Šlapynė
Šlapynė, šlapžemė – sausumos teritorija, kuri nuolat arba periodiškai būna persunkta drėgme. Šlapynių ekosistemose vyrauja drėgmę mėgstantys augalai, tai yra įvairių gyvūnų rūšių prieglobstis. Šlapynės skirstomos į pelkes, užpelkėjusius miškus, maršas, viržynus, lankas.[1][2]
Poledynmečiu Šiaurės pusrutulyje susiformavusios pelkės skirstomos į aukštapelkes, tarpines pelkes ir žemapelkes.[3] Be pastarųjų pelkių šaltuose pasaulio regionuose dar išskiriamos pelkės, susidarančios pietvakarių JAV ir tropinės pelkės, susidarančios Malaizijoje, Indonezijoje, tropiniame Pietų Amerikos regione bei Afrikoje. Pastarosios užima mažiau ploto nei mangrovės ar maršos, susidarančios sūraus vandens upių žiotyse, jūrų pakrantėse ar šlapynės, susiformuojančios gėlo vandens upių deltose, estuarijose.[4][5]
Ramsaro konvencija redaguoti
Svarbiausias pasaulio šlapynes saugo Ramsaro konvencija. Pastaroji itin plačiai taiko terminą šlapynė, įskaitant ir egzotiškoms ekosistemoms apibūdinti (mangrovėms ir kt.) Joje taip pat išskiriami Lietuvos klimato zonai būdingi kraštovaizdžiai: bemiškiai durpynai, mišku apaugę durpynai, šlapi miškai, periodiškos gėlavandenės nedurpingos šlapynės, gėlavandenės nedurpingos šlapynės ir ežerai, pastovaus nuotėkio upės ir upeliai, sezoniškai ar periodiškai susidarančio nuotėkio upės ir upeliai, žuvininkystės tvenkiniai, kūdros, dirbtiniai vandens telkiniai ir tvenkiniai, užlieti karjerai, kanalai ir sausinamieji grioviai.[1][6]
Lietuvoje redaguoti
Iki pat XX a. pabaigos šlapios teritorijos dažniausiai buvo vadinamos tiesiog pelkėmis, arba šlapiomis žemėmis. Pelkėmis buvo vadinamos durpinės šlapynės, o šlapiomis žemėmis – dėl nuolatinio arba sezoninio drėgmės pertekliaus žemės ūkiui netinkamos arba mažai tinkamos žemės. Kartais dar buvo skiriamos supelkėjusios žemės – plotai, kuriuos nenusausinus dengia plonesnė kaip 30 cm, o nusausinus – 20 cm durpių danga.[1]
Lietuvoje šiuo metu yra apie 16350 kv. km šlapynėms priskirtinų teritorijų (tai sudaro apie 25 % bendro Lietuvos ploto). Tarp jų 8750 kv. km plotą užima šlapi miškai, 6450 kv. km – durpynai, 1150 kv. km – atviro vandens telkiniai.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 A. Povilaitis, J. Taminskas, Z. Gulbinas, R. Linkevičienė, M. Pileckas. 2011. Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė. Vilnius, Gamtos paveldo fondas. PDF.
- ↑ Šlapynė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-06-12.
- ↑ Pelkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-05.
- ↑ „Bog“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-05-07.
- ↑ „Swamp“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-05-07.
- ↑ „The Convention on Wetlands and its mission“. www.ramsar.org. Nuoroda tikrinta 2022-05-08.