Betula
Karpotasis beržas (Betula pendula)
Karpotasis beržas (Betula pendula)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Hamameliažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Hamamelididae)
Eilė: Bukiečiai
(Wikispecies-logo.svg Fagales)
Šeima: Beržiniai
(Wikispecies-logo.svg Betulaceae)
Gentis: Beržas
(Wikispecies-logo.svg Betula)
Areal bereza.png
Beržo paplitimas

Beržas (Betula) – bukiečių (Fagales) eilės beržinių (Betulaceae) šeimos augalų gentis.

Beržai vieni tarp greičiausiai augančių Žemėje medžių rūšių, nes kai kurios jų rūšys jau po šešerių metų gali siektį 7 m aukštį. Užauga kaip medžiai ir krūmai su atplaišojančia tošimi, nuo keleto dešimčių cm (beržas keružis) iki 40 m (popieržievis beržas, karpotasis beržas) aukščio. Auga su vienu ar turi keletą kamienų. Žiedai sutelkti žirginiuose. Vaisius – vienasėklis riešutėlis su dviem plėviškais sparneliais. Žydi anksti pavasarį, lapams skleidžiantis. Maksimaliai kai kurios jų rūšys išgyvena iki 160 metų amžiaus.

RūšysKeisti

Gentyje yra apie 40 rūšių.

Lietuvoje natūraliai, savaime auga keturios rūšys:

Įvežti į Lietuvą iš kitų kraštų:

Kai kurios kitos rūšys:

PanaudojimasKeisti

Beržų mediena stipri, naudojama baldų, faneros gamyboje. Iš šakelių rišamos šluotos ir vantos. Iš beržų gaunama beržų sula, vartojama kaip gėrimas. Tirštinant beržų sulą galima pagaminti beržų sirupą. Beržų sirupas plačiai naudojimas lietuvoje valgyti su blynais.

Vaistinės žaliavos rinkimasKeisti

Vasario-kovo mėnesiais geriausias laikas rinkti beržų pumpurus.

Surenkamos nedidelės šakos, surišamos į pundelius ir sunešamos į pastogę, kur per mėnesį išdžiūsta. Tuomet pumpurai nukuliami ir išvalomi nuo priemaišų. Surinktus pumpurus galima džiovinti ir apšildomoje patalpoje 30-35 °C temperatūroje. Tokiu būdu prieš džiovinant, pumpurai atskiriami nuo šakų. Iš 2,2-2,5 kg šviežių pumpurų gaunama 1 kg sausos žaliavos.

Gerai išdžiovinti pumpurai yra tamsiai rusvos spalvos, aštraus skonio, balzamo kvapo. Priklausomai nuo beržo rūšies, turi 0,02-8,0 % eterinio aliejaus, C vitamino, cukraus, saponinų, organinių rūgščių.

PavojaiKeisti

Šiaurinėse pasaulio platumose beržų žiedadulkės kelią daug problemų. Nustatyta, kad šiuose regionuose net apie 20 proc. žmonių populiacijos alergiški beržų žiedadulkėms ir šis skaičius vis auga. Pasaulio mokslininkai nustatė, kad viename kubiniame metre oro, esant apie 30 beržo žiedadulkių, prasideda alerginiai susirgimai jautriems žmonėms, o ore pasiekus 80 žiedadulkių/m3, šios reakcijos būna labai stiprios[1].

Lietuvių mitologijaKeisti

Beržas turi valomųjų, gryninamųjų savybių, saugo nuo žaibo. Švelniai mušant šio medžio šakele, iš žmonių ar gyvūnų seniau buvo varomas velnias. Aprišta raudona juostelė aplink stiebą ar šakelę irgi gelbėdavo nuo šios piktosios dvasios. Lopšeliai buvo daromi iš beržų medienos ir turėjo apsaugoti kūdikėlių tyrumą.

Liaudies kūryboje beržas minimas itin dažnai. Dainose, pasakose, padavimuose beržo simbolis dažniausiai įkūnija gerąsias jėgas. Liaudies prietaruose beržas glaudžiai susijęs ir su žemės ūkio darbais. Pagal beržą žinodavo, kada reikia avižas sėti ar bulves sodinti, spėdavo, kokia bus vasara ar žiema.

Liaudies dainose beržai yra skaistybės ir jaunystės simbolis. Tačiau senovės lietuviai turėjo beržų, beržų lapijos ir beržų sulos dievybę Beržulį. Lietuvių papročiuose ir mitologinėse sakmėse beržai turi ir dvejopą ir kartais netgi priešingą prasmę. Pasak Norberto Vėliaus, sakmėse beržas kartais siejamas su velniu – į velnio dvarą pakviestas žmogus neretai atsidurdavęs berže, iš velnio įgytas arklys virsdavęs beržiniu rąstigaliu, drabužiai ir pinigai- balta tošimi, saldumynai – žirginiais.

Pagonybės laikais daugiausia apeigų, susijusių su beržais, būdavo pavasarį, o vėliau jos sutapatintos su katalikų Sekminėmis. Beržų šakelėmis puoštos trobos, vartai, iš jų pinti vainikai laikyti nemirtingumo, sielos ir gyvųjų ryšio su mirusiaisiais simboliu.

Lietuvių liaudies pasakoje Eglė žalčių karalienė pasakojama, kaip sielvartaujanti Eglė užkeikia savo vaikus − už savo stiprybę sūnūs paverčiami tvirtais ąžuolu, uosiu ir beržu, o išsigandusi dukrelė − amžinai virpančia drebule. Pati našlė pasiverčia egle.

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti