
Pilkosios gervės Osmusaro saloje (Estija)
Gervės klyksmas
Pilkoji gervė

PaplitimasKeisti

Gervės arealas Eurazijoje driekiasi nuo Skandinavijos ir Elbės slėnio vakaruose iki Indigirkos slėnio rytuose. Šiaurinė riba eina Kolos pusiasaliu, Pečioros vidurupiu, Obės žemupiu, Jenisiejaus vidurupiu, Janos slėniu, pietinė riba – Argūnės slėniu, pietiniu Altajumi, Syrdarjos, Volgos žemupiais, pietų Ukraina. Tačiau pietinė arealo riba labai sąlyginė ir kintanti.

Pilkosios gervės žiemoja Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Kinijos pietryčiuose.

Lietuvoje XX a. pradžioje buvo gausi, tačiau prasidėjus masinei melioracijai, pelkių sausinimui šių paukščių peraviečių sumažėjo. 7-8 dešimtmetyje lizdai buvo randami tik Lekėčių miškuose ir Čepkelių raiste. 1976 m. buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Apie 1990 m. pastebėtas staigus populiacijos gausėjimas.[2]. 2019 m. išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos. 20082012 m. vertinimo duomenimis Lietuvoje perinčių porų yra nuo 5000 iki 10500[3].

IšvaizdaKeisti

Pilkoji gervė tai už gandrą didesnis, ilgesnio kaklo ir ilgesnių kojų paukštis. Kūnas šviesiai pilkos spalvos. Kakta, snapo pamatas, pagurklis, sprandas ir sparnų galai juodi. Skruostai ir kaklo šonai balti. Ant pečių auga lenktos ir garbanotos plunksnos, kurios uždengia uodegą. Pakaušyje plika oda ryškiai raudona. Snapas rusvas. Kojos juodos. Jaunikliai pilkai rusvi.

Suaugę patinai sveria iki 5,1—6,1 kg, retai iki 7 kg, suaugusios patelės 4,5—5,9 kg. Paukščių kūno aukštis 110-130 cm. Išskėstų abiejų sparnų skersmuo 180-245 cm. Pilkųjų gervių patinai šiek tiek stambesni ir didesni už pateles.

ElgsenaKeisti

Gyvena pelkėse, miškų raistuose, tankiuose beržynuose, juodalksnynuose, šlapiose viksvinėse pievose, apleistuose durpynuose.

Gervė – labai baikštus, atsargus paukštis, įsikuria atokiose vietose, toli nuo žmonių. Balsas žemas, primena trimito garsą. Labai gerai girdimas net kelių kilometrų spinduliu ir yra būdingas pelkynų, atokių vietų garsas. Skrisdamos gervės skleidžia griežtus tonus. Išgąsdinta gervė garsiai kurkia.

Lizdą krauna ant žemės, ant sausesnio kupsto, toliau nuo žmonių, paslepia jį tarp nendrių ir krūmokšnių. Jį suka iš juodalksnio, beržo šakelių, paparčių, viksvų. Lizdo skersmuo 45-60 cm, gylis iki 3 cm. Deda du kiaušinius, kurie pilkai žalsvos spalvos ir su didelėmis neryškiomis dėmėmis (masė 160–170 g). Patelė peri apie 30 dienų, tuo metu patinas ją saugo, jei reikia – gina lizdą. Jaunikliai išsirita gegužės pradžioje. Nuo pat mažumės gerai plaukioja, apsiplunksnuoja per 40-45 dienas. Pradeda skraidyti rugpjūčio pradžioje[4].

Lietuvoje gervės pasirodo kovo pabaigoje bei balandžio pradžioje, o išskrenda spalio antroje pusėje. Prieš išskrisdamos telkiasi į gausius būrius. Migruojant skrenda ir dieną, ir naktį.

MitybaKeisti

Maistas – sėklos, vabzdžiai, moliuskai, sliekai, varlės, pelės. Taip pat lesa pelkių uogas, laukuose minta grūdais.

ŠaltiniaiKeisti

 

Vikiteka

  1. „IUCN Red List - Grus grus“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01. 
  2. Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, Lututė, 2007, 213 p. ISBN 978-9955-692-71-3
  3. Vytautas Jusys, Saulius Karalius, Liutauras Raudonikis. Lietuvos paukščių pažinimo vadovas, Lietuvos ornitologų draugija, 2020. psl. 96, 4. ISBN 978-609-95816-8-2
  4. „Lietuvos fauna“: Paukščiai 1., Vilnius, „Mokslas“, 1991 m.